Dzūkų žinios

Lazdijų informacinis portalas, naujienos

Gamta Žmonės

Miško voniose „maudysimės“ ir Lazdijuose

Aistė Virketė prasitarė, jog jos tėvonija — senelių kraštas — Klepočių kaime.

Dineta Babarskienė

Kalbinu pirmojo plantariumo įkūrėją Aistę Virketę, prasitarusią, jog jos tėvonija – senelių kraštas – Klepočių kaime. „Buvau šventėje Stebuliuose, skaičiau paskaitą“, – sako ji vos išgirdusi man minint Lazdijų kraštą.

– Prasitarėte, kad mūsų krašte Jūsų šaknys?
– Esu gimusi Joninių išvakarėse pušų apsuptyje – Druskininkų ligoninėje. Kiti galbūt nesureikšmina savo gimimo vietos. Tačiau aš tikiu, kad kiekvieno mūsų gimtis turi lemties mūsų gyvenimams. Ir, nors šiuo metu gyvenu Jonavos rajone, tačiau grįždama į Dzūkiją, ties Alytaus miestu, jaučiu, kaip mano siela atsigauna, akyse prašviesėja. Atrodo, kad čia esu sava. Taip jaučiuosi ir Druskininkuose, ir Leipalingyje, ir Veisiejuose, ir Lazdijuose. Nepaisant to, kad čia, Dzūkijoje, mano kilmė, jaučiu ypatingą šių miestelių atmosferą: žmonės atrodo laimingesni, mėgaujasi lėtesniu gyvenimo būdu, elgiasi paprasčiau ir nuoširdžiau.

– Jūs – aristokratė, priklausote Lietuvos aristokratų sąjungai?
– Aš ir mano vyras Evaldas buvome legitimuoti Lietuvos bajorais. Mano vyras Evaldas yra senos ir kilmingos Juškevičių giminės, tad nuo šiol mūsų šeimos herbas – Leliva. Turbūt atrodo keistai, kad šiais laikais dar tebevyksta legitimacijos, vis tik mes nusprendėme, kad verta tęsti šeimos tradicijas ir taip atiduoti pagarbą protėviams. Bajoro titulas skirtas ne pasididžiuoti, o atsigręžti į kilmingą, turtingą savo kultūra Lietuvos istoriją, į savo šeimos šaknis. Aš pati apie savo giminės ištakas žinau mažai, bet bręsta mintis ieškoti, kiek įmanoma, platesnio giminystės medžio.

– Net neįsivaizduoju, kokia Jūsų specialybė?
– 2006-aisiais įstojau į Lietuvių filologijos bakalaurą Vytauto Didžiojo universitete, vėliau studijas tęsiau Kauno technologijos universitete. Čia pabaigiau medijų filosofijos magistrą. Visą tą laiką mano mokslinių tyrinėjimų sritis buvo sąsajų tarp kūrybingumo, vaikščiojimo ir gamtos paieškos. Tada dar mažai siejau, kad kūrybingumas susijęs su žmogaus savijauta, sveikata, tam tikromis cheminėmis reakcijomis jo kūne. Mane labiau domino filosofinis, literatūrinis požiūris į tai. Nepaisant to, atradau daugybę akademinių straipsnių, kurie vedė domėtis japonų kultūra bei jų ilgaamžiškumo ir geros sveikatos paslaptimis.

– Iš kur Jumyse susidomėjimas mišku: miško terapija, miško voniomis?
– Kai žmogų nuolatos gena tos pačios mintys, jis nebeatlaiko – pasiduoda joms. Taip nutiko ir man. Kai dar vaikystėje mano tėčio mama sėdėdavo, kaip šiandien atsimenu, po ąžuolu, sakydama, jog tai jai teikia sveikatos, man atrodė natūralu eiti pabūti prie medžių, juos apkabinti, po jais skaityti knygą, ilsėtis po darbų. Vaikystėje kiekviena vasara buvo praleista miškuose renkant grybus ir uogas. O kur dar vaistažolės, kurias su sese parduodavome. Kažin, ar galėčiau savo žiniomis lygintis su Eugenija Šimkūnaite, tačiau kaskart stengiuosi kuo daugiau sužinoti apie mūsų augmeniją: augalų teikiamą tiesioginę naudą – vitaminus, energiją, jėgas valgant vietoje salotų, geriant arbatas, taip pat ir netiesioginę naudą – tai žmogaus psichologinio ryšio su gamta atnaujinimas, nervų sistemos atstatymas, geros nuotaikos pasisėmimas. Tačiau į tai, ką miško vonios arba kitaip miško terapija (japoniškai „shinrin-yoku“) teikia žmogui, šiuo metu gilinasi nemažai universitetų, tyrėjų, medikų. Vienas svarbiausių dalykų, kad miškuose, ypač pušynuose, esti medžio veikliosios dalelės – fitoncidai, kurių įkvėpus pažadinama žmogaus imuninė sistema, gaminasi ir aktyvuojasi „ląstelės žudikės“, sunaikinančios vėžines ląsteles žmogaus organizme.

– Jūs esate pirmojo Lietuvoje plantariumo „Gyvybės langelis“ steigėja. Kaip Jums gimė tokia, sakyčiau, neįtikėtina idėja? Žinau, kad čia vyksta ir edukacijos, ir mokymai, ir dar daug įvairių veiklų…
– Buvimą gamtoje matau kaip prasmę žmogui gauti naudos. Net ir žmogus, būnantis tarp augalijos, yra lyg gražesnis. Žalioji erdvė su 400 augalų, kuriuos man padovanojo jų atsisakę žmonės, tapo plantariumu. Čia laukiami tiek maži, tiek dideli. Tiesa, šiuo metu plantariume dirbu viena – laistau ir prižiūriu augalus. Karantino metu negali vykti jokia edukacinė ar pramoginė veikla mano erdvėje.

– Girdėjau, pradėjote ekoterapijos studijas? Kas tai?
– Domiuosi, ką kitose valstybėse siūlo klientams miško medicinos bazės, kurių yra ir Anglijoje, ne tik Japonijoje. Tai nereiškia, kad miško vonios skirtos tik nuo gamtos atitrūkusiems žmonėms. 2020-ieji jau yra tas metas, kai maždaug 90 procentų dienos laiko mes praleidžiame patalpoje. Nekalbu apie žmones, kurie dirba tik lauke. Tai yra jau retas reiškinys, beveik išimtis. Juk kaimuose žmonių beveik nebelikę. Tad nerimas, panikos atakos, depresija, perdegimas, nervingumas, susijęs su telefonų, kompiuterių, televizoriaus ekranais, – tai yra medijų pašalinis poveikis. Kaip „išsielektrinti“? Pasitelkti tam tikrą praktiką, pratimus miške, gamtoje, paežerėje. Kad apie tai pagilinčiau žinias, pasirinkau ekoterapijos studijas „Earthbody Institute“ organizacijoje Jungtinėse Amerikos Valstijose. Šios studijos keičia mano pačios supratimą, kaip iš mūsų elgesio su gamta kyla asmeninės problemos. Tad pabaigusi studijas ir tapusi ekoterapeute tikiuosi, jog galėsiu pagelbėti žmonėms sprendžiant jų problemas. Taip pat padėsiu ir gamtai.

– O ar paprastas pasivaikščiojimas po mišką taip pat gerai, kaip ir miško terapija?
– Paprastas pasivaikščiojimas, kad būtų terapinis jo poveikis, turėtų būti be telefono ar fotoaparato naudojimo. Taip pat pasivaikščiojimo metu neturi būti trikdžių, pašalinių žmonių, pokalbių. Geriausia, kad tuo metu būtumėte sustelkęs į gamtą, panirtumėte į ją tarsi į vonią – būtent todėl tai ir vadinama miško voniomis. Tam tikrai gali trukdyti ir augintinis, ir plepus ar triukšmingas bendražygis. Grybavimas bei uogavimas taip pat neprilygsta miško terapijai su gidu.
Ėjimo į mišką tikslas – atsipalaiduoti ir neturėti jokio išankstinio tikslo. Tiesiog reikia būti čia ir dabar. Klausyti, ragauti, regėti, uostyti, paliesti. Tai penki pagrindiniai dalykai, ką reikia daryti miško terapijos metu, bet labai lėtai ir intuityviai.
Miško terapijos metu yra žmogui pateikiama visa programa, kurios pagrindą sudaro penki pojūčiai – rega, lytėjimas, uoslė, klausa, skonis. Kiekvienam šiam sensoriui yra sudaryta atskira pratimų programa, kurią gidas ar terapeutas kuria pats individualiai tam žmogui ar visai grupei, lėtai einančiai mišku. Japonijoje į miško medicinos bazę atvykusiam žmogui yra parenkama speciali programa, atitinkamas kelias ir atkarpa tam tikru mišku. Tačiau pirmiausia yra ištiriama jo kraujas, jo pulsas, kraujo spaudimas bei šlapimo duomenys. Netgi gydytojai receptų lapelyje gali išrašyti miško vonias. Tad vaikščioti po mišką reikia labai lėtai, giliai, atsipalaidavus, savo ritmu. Ne veltui visi kurortai esti pušynuose – juose daugiausiai galima įkvėpti minėtų fitoncidų. Anksčiau mes intuityviai ėjome į mišką sveikatintis, o šiandien jau tai ištirta mokslininkų ir įrodyta to nauda. Yra įrodyta, kad dviejų valandų pasivaikščiojimas miške sveikatą palaiko dvi savaites.

– Ar be vadovo gali pats žmogus pradėti užsiimti miško terapija?
– Šiandien miške galima rasti visko – ir kirtaviečių, ir brakonierių paliktų medžioklės įrodymų, ir žmonių su piktais keturkojais, ir keturračių motociklų. Suprantama, kad tai kelia mums, to nedarantiems žmonėms, stresą. Juk kažkada šventomis laikytos girios šiandien yra niokojamos. Tad miško vonioms siūlau pasirinkti ramų, mažiau žmonių „nulankytą“ mišką. Šiuo klausimu, žinoma, visada padeda miško terapijos gidas. Jis taip pat rūpinasi, kad būtų užtikrintas, kiek įmanoma, saugumas. Jis atsakingas už maršrutą miške, jis rūpinasi, kad terapijos metu atliktumėte tam skirtus pratimus, kad giliai atsipalaiduotumėte, negalvotumėte apie rūpesčius. Taip pat turėtų supažindinti, kokie medžiai yra miško terapijos metu matomi, kokie augalai, išmanyti, kurie valgomi, o kurie – ne. Tad renkantis miško gidą reikia būti apdairiems. Žmonėms be miško gido patariu neeksperimentuoti patiems, kadangi ne veltui miško gidai ir terapeutai yra ruošiami specialiuose kursuose. Jeigu norite pabūti vieni, užteks paprasto pabuvimo ir pasivaikščiojimo miške.

– Kodėl toks keistas tas žmogaus mąstymas: šiukšles miškan ima ir įsigudrinę nuveža, o dabar, kai sunku, kai blogai, kai esame pavargę, išsekę, visi ten traukiame? Ypač dabar, per karantiną…
– Kiekvienas esame gamtos dalis. Tad natūralu, kai mums blogai, einame į ten, kur gamtos daugiau. Mūsų kūnas intuityviai veda mus semtis energijos iš ten, kur jos yra. Tad, nepaisant to, kad prieš savaitę išvežėme šiukšlių maišą į mišką, po savaitės atgailaudami galime vykti į mišką pasivaikščioti, nes kažkodėl nėra jėgų. Tačiau tai yra labai susiję dalykai.
Pasak ekopsichologijos, žmonės, kurie jaučiasi bejėgiai, išsekę, nuvargę, netikintys geresniu rytojumi, dažniausiai ir teršia aplinką. Pasirodo, jie galvoja, kad jau yra blogai, tad nuo jų atvežtų šiukšlių nepasidarys dar blogiau. Nebandau tokių žmonių pateisinti, tačiau jiems reikalingas susitaikymas su gamta. Ir paradoksas: jei mes juos gėdinsime, jie dar labiau kenks aplinkai. Deja, tokia realybė. Žmonės bando įrodyti visomis priemonėmis savo tiesą, kokia ji bebūtų. Retas prisipažįsta klydęs.

– Pasipylė žmonės į miškus, dabar jų ten daugiau nei mieste sutiksi? Ar tai jau savotiška mada?
– Tai ne tik mada, bet ir žinios. Amerikos, Australijos, Anglijos, Austrijos, Vokietijos, Japonijos, Skandinavijos piliečiai jau seniai praktikuoja miško terapiją, tad mūsiškiai ne tik parsiveža naujas tradicijas, bet ir perskaito jas internete. Visi supranta, kad mieste jau senokai nebėra gryno oro, tiršta nuo emocijų, nuo technostreso nepailsima, todėl miškai, ypač pušynai bei eglynai, tapo mūsų užuovėja.

– Kaip pasikeitė Jūsų gyvenimas karantino metu? Kaip patartumėte mums visiems šį laikotarpį išgyventi?
– Galiu patarti kiekvienam, liekančiam namuose, pamėginti bent vėdinti kambarius, klausytis audioįrašų su miško garsais, dažniau liesti ir apžiūrinėti augalus, juos persodinti, o gal pasisodinti naujų. Taip pat patariu difuzoriais namus pripildyti miško kvapų – pušų, kedro, kipariso ar čiobrelių eterinių aliejų garų. Jeigu turite nuosavą kiemą, gaudykite saulės spindulius, dažniau būkite prie medžių, sodininkaukite, pasisėkite naujų augalų. Sodininkavimas taip pat turi terapinį poveikį, ypač senjorams.
Na, o jei dar arti yra ir miškas, kuriame nesutiksite kitų žmonių arba pavyks išlaikyti dviejų metrų atstumą, galite pasivaikščioti – tai padeda nurimti, sumažinti streso hormono (kortizolio) kiekį kraujyje, pagerina nuotaiką ir miegą.

– Lazdijų kraštas miškingas. Ar niekad nemąstėte, jog ir čia galima būtų surengti miško terapijos užsiėmimų?
– Žinoma, kad karantino metas – pats geriausias laikas kurti planus ateičiai. Tad šiuo metu ne tik rašau knygą apie miško privalumus, bet ir ruošiu programą, kurią pabandysiu įgyvendinti, jei tik pavyks pasinaudoti situacija, kai karantinas aprims. Lazdijai mane traukia, čia jaučiuosi sava. Tad vesti praktikas čia – viena iš veiklos perspektyvų.

LEAVE A RESPONSE

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

%d bloggers like this: