Dzūkų žinios

Lazdijų informacinis portalas, naujienos

Kultūra

Vidugiriai – lietuviškas kaimas pačiam krašto vidury

Sigitas Birgelis

Pusiaukelėje tarp Seinų ir Punsko jau iš tolo matosi boluojantys palaimintojo arkivyskupo Jurgio Matulaičio Vidugirių šventovės, norėtųsi tarti, bokštai. Tačiau šie maldos namai bokštų neturi, tik didelį trijų aukščių dvišlaitį, bures primenantį stogą. Vidugirių bažnyčios, o tiksliau koplyčios, istorija skaudi, paini ir sudėtinga. Jos sumanytojas Punsko parapijos klebonas Ignas Dzermeika šiuo sakraliniu objektu norėjo įprasminti 1987 metais švęstą Lietuvos krikšto 600 metų jubiliejų. Deja, Vidugirių Dievo maldos namai atnešė jam – parapijos ganytojui – ir jo avelėms daug ašarų, baimės ir nerimo.

Buvusi Vidugirių pieninė.


Kunigas Marius Talutis, buvęs Punsko parapijos vikaras, rašo: „Vidugirių palaimintojo arkivyskupo Jurgio Matulaičio koplyčios istorija tokia pat paini ir dramatiška, kaip ir paties arkivyskupo Jurgio gyvenimas, nes ir vienai, ir kitam teko nelaimė tapti nesusipratimų ir tautinių konfliktų aukomis. Tačiau kančia grūdina, skaistina, šventina. Todėl kančios vyras arkivyskupas Jurgis Matulaitis – lietuvių tautos palaimintasis, šiandien plačiai pažįstamas ir mylimas ne tik Lietuvoje, o Vidugirių koplyčia toliau tvarkoma ir kelia žmonių širdis Dievo link, suburdama juos ne tik maldai, bet ir darbui.“
Vietovardžių Vidugiriai yra, palyginti, nemažai. Lietuvoje jie aptinkami Anykščių, Panevėžio, Kupiškio, Elektrėnų rajonuose, Lenkijoje – Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Banie Mazurskie valsčiuje (Vidugeriai).
Vidugirių kaimo pavadinimą reikėtų kildinti nuo vietos, kurioje jis įkurtas, tai yra nuo „vidurio girios“ (Merkinės girios). Vietovardžių, susietų su mišku ir medžiais, šiame krašte yra nemažai. Tai Berznykas, Klevai, Šilainė, Žagariai ir kt.
Vidugirių kaimą galima pervažiuoti per maždaug 5 minutes. Daug kas pravažiuoja per juos nesusimąstę apie čia slypinčius įdomius istorijos paveldo klodus.
Vikipedijoje galima perskaityti, kad Vidugiriai pirmą kartą paminėti 1418 metais lenkų istoriko Jano Dlugošo kronikose. Tarp kitko, ten rašoma, kad „Jogaila sužinojęs, jog Vidugirių miškuose slapstosi kryžiuočiai, nedelsiant nutraukė ten vykusią medžioklę“. Beje, Vidugiriai nėra, kaip galima manyti perskaičius šį tekstą, viena seniausių šio krašto vietovių. Internete pateikta informacija neatitinka tikrovės. Dlugošas 11 kronikos knygoje rašo, kad 1418 metais karalius Jogaila Kalėdas praleido Merkinėje ir išvyko į Vygrius. Sužinojęs, kad kryžiuočiai jį nori pagrobti, pasitraukė į Ančią, o vėliau į Metelius.
Po Melno sutarties (1422 m.) Sūduva liko Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ribose. Ji buvo apaugusi miškais, kuriuos valdė karaliaus paskirti vietininkai – girininkai. XV a. pabaigoje prasidėjo šių vietų kolonizacija: įkurti Lazdijai, Seirijai, Veisiejai, Seivų dvaras (1559 m.), 1597 m. įsteigta Punsko parapija. Galima daryti išvadą, kad Vidugirių mišką arba praretėjusias miško vietas pradėta apgyvendinti tarp 1597 ir 1642 metų. Ties keliu Kalvarija–Seinai kūrėsi gyvenvietė. Ilgainiui susiformavo trys linijos: pirmoji – vakarinėje dalyje, antroji – vidurinė (seniausia su karčemomis ir vartais), trečioji – rytinėje dalyje.
1765 metais Vidugiriai priklausė Gardino pavietui, Seivų storastijai. Kaime buvo 7 ūkiai. 1789 m. Vidugiriuose gyveno 104 žmonės, o jau 1880-aisiais – 409.
Po trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo (1795 m.) Vidugiriai atiteko Prūsijai ir buvo jos valdžioje iki 1807 metų. Tais laikais su valdininkais į Vidugirius atėjo evangelikų šeimų iš Prūsijos. Lenkijos karalystės laikais Vidugiriai priklausė Augustavo vaivadijai, o vėliau Suvalkų gubernijai.
Pirmojo pasaulinio karo nelaimės Vidugirių neaplenkė. 1915 metų vasaros pabaigoje per kaimą traukėsi rusų armija. Ji išsivežė daug turto. Vėliau Vidugirius užėmė vokiečiai, kurie leido lietuviams kurti mokyklas, bet vertė gyventojus armijos reikalams atiduoti arklius, vežimus, roges, galvijus, kiaules ir maistą.
Po karo prasidėjo ispaniško gripo epidemija, kuri visame pasaulyje nusinešė apie 50 mln. aukų. Epidemija neaplenkė Punsko parapijos ir Vidugirių kaimo. Čia mirė dažniausia jauni ir stiprūs žmonės. Vidugirių kaime 1918 metais mirė keturi, o 1919 m. – 7 gyventojai.
Nedaug yra duomenų apie Vidugirių savanorius, tačiau jų būta nemažai. Kovose už Lietuvos nepriklausomybę pasižymėjo mokytojas Petras Mockevičius ir Antanas Pečiulis.

Parduotuvė, 2019 m.


1919 metų rugpjūtį, įžengus lenkų kareiviams, Vidugiriai atiteko Lenkijai, o Vidugirių kaimas priskirtas Krasnavo valsčiui. Trečiojo dešimtmečio antroje pusėje Vidugiriuose pradėjo reikštis kultūrinis gyvenimas, buvo įkurtas Lietuvių šv. Kazimiero draugijos skyrius, kuris turėjo biblioteką, rengė lietuviškus vakarus ir vaidinimus.
Tarpukariu vidugiriečių kultūrinė veikla buvo lenkų stabdoma. Kaime galėjo veikti tik lenkiška mokykla, kurioje lietuvių vaikai buvo verčiami melstis lenkiškai, giedoti lenkiškas patriotines giesmes.
Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, 1939 metais, 11 Vidugirių vyrų išėjo Lenkijos ginti, nepaisydami, kad jos valdžia kelis dešimtmečius lietuvius persekiojo. 1941 metų pavasarį prasidėjo priverstinė repatriacija. Žmonės buvo vokiečių gąsdinami, uždaromi į kalėjimus, iš kurių išleisdavo tuomet, kai pasirašydavo sutikimą išvykti. Vidugiriuose tuo metu gyveno 40 lietuvių. Beveik du trečdaliai šio kaimo lietuvių iškeliavo į Lazdijus, o iš ten į kitas Lietuvos vietoves. Pagal 1946 metų dokumentus, Vidugirių kaime neliko 29 ūkių. Daug išvykusių į gimtuosius Vidugirius niekad nesugrįžo.
Pokario laikai buvo sunkūs. Tik nuo 1954 metų prasidėjo Vidugirių ekonominis, socialinis ir kultūrinis gyvenimas. Buvo įkurtas Vidugirių valsčius, kuriam priklausė 12 lietuviškų kaimų. Iš pradžių valsčiaus taryba neturėjo didelių kompetencijų, vykdė apskrities nutarimus, spartino kolūkių kūrimą ir kolektyvizaciją. Vėliau valsčiai galėjo turėti savo biudžetą, priimti nutarimus visuomenės reikalais, organizuoti švietimą, svetaines, bibliotekas. 1964 m. Vidugirių valsčiaus biblioteka turėjo 7 filialus, 3229 knygas ir 178 skaitytojus.
Nuo 1968 metų (iki 1992 m.) Vidugiriuose buvo sveikatos punktas, kuriame gydėsi 651 gyventojas, veikė vaistinė, o nuo 1963 m. – ugniagesių grupė.
Vidugiriai garsėjo gerais ūkininkais. Jie sukūrė žemdirbių ratelį, įsteigė pieno, kiaušinių, gyvulių bei paukščių supirkimo punktą. Vidugiriuose veikė žemės ūkio techninė bazė, kuriai iš pradžių priklausė tik du traktoriai. 1968 metais joje jau buvo 11 traktorių, 9 priekabos, 12 plūgų, 2 sėjamosios, 4 kasamosios, 4 kuliamosios mašinos. Atėjus geresniems laikams, ūkininkai įsigijo savo ūkio mašinas ir bazės gyvavimas tapo betikslis. Ji uždaryta 1989 metais.
Vienas šio kaimo gyventojų apie Vidugirių derlines taip pasakojo: „Sodelin buvo sustacyci straganai, prie stalų žmonės linksminosi, beveik kap per Žolines Pūncki“.
1973 m. buvo panaikintas Vidugirių valsčius, o pats kaimas prijungtas prie Punsko valsčiaus. Vidugirių gyventojai buvo tuo labai nepatenkinti: „Mums tada atrodė, kad jis čia labai reikalingas, jog turim laikytis, – prisimena kaimo gyventojas. – Taigi mums buvo labai patogu – tarp Punsko ir Seinų. Pačiame centre“. Todėl ilgai nelaukdami 1972 m. žiemą keli kaimo vyrai nuvyko į Varšuvą, galvodami, kad pavyks perkalbėti valstybės vadovybę. Grįžo nieko nepešę. Po šios kelionės vienas nusivylęs kaimo gyventojas sukūrė net dainą:
Kuosių Albinas pastatė stubų,
ten biblioteka būtų jau buvus.
Jankauskų Petras pastatė namą,
būtų turėjęs osrodką savo.
Bet iš to visko nieks neišėjo,
Vidugirių valščus Pūnskan nuėjo.

2018 metų pabaigoje Vidugiriuose buvo 157 gyventojai (30 nepilnamečių, 127 pilnamečiai), iš jų 77 moterys, 80 vyrų. Deja, metai po metų gyventojų mažėja. Vidugirių gyventojams šiandien nieko netrūksta. Jie turi vandentiekį, mokyklą, parduotuvę, maldos namus. Apie Vidugirių šventovę buvau užsiminęs straipsnio pradžioje. Norisi apie ją dar kai ką papasakoti. Tai intriguojanti, netikėtumų pilna istorija.
Septintojo dešimtmečio viduryje į Punsko parapiją atvykusiam klebonauti kun. Ignui Dzermeikai žiemą teko vežimu važiuoti į Vidugirius pas ligonį. Kelionė kunigui pasirodė labai ilga. Sušalo neišpasakytai. Galbūt jau tada jo galvoje gimė mintis Vidugiriuose pastatyti koplyčią. Jo planams pritarė Lomžos vyskupas, o finansiškai parėmė lietuvių kilmės mecenatai iš Čikagos – Marytė ir Antanas Rudžiai.
Statyba prasidėjo 1985 m. rudenį. Praėjus keleriems metams, vyko iškilmingas koplyčios pašventinimas. Jos sienoje buvo įmūryta atminimo lenta. Šventovė buvo papuošta berželiais, atvyko vyskupas ir kunigai. Klebonas ketino šventovę išpuošti lietuvišku menu, jos viduje padaryti du kryžių kalnelius, o išorėje pastatyti amfiteatrą ir botanikos sodą.

Bažnyčios uždarymas.


1992 m. paaiškėjo, kad vyskupo dekretu Vidugiriuose steigiama parapija. Žmonės tai priėmė kaip atvirą pasikėsinimą prieš juos, kaip norą susilpninti Punsko parapiją, kurioje dauguma tikinčiųjų lietuviai, ir užkirsti kelią lietuviškoms pamaldoms istoriškai svarbioje Seinų bazilikoje. Žmonės supyko ant klebono. Jie jautėsi apgauti, nes koplyčiai aukojo ir patys dirbo, manydami, kad tai bus Punsko bažnyčios filialas. Statybos darbai sustojo. Klebonui buvo skaudu, jautėsi žmonių puolamas. Po Žolinės atlaidų Vidugirių koplyčios durys buvo surakintos grandine ir užrakintos spyna. Po savaitės kažkas grandinę nupjovė. Tuomet nuspręsta duris uždaryti metalinėmis sijomis. Tai vyko su užsienio lietuvių vyskupo Pauliaus Baltakio OFM žinia ir pritarimu. Punsko parapijos taryba priėmė sprendimą sustabdyti kalėdojimą. Klebonas kreipėsi į vyskupą, prašydamas, kad šis atsiųstų laišką, patvirtinantį, kad Vidugiriuose parapija nebus steigiama. Tokio laiško nesulaukė. Per Trijų karalių šventę kunigas, įlipęs į sakyklą, paskelbė atsisakantis klebono pareigų. Vyskupas prašė jo dar šiek tiek palaukti, kol suras jam pamainininką. I. Dzermeika Punske buvo iki šv. Petro ir Povilo atlaidų.

Vidugirių bažnyčia šiomis dienomis.
Bažnyčios vidus.

Kovo 9 d. vyskupas viešai pareiškė, kad Vidugirių koplyčia lieka Punsko parapijos teritorijoje. Jo sprendimui įtakos turėjo vasario 27 d. Lietuvos vyskupų vizitas pas popiežių Joną Paulių II, kur Vilkaviškio vyskupas Juozas Žemaitis papasakojo jam apie nesusipratimus Vidugiriuose. Popiežius pažadėjo asmeniškai išspręsti reikalą.
Vidugirių koplyčia buvo atidaryta 1993 m. rugsėjo 7 dieną. Prasidėjo joje sekmadieninės lietuviškos mišios. Iš geležinių sijų žmonės padirbo kryžių, kuris penkiolika metų stovėjo prie bažnyčios lyg sargas, primenantis lietuvių bendruomenės kovą už lietuvybės išsaugojimą.
Kun. I. Dzermeika kartais apsilankydavo Vidugirių koplyčioje ir atsistojęs verkdavo, iškėlęs akis į numylėtą ir nebaigtą koplyčią.
Šiuo metu Vidugirių šventovės vidus yra gražiai išpuoštas, sutvarkyta ir pastato aplinka.

LEAVE A RESPONSE

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

%d bloggers like this: