Kovo 20-ąją Druskininkų amatų centre „Menų kalvė“ savo knygą „Margučių marginimas Aukštaitijoje“ turėjusi pristatyti Odeta Tumėnaitė-Bražėnienė (susitikimas atšauktas dėl įvesto karantino) sako, kad „šios knygos idėjų laukia visos Lietuvos šeimos, kurios savo Velykų šventinio stalo neįsivaizduoja be margučių“. O ir svetimuose kraštuose gyvenantys lietuviai nori išlaikyti ne tik lietuvių kalbą, bet ir lietuviškus papročius. „Todėl drįstu teigti, – sako knygos autorė, – kad ši knyga laukiama visame pasaulyje.“
Knygoje pristatytos pačios įvairiausios tradicinės kiaušinių marginimo technikos: marginimas augalais, skutinėjimas, išrašymas karštu vašku. Taip pat pateikta daugybė šiuolaikinių technikų pavyzdžių – margučių puošimas šiaudais, karpiniais, džiovintomis žolelėmis, netgi pjaustytomis vytelėmis, tekstile ar tiesiog flomasteriais. Knygoje ne tik daug praktinių patarimų, bet ir gausybė iliustracijų, autorė supažindina su šių dienų Velykų papročiais, dalijasi savo vaikystės prisiminimais apie šventės tradicijas šeimoje. Pasinaudoję autorės patarimais ir pasitelkę į pagalbą fantaziją, sukursite žaismingą pramogą sau ir savo šeimai.
Nors O. Tumėnaitė-Bražėnienė šįkart negalėjo atvykti į Druskininkus, tačiau mielai atsakė į mūsų klausimus ir pasidalijo savo patirtimi.
– Jūsų vaikystės Velykos. Kokie prisiminimai ryškiausi?
– Aš augau tikinčioje šeimoje. Žinoma, svarbiausia buvo Velykų Šv. Mišios. O grįžus iš bažnyčios – Velykų stalo dengimas. Buvo daug apeiginių dalykų. Stalą visada apdengdavome balta močiutės austa staltiese. Jo centre statydavome ne tik indą su margučiais, bet ir medinį kryželį. Ir būtinai tik Velykų stalui mamytės sukurtą sviestinį avinėlį. Jį valgydavom su kiaušiniais. Mūsų Velykų stalui būdavo verdamas rūkytas kumpis, prie jo patiekiami šviežiai paruošti krienai. Dažniausiai juos ruošdavo tėvelis. Dar prisimenu tetos Zosytės keptus velykinius pyragus. Mamytė šventintu vandeniu apšlakstydavo padengtą stalą ir mus. Prieš valgį sukalbėdavom maldas. Valgyti pradėdavom nuo vieno nulupto ir į tiek dalių, kiek prie stalo žmonių, supjaustyto kiaušinio. Visi būdavome gerai nusiteikę. Po Velykų pusryčių tėtukas imdavo armoniką ir grodavo. Juk per visą gavėnios laiką jo armonika gulėjo nejudinama!
– Pirmasis išmargintas kiaušinis, koks jis?
– Kiek prisimenu, visus kiaušinius mes margindavom su žolytėmis, aprišdavom įvairiais augalais. Mamytė 2–3 viena spalva nudažytus kiaušinius išskutinėdavo. Man jie buvo nepaprastai gražūs. Kai truputį paaugau, iš pradžių Velykų stalui pas tėvus, o vėliau ir savo šeimoje išskutinėdavau po keletą kiaušinių pati. Kodėl tik keletą? Nes skutinėjimas atima daug laiko, kurio prieš šventes visada pritrūksta.
– Iš kur tas noras marginti kiaušinius? Kas išmokė marginti kiaušinius?
– Margučius skutinėti išmokau iš mamytės, o ji – iš savo mamos. O vašku marginti išmokau jau gerokai vėliau – iš knygų ir praktinių patarimų.
– Ar kurdama margučių raštus laikotės tik Aukštaitijos tradicijų? Ar turite savo identifikacinius marginimo motyvus?
– Mano krašte, Rokiškio rajone, tikrai nieks nemargino kiaušinių karštu vašku, daugiausiai skutinėjo.
– Marginimas – kruopštus ir ilgas darbas. Ką jums suteikia šis procesas?
– Man labai patinka marginti margučius, nes tai darom visa šeima. Tai toks be galo gražus ir kūrybingas bendravimas su šeimos nariais, jokios skubos, absoliuti ramybė, visos mintys, planai, reikalai tarsi nutolsta. Esi čia ir dabar – su tuo mažu kūrinėliu rankose. Nuo įkvėpimo priklauso, ar raštai lengvai „guls“, ar teks pamąstyti…
– Vedate edukacines kiaušinių marginimo pamokas. Kas jose dalyvauja?
– Mes su dukryte Adele abi esam sertifikuotos margučių meistrės ir mielai vedam marginimo pamokėles. Labai smagu, kai galim dirbti abi kartu. Mūsų pamokėlėse mielai dalyvauja ir pradinukai, ir senjorai. Teko mokyti lietuvius užsienyje. Prisimenu kiaušinių marginimo vašku pamokėles Milano lituanistinėje mokykloje Italijoje ir „Sielos“ galerijoje Lemonte, JAV. Visus norinčius išbandyti margučių kūrimą būdavo sunku sutalpinti.
– Savo gyvenimą paskyrėte kūrybai, puoselėjate ir skleidžiate tautodailę: kuriate karpinius, raižinius, marginate kiaušinius. Daugybė parodų Lietuvoje ir užsienyje, premijų ir kitų įvertinimų, edukacijos ir tarptautiniai seminarai, netrumpas parašytų knygų sąrašas. Iš kur tiek energijos ir idėjų, kas didžiausias Jūsų įkvėpimas?
– Iš tiesų man sunku atsakyti į šį klausimą. Turbūt tai yra prigimtyje. Tiesiog tereikia išlaisvinti tai, kas užkoduota mūsų genuose per kartų kartas iš mūsų protėvių. O tada tiesiog sėsti ir daryti. Be darbo nebus jokio rezultato.
– Ir paskutinis klausimas: ko šiandien palinkėtumėte žmonėms artėjančių Velykų proga?
– Šiandienos pagrindinis linkėjimas – sveikatos. Ir, žinoma, būti vieni kitiems geresni.
O. Tumėnaitės-Bražėnienės knyga „Margučių marginimas Aukštaitijoje“ šiandien gali tapti puikia dovana Velykų proga tiems, kas domisi lietuviškais paprotiniais menais ar ieško naujų idėjų margučių dažymui.
Knygą galima įsigyti iš autorės, kreipiantis į ją tiesiogiai https://www.facebook.com/odeta.brazeniene arba paskambinus į Druskininkų amatų centrą „Menų kalvė“, tel. 8 671 76108.
O. Tumėnaitė-Bražėnienė gimė 1964 m. Rokiškio r., Keležerių k., nuo 1986 m. gyvena Utenoje. Dar studijuodama (nuo 1983 m.) pradėjo kurti karpinius ir dalyvauti parodose. 1984 m. buvo priimta į Lietuvos tautodailės sąjungos Vilniaus skyrių. Iki dabar kuria karpinius, o pastaraisiais metais kuria medžio ir lino raižinius, skutinėja margučius. 2009 m. pripažinta tradicinių amatų meistre. Surengė per 100 personalinių parodų, kurios apkeliavo įvairias galerijas Lietuvoje, Lenkijoje, Vokietijoje, Kinijoje, Nyderlanduose, Rusijoje ir JAV. Dalyvavo per 200 rajoninių, regioninių, grupinių, respublikinių ir tarptautinių parodų įvairiose šalyse.
Druskininkų kultūros centro informacija
Nuotraukos iš autorės asmeninio archyvo