Dzūkų žinios

Lazdijų informacinis portalas, naujienos

Gamta

Sanitarinė miško želdinių apsauga ir priežiūra

Šiame straipsnyje trumpai aptarsime pagrindines vabzdžių ir miško ligų rūšis, darančias didžiausius nuostolius jaunuose miškuose, bei jų kontrolės priemones. Tai aktuali tema, nes natūraliai gamtoje dideli želdinių plotai sutinkami retai. Tokie jaunuolynų plotai (ypač vienarūšiai) pritraukia didelę augalus pažeidžiančių vabzdžių ir miško ligų sukėlėjų koncentraciją ir yra lengvai pažeidžiami. Dėl to, norint išvengti nuostolių, veisiant ir ugdant jauną mišką reikia laikytis tam tikrų reikalavimų, kuriuos taip pat galima rasti ir miškininkui, ir privataus miško savininkui privalomose laikytis „Miško sanitarinės apsaugos taisyklėse“ (LR aplinkos ministro 2007 m. balandžio 11 d. įsakymas Nr. D1-204). Paminėtina, kad, pagrindinių ligų sukėlėjų ir augalus pažeidžiančių vabzdžių stebėseną ir paplitimo prognozavimą Lietuvoje atlieka Valstybinė miškų tarnyba, kuri šiuos duomenis kasmet skelbia savo interneto puslapyje. Taip pat Valstybinė miškų tarnyba savo puslapyje yra paskelbusi pagrindinių augalų ligų ir kenkiančių vabzdžių aprašus, kuriuos visiems besidomintiems rekomenduojame paskaityti. Pastarieji metai rodo, kad miškuose vabzdžių kenkėjų, grybinių ligų pažeidimų daugėja. Daugiausia priežiūros reikalauja naujai atkuriamas arba įveisiamas miškas. Jautriausi įvairiems aplinkos veiksniams bei vabzdžių kenkėjų ir ligų sukėlėjų pažeidimams yra miško želdiniai ir jaunuolynai iki 20 metų amžiaus.
Turbūt pavojingiausi pušų ir eglių želdiniams vabzdžiai yra straubliukų šeimos vabalai: didysis pušinis, mažasis pušinis ir eglinis. Didžiausią žalą želdiniams pirmaisiais–antraisiais metais po įveisimo daro didysis pušinis straubliukas (Hylobius abietis L.). Sodmenys labiausiai nukenčia, kai priekelminėje dalyje šie vabzdžiai stiebelį apgraužia žiedu, pasmerkdami juos žūčiai. Pažeidžia ir vyresnio amžiaus medelių pumpurus, spyglius, žievę, tačiau vyresni augalai paprastai išgyvena. Straubliukų išplitimo gausą želdomuose plotuose lemia tais pačiais metais nukirstų medžių kelmų tankis, nes šių vabzdžių vystymasis daugiausia vyksta kelmų šaknyse, lervoms išgraužiant gilius ir ilgus takus. Dieną, ypač saulėtą, suaugusių vabalų, darančių pažeidimus, nerasime. Tai daugiau prieblandos ar naktiniai vabzdžiai. Todėl, apžiūrint želdinius, reikia ieškoti pažeidimų, o ne pačių vabalų. Norint apsaugoti želdinius nuo straubliukų, reikėtų atlikti šiuos veiksmus: biržes, jeigu nėra suvelėnėjimo ar grambuolių įsiveisimo pavojaus, želdinti antraisiais–trečiaisiais metais po nukirtimo; pavasarį (kovo–balandžio mėn.) šviežiose biržėse su biraus smėlio dirvožemiu kasti 40 cm gylio duobutes – gaudykles (100 vnt./ha), į jas įdedant šviežios žievės ir nuolat prižiūrint nuo pavasario iki rudens, arba apie visą želdinių plotą iškasti tokio pat gylio gaudomąjį griovelį; prieš sodinimą medelių šaknis ir kamienus iki šakelių apvelti molio tyre; pasodintų sodmenų kamienėlius iš visų pusių apipurkšti insekticidais. Želdinių kamienėlius nuo straubliukų galima apsaugoti ir tam skirta polimerine danga, vašku  arba uždedamais plastikiniais gaubteliais, kurie po kelerių metų, atlikę savo darbą, natūraliai suyra.
Kai miškas sodinamas atviruose žemės ūkio plotuose, buvusiuose dirvonuose, galime rasti šaknų kenkėjo – paprastojo grambuolio (Melolontha melolontha L.), o kirtavietėse, gaisravietėse – miškinio grambuolio (Melolontha hippocastani F.) įvairų ūgių lervų. Grambuoliai suaugėliai gausaus skraidymo metais gali padaryti žalos lapuočiams medžiams nugrauždami lapus, tuo tarpu grambuolių lervos pažeidžia augalų šaknis. Labiausiai pažeidžia pušį, eglę ir beržą. Grambuolių populiaciją reguliuoti sunku. Norint želdinius apsaugoti nuo grambuolių, reikėtų atlikti šiuos veiksmus: biržes stengtis želdinti grambuolių gausaus skraidymo metais; įveisti greitai susiveriančius želdinius; ištisai ir giliai įdirbti dirvą; prieš sodinimą sodinukų šaknis mirkyti humuso ir insekticido tyrėje; saugoti grambuoliais mintančius gyvūnus ir paukščius.
Pušų želdiniams nuo 5 metų amžiaus gali kenkti ūgliagraužiai, dar vadinami evetrijomis. Pažeidimus daro drugių vikšreliai. Jų dažniausiai aptinkama 4 rūšys: vasarinė, pumpurinė, žiemojanti, sakinė. Iš jų labiausiai paplitusi ir žalingiausia vasarinė evetrija, tačiau pastaruoju metu dažnai randama ir sakinės evetrijos pažeidimų. Bendras šių kenkėjų bruožas yra tas, kad jie pažeidžia pumpurus, šiųmetinių ūglių paviršinius audinius, įsigraužia į ūglius. Dėl to pažeisti ūgliai nudžiūva, nulinksta, formuojasi daug viršūnių, medeliai pasidaro kreivi, krūmiški. Prieš išsiritant vikšreliams, reikia naudoti kontaktinius, vėliau sisteminius insekticidus.
Nuo maždaug 10 metų amžiaus pušaitėms pradeda kenkti pušinė požievinė blakė (Aradus cinnamomeus Panz.). Blakės, čiulpdamos pušaičių sultis, į medelius suleidžia savo pagamintą specialų skystį, kuris formuoja žaizdeles ir užkemša vandens indus. Dėl to medeliai deformuojasi, sumažėja prieaugis, sutrumpėja spygliai, jų lieka tik šakučių viršūnėse. Vėliau pradeda džiūti ir viršūnės, medelių augimas labai susilpnėja, tampa neatsparūs kitiems parazitams ir gali žūti. Apsaugos priemonės yra profilaktinės ir naikinamosios. Profilaktiniais tikslais rekomenduojama veisti tankesnius ir mišrius pušų želdinius, pietvakarinėje sklypo dalyje sudaryti kelių eilių beržų juostas. Atsiradus aikštelių, reikia jas apsodinti lapuočiais. Reguliariai stebėti želdinius, ypatingą dėmesį skiriant medynams, esantiems šalia ankstesniais metais buvusių šio kenkėjo židinių. Svarbiausia priemonė – laiku pašalinti apniktų medžių, šakų ir kirtimo atliekas iš miško arba jas susmulkinti iki vabalų išskridimo.
Jaunuose drebulių, tuopų, gluosnių plantacijų želdiniuose kenkia mažasis drebulinis ūsuotis (Saperda populnea L.) bei mažasis tuopinis stiklasparnis (Paranthrene tabaniformis). Šie kenkėjai pažeidžia jaunų medelių liemenėlius ar šakas. Pažeidimo vietose susidaro iki 2,5 cm išsipūtimai, dėl to liemenėliai ir šakos kreivėja, nudžiūva. Apsaugos priemonės ūkinės – iškirsti ir sunaikinti užpultus medelius. Vyresnio amžiaus apkrėstus medelius galima genėti. Medžius apdoroti insekticidais.
Miškų produktyvumui taip pat didelės įtakos turi plintančios neinfekcinės ir infekcinės ligos. Daugiausia žalos padaro įvairių parazitinių grybų sukeltos ligos.
Tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje daugiausiai nuostolių miškuose padaranti liga yra šakninė pintis (Heterobasidion sp.), sukelianti šaknų ir apatinės kamieno dalies medienos puvinį. Efektyvių kovos priemonių prieš šios ligos židinius nėra, tačiau galima kontroliuoti jos plitimą kirtimus vykdant šaltuoju metų laiku ir tam skirtais preparatais apdorojant ką tik nupjautų medžių kelmus. Lapuočių medžių rūšys šakninei pinčiai yra ženkliai atsparesnės, nei spygliuočių, todėl šios ligos židiniuose būtina mišką sodinti lapuočių medžių rūšimis.  
Iš lapų ligų žalingiausia yra ąžuolų lapų miltligė, kurios sukėlėjas – ąžuolinis pelenis (Microsphaera alphitoides Griff. Et Maubl.). Susirgus miltlige, lapų paviršius tampa baltai dėmėtas ir jie atrodo lyg apibarstyti miltais. Nuo ligos ypač nukenčia 1–3 metų sėjinukai bei sodinukai. Esant grybo vystymuisi palankioms klimato (didelė santykinė oro drėgmė) sąlygoms, pažeidžia ir ūglius, jie nespėja sumedėti ir žiemą nušąla. Ąžuoliukai tampa keružiais. Miško želdiniuose ąžuoliukus rekomenduojama 4–5 kartus purkšti sieros grupės fungicidais arba panaudojant biologinį preparatą – miltliges parazituojantį grybą Ampelomyces quisqualis.
Pavojingiausia pušų spyglių liga yra paprastoji pušų spygliakritė, priklausanti Lophodermium genties grybams. Ligos pažeisti spygliai paruduoja, nudžiūva ir per anksti nukrinta. Ligoti augalai nusilpsta, sumažėja jų prieaugis, o sėjinukai dažnai net žūva. Ši liga pušų želdiniuose aptinkama beveik kasmet. Norint išvengti spygliakričio židinių želdiniuose, reikia mažinti tarp augalų esančio oro santykinį drėgnumą, kuris esminis faktorius, reikalingas ligos plitimui, t. y. neauginti pušaičių žemesnėse ir šlapesnėse vietose, nesodinti pernelyg tankiai, kontroliuoti žolinės dangos aukštį. Šios priemonės mažina rasos ir kritulių drėgmės bei sniego užsilaikymą ant spyglių. Ligos profilaktikai medelynuose svarbiausia sodmenis kokybiškai apdoroti fungicidais. Kuo šiltesnis ir ilgesnis ruduo, tuo ilgiau turi būti tęsiami vėlyvieji purškimai.
Kita paplitusi liga, pažeidžianti 1–10 metų amžiaus pušaites, yra pušų ūgliasukis. Ligą sukelia rūdinis grybas Melampsora pinitorqua Rostr. Pirmieji ligos požymiai pasirodo gegužės mėnesį. Ant pušaičių ūglių atsiranda oranžinių pūslelių, kuriose susikaupia sporos. Joms išbyrėjus susidaro nedidelės žaizdelės. Jeigu ūglis nenudžiūva, nulinksta žemyn, o vėliau augdamas išsikreipia, dažnai sudarydamas S raidės pavidalo ūglį. Pažeidimų randama pušų želdiniuose, kuriuose yra drebulių atžalų, nes drebulių lapai – pagrindinis infekcijos šaltinis. Norint apsaugoti želdinius nuo ligos, pirmiausia reikia naikinti drebulių atžalas bent 50 m atstumu nuo želdinių ir pačiuose želdiniuose. Ten, kur drebulių atžalos nesunaikintos, jaunus pušaičių želdinius galima apsaugoti apipurškiant fungicidais.

Informacija parengta Aplinkos ministerijos užsakymu.

LEAVE A RESPONSE

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

%d bloggers like this: