Dzūkų žinios

Lazdijų informacinis portalas, naujienos

Nuomonės

Karantinas parodė, kad mokiniams yra mielesnis gyvas bendravimas

Adomo Žilinsko piešinys.

Niekas tikrai nesiginčys, kad dabartiniai mokiniai yra puikiai įvaldę šiuolaikines informacines technologijas. Jie daug laiko skiria virtualiam bendravimui su draugais, tad visai nenuostabu, kad prie tokio bendravimo yra puikiai pripratę ir jaučiasi jame kaip žuvys vandenyje. Jaunimas ilgai sėdi prie kompiuterių, nepaleidžia iš rankų išmaniųjų telefonų, aktyviai naršo internete, žaidžia įvairius žaidimus ir bendrauja socialiniuose tinkluose. Netgi galima teigti, kad šiuolaikiniai vaikai ir paaugliai yra neįsivaizduojami be išmanaus telefono rankose.
Šiuolaikinės informacinės technologijos suteikė žmonėms ypač daug galimybių, bet vis dėlto nereikia pamiršti, kad kas per daug, tas nesveika. Tą puikiai jaučiu savo kailiu. Prie kompiuterio praleidžiu žymiai daugiau laiko nei turėčiau, bet kažkada pats itin aktyviai kritikavęs kitus dėl per ilgo sėdėjimo prie kompiuterių ekranų galiu prisipažinti nemušamas, kad internete lindžiu ne mažiau kaip šešias valandas per parą, dažnai šį rodiklį viršydamas keliomis valandomis. Pats suprantu to žalą, bet juk niekaip negaliu atsilaikyti prieš naujienų ir įvairių straipsnių skaitymą portaluose, žinių ir politinių diskusijų žiūrėjimą, sporto varžybų transliacijas, įdomių filmų ir serialų žiūrėjimą. Ačiū Dievui, nors knygas skaitau popierines, jų jokiu būdu neiškeisčiau į elektronines. Manau, kad kiti virtualiame pasaulyje praleidžia ne mažiau laiko, o ne retas gal ir daugiau.
Dabartinė pandemija yra didelė ir baisi nelaimė, ištikusi visą žmoniją. Deja, ji neaplenkė ir Lietuvos ir atėmė iš mūsų tiesioginio bendravimo džiaugsmą arba jį stipriai apribojo. Karantinas laiko mus įkalinęs namuose ir atima iš mūsų gyvenimo malonumus. Kai kurie mokiniai net apsidžiaugė, kad nereikės eiti į mokyklą, bet ta laimė truko trumpai, nes mokytis reikia nuotoliniu būdu. Daug kas manė, kad nuotolinis mokymasis bus gera alternatyva gyvam bendravimui klasėje. Buvo manoma, kad kas jau kas, bet dabartiniai vaikai ir jaunimas, įpratę prie bendravimo šiuolaikinėmis informacinėmis technologijomis, tikrai neprapuls ir nepatirs didelių nepatogumų. Galbūt nuotolinis mokymas net taps puikia alternatyva tradiciniam ugdymo procesui.
Bet reikia pasidžiaugti tuo, kad taip maniusieji klydo, ir vis dažniau girdėti mokinių skundų, kad nuotolinis mokymas jiems nepatinka ir tikrai visiškai ar bent iš dalies nepakeičia realaus mokymosi klasėje, kur visuomet yra gyvas kontaktas su mokytojais ir klasės draugais. Karantinas mokiniams į naudą jau išėjo tuo, kad jie kuo toliau, tuo vis labiau supranta gyvo bendravimo naudą ir malonumą, nes ilgą laiką buvo galvojama, kad šiuolaikinės informacinės technologijos yra kone visagalės ir jau negrįžtamai pakeitė žmonių bendravimą gyvo bendravimo nenaudai. Žinoma, dalis vaikų, jeigu patys galėtų rinktis, mielai iš viso nesimokytų, bet, jeigu jau reikia mokytis, mokiniai renkasi gyvą bendravimą klasėje, o ne jo ne itin vykusį nuotolinį variantą.
Kad mokiniai mieliau renkasi gyvą bendravimą klasėje, itin sustiprina mokytojų autoritetą ir jų neabejotiną ir išskirtinę darbo reikšmę. Mokykla be mokytojų yra niekas – tik tuščios patalpos, kad ir kokios jos puikiai techniškai įrengtos ir paruoštos. Be mokytojų niekas ir mokymo procese naudojami kompiuteriai ir planšetės. Gerai, kad mokiniai tai supras ar jau suprato besimokydami mokykloje. Juk dar prieš pandemiją buvo tokių gudruolių net suaugusiųjų tarpe, kurie mokytojus klasėje laikė vos ne nereikalinga interjero dalimi, kurios vaidmuo mokinių ugdymo procese kuo toliau, tuo labiau menksta.
Šiuo atveju pasitvirtino senas išmintingas posakis, kad nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Pasaulinė koronaviruso pandemija ir su ja susijęs karantinas įkalinęs mus namuose turės ir milžinišką naudą ta prasme, kad visi žmonės po šios ligos protrūkio dar labiau mėgausis gyvenimu ir gyvu bendravimu su kitais žmonėmis – kaimynais, bičiuliais, kolegomis, praeiviais. Kartais, kai žmogus pats bėga nesustodamas ir neturėdamas laiko nors trumpam stabtelėti ir pamąstyti apie tai, kas jis esąs ir kur beeinąs, koks nors įvykis ima žmogų ir sustabdo prievarta. Iš trumpos perspektyvos tai atrodo kaip didelė nelaimė ar katastrofa, bet tik prabėgus metams, keleriems ar net dešimtmečiams suprantama, kad toje didelėje nelaimėje galbūt slypėjo nemaža dalis laimės.

%d bloggers like this: