Aidas Kelionis
Nuo 1973 metų mūsų šeima iš namo prie Veisiejų autobusų stoties išsikėlė gyventi į tuometinę Kolūkio gatvę, kur buvo pastatyti trys vienodi dviaukščiai aštuonbučiai, vadinami mokytojų namais. Tuomet man buvo tik dveji metai. Mūsų name gyveno Dumbliauskų šeima – garsiojo Kauno „Granito“ rankininko Romo Dumbliausko tėvai. Pats Romas gimė 1955 metais ir, kai aš kiek ūgtelėjau, jis jau rungtyniavo garsiojoje Kauno „Granito“ rankinio komandoje. Kai man buvo dešimt metų, 1981-aisiais, ir prasidėjo šios rankinio komandos kilimas SSRS rankinio aukščiausios lygos čempionate.
Romas dažnokai aplankydavo savo tėvus ir būdavo labai įdomu ir malonu matyti garsųjį kaimyną po kiemą vaikštantį septintu numeriu pažymėtais „Granito“ marškinėliais, nešiojantį vandenį ir laistantį tėvų daržus. Nereikia net sakyti, kad žiūrėdavau visas Kauno „Granito“ rungtynes per televiziją ir itin didžiuodavausi, kad šioje komandoje rungtyniauja mano namo kaimynų sūnus. Tuo metu Kauno „Granitas“ buvo viena stipriausių SSRS aukščiausios lygos čempionato komandų – kelis kartus tapo šių pirmenybių prizininke. Mūsų namas labai džiaugdavosi, kai pas tėvus iš Kauno atrūkdavo Romas su savo automobiliu. Būdamas vaikas nelabai išdrįsdavau Romą užkalbinti, bet kuo buvau vyresnis, tuo dažniau su Romu šnekteldavome. Į Veisiejus atvažiuodavo ir kiti jo komandos draugai.
Kai Romas kartą į tėvų namus Veisiejuose parsivežė draugę, itin simpatišką lengvaatletę Genutę, visi kiemo vaikai ja susižavėjo. Vėliau ji tapo Romo žmona ir kartu susilaukė dviejų protingų ir simpatiškų mergaičių – Ievos ir Monikos. Su jomis ūgtelėjusiomis man dar teko nemažai pabendrauti. Paskutinio XX amžiaus dešimtmečio pradžioje Romas su šeima išvažiavo į Prancūziją, kur iš pradžių dar žaidė rankinį.
Kad visam mūsų namui ir Veisiejams sirgti už Kauno „Granitą“, kuriame rungtyniavo mūsiškis Romas Dumbliauskas, buvo įprastas dalykas, nereikia net sakyti. 1987 metais man jau buvo šešiolika metų ir aš itin gerai prisimenu didžiausią Kauno „Granito“ rankinio komandos triumfą istorijoje. Tais metais „Granitas“ startavo Europos IHF taurės turnyre, kuriame dalyvavo 24 komandos. Iki pusfinalio kauniečiams sekėsi gana lengvai. Jie eliminavo Suomijos, Danijos ir tuometinės Čekoslovakijos komandas. „Granitas“ pateko į pusfinalį, o jame laukė viena garsiausių Europos klubinių komandų – Gumersbacho VfL (VFR). Ši ekipa buvo 10 kartų VFR čempionė, penkiskart iškovojusi Europos čempionų taurę, po 2 kartus – taurių taurę ir supertaurę. Pirmosios pusfinalio rungtynės buvo žaidžiamos Kaune. Nors svečiai ir čia buvo laikomi favoritais, „Granitas“ sužaidė vieną geriausių savo mačų per visą istoriją. Pirmas rungtynes „Granintas“ laimėjo 22:12. Net 13 įvarčių kauniečiams pelnė J. Kaučikas, 4 – V. Babarskas, po 2 – A. Mockeliūnas ir E. Miknius, 1 – R. Valuckas. Atsakomosiose rungtynėse VFR „Granitas“ atsilaikė ir pralaimėjo 9 įvarčių skirtumu – 17:26 ir pateko į Europos IHF taurės finalą, kur jų laukė Madrido „Atletico“ komanda.
Pirmosios finalo rungtynės buvo žaidžiamos gegužės 3 dieną Madride. Dešimties tūkstančių sirgalių palaikomi ispanai tikėjosi namie prieš atsakomąsias rungtynes įgyti kuo didesnį pranašumą. Tačiau pasiaukojantis „Granito“ žaidimas neleido šeimininkams net iškovoti pergalės – rungtynės baigėsi lygiosiomis 23:23. Kauniečiams 7 įvarčius pelnė R. Valuckas, 6 – V. Milašiūnas, 4 – J. Kaučikas, 3 – R. Dumbliauskas, 2 – G. Mikulėnas, 1 – V. Babarskas. Gegužės 10 dieną vyko atsakomosios IHF taurės finalo rungtynės. „Granitui“ nepavyko primesti savo žaidimo stiliaus, ir svečiai mačo pradžioje pirmavo 3:6. Tačiau pirmo kėlinio antroje pusėje kauniečiai perėmė iniciatyvą ir antrajame kėlinyje šeimininkai pirmavo jau 12:8. Mačui artėjant prie pabaigos rezultatas buvo 17:14, bet „Atletico“ nenuleido rankų. Likus žaisti paskutines minutes svečiai sugebėjo išlyginti rezultatą 18:18. Kauno „Granitas“ dėl daugiau išvykoje įmestų įvarčių iškovojo IHF taurę! Šiose rungtynėse „Granitui“ 9 įvarčius pelnė J. Kaučikas, po 3 – R. Dumbliauskas ir A. Mockeliūnas, 2 – V. Babarskas, 1 – A. Milašiūnas.