Dzūkų žinios

Lazdijų informacinis portalas, naujienos

Sveikata Žmonės

Kunigas Tadeus Vallian: „Koronaviruso plitimas pasaulyje – ne Dievo bausmė žmonijai, bet ypatingas gailestingumo ženklas“

Kun. Tadeus Vallian: „Taigi, tam tikra prasme mūsų gyvenimas ir likimas – mūsų pačių rankose.“

Etimologinė lotyniško žodžio „corona“ prasmė – vainikas, kuris turi atitikmenį – karūna. Taigi koronavirusą tarsi puošia pergalių karūna. Bet neilgai… Nors pas mus Covid-19 dar vis „plaukia“ ant besididžiuojančios savimi plėtimosi bangos, bet jo fiasko saulėtekis artėja, nes, kas turi pradžią, neišvengs ir pabaigos. Koronaviruso augimo mastai dabar priklauso tik nuo mūsų disciplinuoto mąstymo bei koordinuotų veiksmų. Gerai, kad valdžios, Vyriausybės bei įvairių instancijų atstovai, ypač pasišventę savo pašaukimui medikai, deda visas įmanomas pastangas stabdyti virusą.
Mūsų epochos ženklai – ne tik šiltėjantis klimatas, ardantis gamtos jėgų pusiausvyrą, bet vis labiau įsišaknijantis daugelio visuomenės narių vartotojiškas gyvenimo būdas, praeinančias vertybes pastatantis į Dievo vietą. Koronaviruso plitimas pasaulyje – ne Dievo bausmė žmonijai, bet ypatingas gailestingumo ženklas, mokantis visus pandemijos padarinius vertinti iš amžinybės taško. Šios ligos globalinės apimtys mums pirmiausia primena, kad šioje žemėje nėra nė vieno gyventojo, kuris nebūtų paženklintas laikinumo… Tačiau ar įmanoma žmonėms pradėti keisti savo požiūrį į vertybes, kai jie buvo taip giliai pasinėrę į praeinančių rūpesčių verpetą?
Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad gavėnios metu Kristaus kančios apmąstymas bei liturginis Jo Velykų šventimas neteko tiesioginių sąsajų su Dievo mums iš anksto numatytu realiu bei asmeniniu prisikėlimu iš numirusių, pabaigus šią savo žemišką kelionę. Juk palyginti nedaug esti pasišventusių katalikų, pavyzdžiui, per gavėnią apmąstančių Kristaus kryžiaus kelią, ir kokios minios kartą per metus susirenka į Velykų iškilmę, ypač kai būna geras oras. Ir jų būna pilna bažnyčia ir pilnas šventorius ir kaip skaudu Viešpačiui ir mums, kunigams, kai Velykų procesijoje aplink bažnyčią su Švenčiausiuoju monstrancijoje tik vienas kitas atsiklaupia, kad pagarbintų Viešpatį. O didžiausia dauguma stovi tarsi stebėtų kokį nors lauko renginį. Bet ačiū Dievui ir už tai, kad tą Sekmadienį tam tikra dalis mūsų sekuliarios visuomenės narių ateina savaip pasveikinti Prisikėlusįjį. Bet labai gaila, kad didžioji dauguma atėjusiųjų į Velykas kaip atėjo su tuščiomis širdimis, taip ir grįžta namo su tokiomis pat tuščiomis širdimis, taip ir nepajutę ir neišgyvenę tikro Velykų šventės vidinio džiugesio. Todėl Viešpats mato, kad tokio perdėm minimalaus santykio su Juo nepakanka. Juk ateis valanda, kai viską nulems ne žodžiai „Viešpatie, Viešpatie…“, o poelgiai, liudijantys, kam iš tiesų gyvenome. Jam ar sau.
Žmogui skirta vadovautis protu, kurio sprendimams tiesioginę įtaką turi klausa, priimanti girdimą informaciją, ir dalykų matymas, patvirtinantis faktinį jų tikrumą. Kai individas remiasi vien asmenine patirtimi, o tikėjimą, be kurio neįmanoma patikti Dievui (Žyd 11, 6), atmeta, tada tampa kurčias bei aklas tikrosios tiesos pažinimui (plg. Mt 13, 14). Kas objektyvią tiesą iškeičia į subjektyvumo surogatą, renkasi neprognozuojamą ateitį ir rizikuoja beprasmiškai iššvaistyti šį savo laikinąjį gyvenimą. Apaštalas Jokūbas rašė: „Nagi jūs, kurie kalbate. ‘Šiandien arba rytoj mes keliausime į tą ir tą miestą, tenai prabūsime metus, versimės prekyba ir pasipelnysime’, – juk jūs nežinote, kas jūsų rytoj laukia! Ir kas gi jūsų gyvybė? Esate garas, kuris trumpam pasirodo ir paskui išnyksta. Verčiau sakytumėte. ‘Jei Viešpats panorės, gyvensime ir darysime šį bei tą’“ (Jok 4, 13–15).
Kad atsiribotume nuo to, kas praeina ir nebegrįžta, ir pagaliau galėtume skirti daugiau brangaus savo laiko tiems dalykams, kai amžinybė užims mums skirto laiko „vietą“, didis Dievas leido taip greitai Covid-19 infekcijai „prasisukti“ pasaulyje, turėdamas aukštesnį tikslą! Nors daugybė žmonių atsidūrė karantine – nebegali eiti į darbus, į mokslo įstaigas, į pramogas ir turi likti su šeimynykščiais namuose, bet jie, būdami ilgiau namuose, tyloje ir ramybėje gali pradėti sugrįžti į save ir savo širdyje atrasti tam tikrą buveinę, kuri turi būti skirta Dievui…
Silpno tikėjimo žmonėms ilgesnis buvimas su artimaisiais yra tam tikros karantino įprasminimo paieškos, skirtos ne tik išradingai bendrauti, ypač su savo atžalomis, bet su jais drauge pasimelsti; perskaičius kokią nors Biblijos ištrauką, ją apmąstyti, pasidalyti įžvalgomis ir panašiais dvasiniais dalykais užsiimti, ir tai – niekuo kitu nepakeičiamas artimesnio vienijimosi su Dievu – malonės metas. Tai – tylos valandėlių ir nuošalesnės erdvės atradimas, kad sugebėtume savo viduje išgirsti Gyvybę, norinčią į kiekvieną mus savaip prabilti, kad Jo artumą pajaustume, Jo gydantį bei tikros ramybės kupiną žodį išgirstume…
Pastebėjau, kad kai kurie mūsų žmonės pandemijos akivaizdoje yra sutrikę, jaučia didelį nerimą, neviltį… Noriu dar kartą pacituoti Šv. Raštą, kuris dvelkia ramybe ir viltimi, Dievas sako: „Grįžimu ir atsidavimu būsite išgelbėti, ramybė ir pasitikėjimas yra jūsų jėga. Viešpats delsia, kad parodytų jums malonę, o vis dėlto jis pakils, kad jums atleistų, nes Viešpats yra teisingumo Dievas. Palaiminti visi, kurie pasitikėdami jo laukia!“ (Izaijo 30, 15.18). Prisiminkime ryto ir vakaro maldos praktiką, per ją į širdį ateina ramybės Dievas!
Tokiomis išbandymo dienomis taip pat sudažninkime maldą. Kasdien melskime Rožinį, užeikime į bažnyčią privačiai maldai Eucharistinio Viešpaties akivaizdoje (Lazdijuose bažnyčia privačiai maldai būna atidaryta kasdien nuo 9 val. iki 18 val.), vidurdienį dalyvaukime per „Marijos radiją“ transliuojamose Mišiose. Kurie esame be sunkios nuodėmės, priimkime dvasinę komuniją. Visoje Lietuvoje 20.00 val. skambant bažnyčių varpams nuoširdžiai ir su dideliu pasitikėjimu kalbėkime maldą į šv. Juozapą („Į tave palaimintasis Juozapai…“ tekstą galima surasti internete), darykime atgailą, pameskime nuodėmes ir pasiryžkime atlikti išpažintį, kai kam patarčiau išpažintį atlikti iš viso gyvenimo ir tai nebūtina atlikti dabar, bet padaryti pasiryžimą, kad pažadu, mano Dieve, prieiti išpažinties, kai bus nugalėtas šis karas ir vėl įeisime į normalų gyvenimo ritmą, kad ši Dievo leista mūsų dvasinei naudai epidemija būtų kiek galima greičiau sustabdyta.
Tie, kurie žino, kad po šito gyvenimo yra kitas Gyvenimas, skirtas praleisti amžinai Danguje, panyra į mąstymą apie paskutinį ir svarbiausią pasirinkimą, paskirtą pabaigą kūnui grįžti į dulkes, dvasiai kilti pas Dievą.
Jėzau, Dievo Sūnau, Marija, Dievo Motina, Jums pavedame visų žmonių, savo artimųjų ir savo likimą, gyvybę bei sveikatą. Sutartinai melskime atsivertimo malonės tiems, kurie lengvabūdiškai tebeplatina koronavirusą… Viešpatie, padėk visiems suprasti ir įsisąmoninti, kad epidemija augs, jei užsikrėtę žmonės užkrės kitus, ir ji tikrai mažės, jei sergantieji šia liga laikysis visų apsaugos priemonių.
Taigi, tam tikra prasme mūsų gyvenimas ir likimas – mūsų pačių rankose.

Lazdijų šv. Onos parapijos altarista ir Šlavantų Viešpaties Apreiškimo Švč. M. Marijai administratorius kun. Tadeus Vallian

%d bloggers like this: