Po dviejų savaičių priverstinių atostogų koronaviruso namuose įkalinti mokiniai ir mokytojai vėl sugrįžo prie mokslų. Tik ne į mokyklų klases, bet prie išmaniųjų įrenginių. Praėjusį pirmadienį prasidėję nuotoliniai mokslai parodė, jog per dvi savaites nebuvo deramai pasirengta netradiciniam ugdymo procesui, tačiau suteikė vilčių, jog ateityje nuotolinis mokymas gali turėti ir optimistinių perspektyvų.
„Dzūkų žinos“ dalijasi moksleivių tėvų ir pedagogų įspūdžiais iš pirmųjų nuotolinio mokymosi dienų.
Trukdė programų gausa
Du mokyklinio amžiaus vaikus auginanti lazdijietė Raminta stebėjo, kaip jos atžaloms sekėsi mokytis iš namų, naudojantis kompiuteriu ir planšete.
„Geriausiai sekėsi pradinukui sūnui. Mokytoja dar sekmadienį atsiuntė užduotis, kurios buvo aptariamos pirmadienį vykusios virtualios pamokos metu. Sūnui viskas buvo aišku, pamokos vyko sklandžiai“, – pasakojo Raminta.
Ji pripažino, jog šeštokei dukrai nuotoliniai mokslai vyko daug sudėtingiau. Kadangi skirtingas disciplinas moko skirtingi mokytojai, tai su kiekvienu iš pedagogų Ramintos dukra turėjo jungtis per skirtingas programas.
„Programos strigo, kiekvienai iš jų reikėjo skirtingo slaptažodžio, suskaičiavau, kad dukra turėjo užsirašyti net septynis skirtingus slaptažodžius. Dažnai moksleiviai nesugebėdavo prisijungti prie mokytojų programos, todėl dažnai bendraudavo per mesendžerį. Įsivaizduoju, kaip sunku buvo mokytojai vienu metus susirašinėti su keliolika moksleivių“, – savo įspūdžiais dalijosi Raminta.
Kai kuriems pedagogams nuotolinis mokymas nesukėlė didelio streso, bet suteikė vilties, jog tai ne tik įmanomas, bet ir perspektyvus mokymosi būdas.
Strigo sistemos
Apie nuotolinio mokymosi specifiką kalbėjomės su lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Aurelija Paciukoniene.
– Kaip rengėtės nuotoliniam mokymui?
– Visų pirma daugybė vebinarų, pokalbių, informacijos paieška. Tada bene didžiausias darbas – atsirinkti tai, kas pasirodė naudingiausia ir lengviau darbui pritaikoma. Žinoma, informacinės technologijos mokykloje buvo naudojamos ir iki šiol, bet toks mokymo(si) būdas yra naujiena tiek mokytojams, tiek mokiniams, todėl manau, kad iš pradžių reikia padaryti geriau mažiau, bet kokybiškai.
– Kaip praėjo pirmoji naujojo mokymo metodo diena? Kiek moksleivių buvo prisijungę, kaip vyko pats mokymo procesas?
– Pirma diena buvo pilna nerimo ir netikrumo. Tačiau bent jau mano mokykloje viskas vyko ganėtinai sklandžiai, mokiniai tikrai aktyviai dalyvavo pamokose, trūko tik pavienių. Žinoma, erzino stringančios sistemos, negalėjome prisijungti prie pagrindinio šaltinio – elektroninio dienyno, tačiau gana neblogai veikė zoom.us platforma. Būtent čia gyvai ir bendravome su mokiniais – aptarėme tolesnį darbą, mokytojai skyrė užduotis, konsultavo. Na, o mokiniai vėliau dirbo savarankiškai, tam jie turi vadovėlius, naudoja įvairias platformas internete.
– Kuo skiriasi pedagogo pasirengimas įprastai pamokai ir virtualiam jos variantui?
– Man asmeniškai mažai kuo, gal tik daugiau reikia vaizdinės medžiagos parengti, apgalvoti, kokiu greičiausiu ir paprasčiausiu būdu ji pasieks mokinius.
– Koks jausmas kalbėti ne klasėje, bet į kompiuterio mikrofoną?
– Na, iš pradžių keista, kadangi esame pripratę matyti visi vieni kitus. Tačiau tai tik laiko klausimas – priprasime. Žinoma, kartais užstringančios sistemos apsunkina bendravimą.
– Ar nebuvo problemų dėl interneto ryšio?
– Taip, problemų tikrai buvo. Kaip jau minėjau, pamokų metu neveikė elektroninis dienynas, kai kurios platformos, kuriose vaikams buvo priskirtos elektroninės užduotys.
– Kiek laiko vyko virtualios pamokos?
– Virtualių pamokų, kuriose tiesiogiai bendravome su mokiniais, trukmė įvairi, priklauso nuo klasės – vieniems reikia daugiau papasakoti, kitiems mažiau. Bet juk įprastoje pamokoje klasėje mokytojas irgi nuolat nekalba! Kiekviena pamoka prasidėjo bendravimu virtualiai, o paskui vaikai dirbo savarankiškai: vienose pamokose neišjungdami konferencinės aplinkos, kad galėtų bendrauti gyvai, kitose konsultavosi kitais kanalais.
Pasigedo betarpiško bendravimo
– Ar moksleiviams uždavėte namų darbų? Kaip tikrinsite rašto darbus?
– Na, sąvoka „namų darbai“ šiuo metu prarado savo prasmę. Mokiniai, gavę dienos užduotis, dirba pamokos metu, o jeigu ko nors nespėja, atlieka vėliau. Vėliau darbus siunčia mokytojui. Viskas paprasčiau naudojant elektroninių užduočių platformas – darbus ištaiso pati sistema, telieka juos aptarti.
– Ar įžvelgiate kokių nors nuotolinio mokymosi pliusų?
– Viena vertus, taip, dirbame patogiai įsitaisę, kiekvienas savo greičiu, mokiniai gauna įvairesnių skaitmeninių užduočių, tačiau didžiausi minusai yra ilgas sėdėjimas ir žiūrėjimas į monitorių, prarasta galimybė betarpiškai bendrauti.
– Ar galima nuotoliniu būdu pasiekti tokių pat rezultatų kaip įprastuoju? Užsieniečiai teigia, jog nuotoliniu būdu galima įgyti universitetinį išsilavinimą. Kaip Jums atrodo, ar mūsų sąlygomis tai įmanoma?
– Manau, kad taip. Motyvuotiems žmonėms toks mokymosi būdas nėra kliūtis.
– Ačiū už pokalbį.
„Dzūkų žinių“ informacija