Dzūkų žinios

Lazdijų informacinis portalas, naujienos

Kultūra

Kalniškės mūšiui 75 metai

Minint Kalniškės mūšio 75-ąją sukaktį (mūšis įvyko 1945 m. gegužės 16 d.), Partizanų pagerbimo, kariuomenės ir visuomenės dienos išvakarėse virtinė automobilių pajudėjo pagarbos, atminties įamžinimo bei išsaugojimo visų trijų Savanorių kartų (1918–1923 m., 1941–1965 m., nuo 1988 m. iki šiol) neužmirštamais keliais. Žygį surengė Žuvusiųjų Sausio 13-ąją artimųjų bendrija „Bičiulystė“ (vadovas šaulys Robertas Vaitkus), dalyvavo Karaliaus Mindaugo šaulių rinktinės Vilniaus kuopos (kuopos vadas Kostas Ivanauskas) ir kitų kuopų šauliai, sambūrio „Vanago kelias“ dalyviai (šaulių skyriaus vadas Rokas Volungevičius), dosnūs pilietiško gyvenimo būdo rėmėjai.
Iš Vilniaus per Žilinus iki Kalvarijos nusidriekusi žygio trasa driekėsi per Alytų, Valiūnus, Raižius, Butrimonis ir kitas svarbias partizaninių kovų vietas.
Aplankytas karo žurnalisto, savanorio, kūrėjo, pasieniečio, laikraščio „Savanoris“ ilgamečio redaktoriaus, monografijos „Lietuvos valstybės sienos apsaugos istorija“, knygų „Pasienietis Gintaras Žagunis“, „Čia mūsų žemė“, „Trečioji savanorių karta“ autoriaus bei enciklopedijos „Lietuvos kariuomenės karininkai“ bendraautoriaus Vytauto Voverio kapas. Žilinų kapinaitėse prie smėlio kauburėlio, šimtametes pušis, Trispalvę bei Vyties vėliavas plaikstant vėjui, skambėjo dimisijos kapitono Vytauto Voverio (1951–2020) viso gyvenimo knygos „Šventasis karas“ žodžiai: „Lietuvių karių likimas – laisvę praradusios, pavergtos tautos likimas. Kai pavasarį vadinamieji sąjungininkai vis dar pompastiškai švenčia Pergalės dieną, dėl kurios mums nei šilta, nei šalta, prisimenu graudžią ir gražią lietuvių dainą: „Mergaite, papuošk kareivio kapą baltais akacijų žiedais…“. Noriu padėti tą žiedą ant kareivio kapo, lietuvio kareivio, bet jokiu būdu ne ant okupanto, nesvarbu, iš rytų, vakarų ar pietų, nes žmogus, su ginklu rankose atėjęs į kraštą, kurio žmonės jam nieko blogo nepadarė, jau nėra kareivis, o tik nusikaltėlis. Atleisti laikui bėgant turbūt galima, užmiršti – ne, nes, kaip sakė poetas Vincas Giedra, „juk ir nukautas priešas du sieksnius žemės užgrobia!“. Mūsų tautos vyrai nekalti, kad jiems teko vilkėti svetimas uniformas ir lieti kraują ne už savąją tautą: jie tik svajojo apie laikus, kai lietuviams nereikės dėvėti nemielų svetimų uniformų ir stovėti po svetimomis vėliavomis. Tik po savąja Trispalve.“ Buvo prisimintas tolimas karininko giminaitis Vaclovas Voveris-Žaibas, tik vėliavos plakėsi tylos minutę.
Dainavos partizano Juozo Balčiaus-Balučio vadavietės prieigose, viename „Vanago kelio“ žygio atsparos taškų, pradėta sodinti ąžuolų giraitė, perduotas Pilėnų tėvūnijos ryšininkės Emilijos Kloviškytės-Tučienės sveikinimas, o jos dovanotas ąžuoliukas buvo pririštas prie dailaus kuolo, atkeliavusio čionai iš generolo Vėtros giraitės. Partizanų garbei suplevėsavo didinga Vyties vėliava ant pušies rąstų Jogailos kryžiaus paminklo (ąžuolai Dainavos žemėn šaknis įleido irgi šiuo ženklu pasodinti), skambėjo prisiminimai, sužibo žvakės ir pušys ošė drauge „Tautišką giesmę“. Pušies paminklą papuoš priesakas „Gyvybe – už Lietuvą!“.
Metelių apžvalgos bokšte Trispalvė išdidžiai plevėsavo vėjyje, o Simno kapinėse žemai lenkėmės Kalniškės mūšio didvyrių atminimui prie lauko akmenų obeliskų, po daugelio metų iš Našlaičių kapinių namolio sugrįžusio netoli A. Ramanausko-Vanago atrasto Kalniškės kovos partizano skogališkio Albino Ivanausko-Perlo, Topolio amžinojo poilsio vietos.
Kalvarijos senosiose kapinėse pagerbtas architektas Jonas Pajaujis, 1941 metų Birželio 23-iosios sukilimo, Nepriklausomybės akto ir Gotlando komunikato (1989 m. rugpjūčio 6 d. Katthamaršvike; orig.: Katthammarsvik) signataras, Laikinosios 1941 metų vyriausybės darbo ministras, Štuthofo kalinys bei karys.
Pilietinės kelionės, kaip ir Meilė, niekada nesibaigia, o tai galima prilyginti Pauliaus žodžiams: ,,Jeigu aš kalbu žmonių ir angelų kalbomis, bet neturiu meilės, esu kaip skambantis varis ar žvangantys cimbolai. Ir jei turiu pranašavimo dovaną ir suprantu visas paslaptis, ir turiu visą pažinimą; jei turiu visą tikėjimą, kad galiu kalnus perkelti, tačiau neturiu meilės, esu niekas. Ir jei išdalinu vargšams pamaitinti visa, ką turiu, ir jeigu atiduodu savo kūną sudeginti, bet neturiu meilės, – man nėra iš to jokios naudos. Meilė kantri ir maloni, meilė nepavydi; meilė nesigiria ir neišpuiksta. Ji nesielgia nepadoriai, neieško savo naudos, nepasiduoda piktumui, nemąsto piktai, nesidžiaugia neteisybe, džiaugiasi tiesa; visa pakenčia, visa tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria. Meilė niekada nesibaigia. Baigsis pranašystės, paliaus kalbos, išnyks pažinimas, nes mes žinome iš dalies ir mes pranašaujame iš dalies. Bet kai ateis tobulumas, tai, kas iš dalies, pasibaigs. Kai buvau vaikas, kalbėjau kaip vaikas, supratau kaip vaikas, mąsčiau kaip vaikas, bet tapęs vyru, palikau tai, kas vaikiška. Dabar mes matome kaip per stiklą, miglotai, bet tada – veidas į veidą. Dabar žinau iš dalies, bet tada pažinsiu, kaip ir pats esu pažintas. Taigi dabar pasilieka tikėjimas, viltis ir meilė – šis trejetas, bet didžiausia iš jų yra meilė (I Korintiečiams 13: 8 – 13).“

Vidmantas Petras Kuprevičius,
Nuotr. Kosto Ivanausko, Vytauto Gipo, Roko Volungevičiaus

LEAVE A RESPONSE

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

%d bloggers like this: