Dzūkų žinios

Lazdijų informacinis portalas, naujienos

Gamta Kultūra

Sigitas Birgelis: VYGRIAI — NEIŠPASAKYTO GROŽIO VIETA

Paslaptinga ryto vėsa subtiliu rūko šydu dengia įdomiai išvingiuotą Vygrių ežerą, žaidžia šviesos šešėliais ir visomis saulės spalvomis. Neperkelsi jų į jokią drobę, muzikos garsais neišreikši, jokiais įmanomais žodžiais neapsakysi. Tą grožį turi intymiai savyje pajusti, su juo apsiprasti, susidraugauti, tiesiog TURI JĮ SAVO AKIMIS PAMATYTI!

Šiaurės rytų Lenkijos dalyje, lietuvių etninėse žemėse, daug nuostabių vietų, kurias verta aplankyti. Vygrių ežeras ir jo pusiasalyje nusidriekęs iškilus kamaldulių vienuolynas yra viena iš jų. Tai nuostabiai graži vieta, tačiau ji ne tik Lietuvos, bet ir Lazdijų rajono gyventojams, palyginti, mažokai žinoma.
Vygrių ežeras nepaprastai vingiuotas, todėl dzūkų buvo vadinamas „Septynis kartus tiesus ežeras“. Krantų ilgis – 75 km. Baseino plotas – 22 kvadratiniai kilometrai. Didžiausias gylis – 73 m.
Nesunku aprašyti ežero florą ir fauną, išmatuoti jo plotą, tūrį, krantų ilgį, gylį, bet kaip išreikšti jo grožį?
Lenkijos ir Lietuvos sienos netrukus bus atviros. Tad kviečiu Jus į kelionę, kurioje galėsite atsikratyti karantino metu susikaupusių juodų minčių ir emocijų.

Vygrių bažnyčia.


Išvažiavę iš Lazdijų (per Seinus) Suvalkų link ir sukorę 47 km, po 42 minučių pasieksite Vygrius. Ties kaimu Ryżówka, 45 kilometre, pasuksite į kairę, o po kilometro – į dešinę. Pavažiavę dar kilometrą išvysite boluojančius kamaldulių vienuolyno bažnyčios bokštus.
Važiuodami siauru pylimu pamąstykite apie didingus šios vietos lietuviškus akcentus.
Nuo VIII a. pr. m. e. šioje teritorijoje gyveno lietuviams artima baltų tauta – jotvingiai. Po jų pralaimėjimo kryžiuočiams, ežero saloje slapstėsi jotvingių genties likučiai. XV amžiuje Vygriai buvo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto medžioklių vieta. Ežero saloje (dabar pusiasalis) stovėjo jo iškilūs rūmai. Čia atvykdavo ir Jogaila. Lenkų kronikininkas Dlugošas 11 kronikos knygoje rašo: „1418 metais karalius Jogaila Kalėdas praleido Merkinėje ir išvyko į Vygrius. Sužinojęs, kad kryžiuočiai jį nori pagrobti, pasitraukė į Ančią, o vėliau į Metelius.“
Yra padavimas apie Vytautą Didįjį, pagal kurį kunigaikštis grįždamas iš karo žygio sustojo pailsėti prie nepaprasto grožio ežero. Iš nendrių jam prieš akis išniro valtis su keturiais barzdočiais.
– Kas jūs? – paklausęs Vytautas Didysis.
– Vyrai, – atsakė nepažįstamieji.
– Kas jūs tokie? – pakartotinai paklausė kunigaikštis.
– Vyrai, – atsakė jotvingių genties palikuoniai.
Vytautas Didysis, kaip mini legenda, šią vietą pavadino „Vyrai“. Vėliau pavadinimas pasikeitė į Vygriai. Tai, žinoma, tik legenda.

Šiame pastate yra patalpos, kuriose nakvojo Jonas Paulius II.

Pasak kalbininkų, Vygrių pavadinimas yra baltiškos kilmės. Jis kilęs iš žodžio „vingrus“. Ežero forma primena S raidę, todėl ežeras anksčiau vadinosi Vingriai (Wingry). Manoma, kad šiose apylinkėse gyvenusi jotvingių giminė – vingrėnai.
Mūsų dienomis yra išlikę keturi Vingrėnų kaimai. Vienas ties Lazdijais, kitas Lenkijos teritorijoje, kur Šešupė įplaukia į Lietuvą, trečias – netoli Berznyko, ketvirtas kiek atokiau – Rytprūsiuose (prie ežero Bełdany).

XVII a. Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Jonas Kazimieras į Vygrius pakvietė kamaldulių ordiną. Jiems atidavė amžinam naudojimui salą su medžiokliniais Vytauto Didžiojo rūmais, ežerą bei 300 kvadratinių kilometrų plotą. Vienuoliai iš pradžių įsikūrė Lietuvos didžiojo kunigaikščio rūmuose. Vėliau dar pasistatė kelis medinius pastatus, bažnyčią. Kai 1671 m. pastatus nuniokojo gaisras, pastatytas mūrinis vienuolynas. Laikai buvo neramūs, tad jį vienuoliai apjuosė aukšta gynybine siena. Vienuolynas virto tvirtove. Tais laikais buvo supiltas ilgas pylimas ir sala tapo pusiasaliu. Jos viduryje vienuoliai supylė kalvą, o ant jos pastatė dviejų bokštų bažnyčią.

Žvilgsnis iš varpinės į kiemelį, kur eremuose gyveno kamalduliai, ir bažnyčią.


Kamalduliai gyveno eremuose, t. y. atskirose kamerose, po du kiekviename. Kiekvienas eremas buvo aptvertas aukšta plytų tvora, turėjo atskirą kiemelį, kuriame augdavo vaismedžiai ir daržovės. Manoma, kad Vygriuose tokių eremų buvo nuo 12 iki 17.

Vienuoliams kamalduliams buvo draudžiama kalbėtis. Jie galėjo vienas kitam ištarti tik: „Memento mori“, kas reiškia: „Prisimink mirtį“. Vygrių bažnyčia buvo skirta vienuoliams. Pasauliečiai čia galėjo melstis tik du kartus per metus, per atlaidus. Moterims į vienuolyno teritoriją įeiti iš viso buvo draudžiama.
Daug kas pasikeitė po trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo. Tuomet šis kraštas atiteko Prūsijai. 1800 m. Prūsijos valdovas įsakė vienuoliams išsikraustyti. Išėjus vienuoliams, Vygriuose įkurta Vygrių vyskupija. Pirmuoju jos ganytoju buvo lietuvis, garsus pamokslininkas, valstybės ir visuomenės reformų rėmėjas, Vilniaus universiteto profesorius, Lietuvos Tautos Aukščiausiosios Tarybos narys vyskupas Mykolas Karpavičius. Po 15 metų vyskupija panaikinta ir Vygriams atėjo sunkūs laikai. Vienuolyno pastatai buvo apleisti, plytos išgrobtos, užveisti sodai ir daržai nunyko, o bažnyčią puošę Smuglevičiaus paveikslai perkelti į Suvalkus.

Kiemelis, kur eremuose gyveno kamalduliai.

Vygriuose pastoracinį darbą dirbo nemažai lietuvių kunigų. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą čia klebonavo lietuvis kunigas Sniečkus. Po jo parapijai vadovavo dar keli lietuviai dvasininkai. Paskutinis buvo Kazimieras Stankaitis, miręs 1922 m. ir palaidotas Magdalenavo kapinėse.
Vygrių vienuolynas nukentėjo per Pirmąjį pasaulinį karą. Tuoj po jo, pagal 1920 m. liepos 12 d. Lietuvos ir Sovietų Rusijos taikos sutartį, Vygriai buvo priskirti Lietuvos Respublikai. Galop jie atiteko Lenkijai.
1944 m. šioje vietoje kelis mėnesius stovėjo frontas. Ant vienuolyno krito ir rusų, ir vokiečių bombos. Po atkaklių kovų atsivėrė niūrus vaizdas: viskas buvo sulyginta su žeme. Daug kam atrodė, kad šiaurės rytų Lenkijos baroko perlas nebepakils iš griuvėsių. Kad ir kaip būtų keista, vienuolyną išgelbėjo komunistinė lenkų valdžia, kuri išnuomojo iš vyskupijos vienuolyno pastatus ir ėmėsi juos restauruoti. Prie restauravimo darbų daug prisidėjo Seinų krašto lietuvis, savamokslis dailininkas ir drožėjas Viktoras Vinikaitis.
Verta įsidėmėti šį žmogų. Tai buvo nepaprastai kuklus, didelių gebėjimų ir talentų vyras. Kitokiomis aplinkybėmis jis, ko gero, būtų tapęs pasaulinio garso menininku.

V. Vinikaičiui skirta memorialinė lenta su jo bareljefu.

Viktoras Vinikaitis gimė 1927 m. Seinų parapijos Navasodės kaime, lietuvių ūkininkų šeimoje. Anksti mirė tėvas. Motina ištekėjo už kito. Prieš karą Viktoras baigė keturias klases. Kai užėjo vokiečiai, liko ganyti gyvulių. Beganydamas iš karklų ar gluosnių pasidirbdavo dūdeles, statulėles bei kryželius. Vaikystėje sužadintas polinkis menui bei knygų skaitymui Viktorą lydėjo visą gyvenimą. Po karo Viktoras Seinų gimnazijoje per dvejus metus išėjo trijų klasių programą, bet darbas ūkyje užkirto kelią mokslui. Viktoras turėjo pasitenkinti knygomis ir vienatve. Nepritapo prie kaimo jaunimo, neturėjo apie ką su juo kalbėtis. Negėrė naminukės, nerūkė tabako, nemokėjo polkutės pašokti. Įsimylėjo vieną merginą, bet motinai ji nepatiko. Mergina atsakė tuo pačiu. Parodė jam „špygą“, nes kas jis per vyras: „nei pabaikauc, nei išgerc, nei pašokc, nei nusikeikc, nei duoc kam snukin nemoka“. Gili nuoskauda jaunuolio širdyje liko visam gyvenimui. 1948 metais Viktoras buvo pašauktas atlikti karinę tarnybą. Pateko į puskarininkių mokyklą, kurią baigė būrininko laipsniu. Atsisakęs karininko karjeros, grįžo į tėviškę. 1952 m. buvo areštuotas ir apkaltintas, kad nepranešė teisėsaugos organams apie partizanų apsilankymą jo tėviškėje. Už tai buvo nuteistas ketveriems su puse metų kalėjimo. Aukščiausiajam karo teismui pateikta revizija buvo atmesta. Dėl amnestijos po pusantrų metų iš kalėjimo paleistas. Sugrįžusį Viktorą namiškiai sunkiai atpažino.
Likimas tuomet ištiesė Viktorui ranką. Seinų kunigo Majevskio pakalbintas kelerius metus taisė bažnytinio inventoriaus detales. Kai 1970-aisiais minėtą dvasininką perkėlė klebonauti į Vygrių parapiją, jis pasiėmė ir Viktorą. Vygriuose prasidėjo naujas Viktoro Vinikaičio gyvenimo etapas. Iš pradžių jis dirbo ūkvedžiu, padėdavo ūkininkams lauko darbuose. Laikui bėgant, ėmėsi restauratoriaus darbų. Iš Krokuvos atvykę bažnytinio meno žinovai, profesoriai, apžiūrėję jo atkurtus karo metais sunaikintus paveikslus, stebėjosi vyro gabumais ir klausinėjo, kokias meno akademijas yra baigęs. Jis kukliai atsakydavo, jog tebaigęs tik karvių ganymo studijas. Profesoriai, matydami jo talentą, nukreipė jį į Varšuvoje vykstančius specialiuosius kursus. Juos baigęs, Viktoras tęsė tapytojo ir restauratoriaus darbą. Vadovaudamasis prieškarinėmis nuotraukomis bei atvirukais jis nutapė (atkūrė) dešimt karo metais išgrobstytų ar sunaikintų paveikslų. Jie dabar puošia pagrindinį Vygrių bažnyčios altorių ir šonines navas.
Viktoras vedžiodavo ir ekskursijas, pasakodavo apie Vygrių vienuolyno garbingą istoriją. Be lietuvių ir lenkų, jis mokėjo rusų, vokiečių ir prancūzų kalbas. Vygrių vienuolyno paūksmėje prakalbus lietuviškai, Viktoro akys sužibėdavo, veidas nušvisdavo. Kiekvienam sutiktam lietuviui jis patardavo kopti į bokštą pasižvalgyti, ir vis klausdavo: ką šis kraštovaizdis jam primena?… – Ar ne Trakus? – teiraudavosi. Vygrių unikalumas, Vytauto Didžiojo apsilankymai čia kėlė Viktoro pasididžiavimą Lietuva ir lietuviais.
Viktoras nevengė žmonių, maloniai bendraudavo su atvykusiais, tačiau po darbo gyveno kukliai, tarsi vienuolis. Pats save, gal ir pagrįstai, vadino paskutiniuoju kamalduliu. 1994 m. gruodžio 31-ąją, apie pusiaunaktį, kai Vygrių restorane skambėjo muzika ir liejosi šampanas, paskutinysis kamaldulis išėjo prie savo numylėto ežero. Rado jį žmonės ryte pakrantėje užmigusį amžiams. Palaidotas netoli Vygrių vienuolyno, Magdalenavo parapinėse kapinėse. Įeinant į Vygrių vienuolyną kairėje pusėje, prie vartininko būstinės, kurioje Viktoras gyveno, yra pritvirtinta memorialinė lenta su jo bareljefu ir įrašu lenkų kalba: „Čia gyveno, dirbo ir kūrė Viktoras Vinikaitis (1927–1994), Vygrių gidas, vadinamas paskutiniuoju kamalduliu, kūrėjas grynuolis“.

Pagrindinis Vygrių bažnyčios altorius su V. Vinikaičio paveikslu.

Šiuo metu Vygrių vienuolyne veikia kūrybos darbų centras, eremuose – svečių nakvynės namai, restorane – šiuolaikinio meno galerija bei Jono Pauliaus II biblioteka. Vienuolyne kasmet vyksta kultūriniai renginiai, šiuolaikinės muzikos koncertai.
Verta užeiti į bažnyčią, kurioje yra Viktoro Vinikaičio paveikslai. Šventovės požemiuose yra palaidotų (apie 40) vienuolių kriptos. Ant sienos nutapyta mirties šokio freska, kurioje vaizduojama giltinė, kviečianti vienuolį šokti ir pirštu rodantį į vietą, kur šis šokis turėsiąs baigtis. Čia palaidotas ir jau minėtas pirmasis Vygrių vyskupas Mykolas Karpavičius.
Lankant vienuolyną, apžiūrėti dar galima patalpas, kuriose atvykęs į Vygrius nakvojo popiežius Jonas Paulius II. Nieko čia ypatingo bei prabangaus nėra. Patartina užtat pakilti į bokštą ir pasigrožėti Vygrių panorama.
Su šiuo bokštu yra susijusi legenda, kuria šį savo pasakojimą norėčiau užbaigti.
Kamaldulių laikais gyveno virėjas vardu Barnaba. Visiems jis norėjo įsiteikti, per skrandį visus pamaloninti. Jam tai pavykdavo, tik vienam vienuoliui niekaip negalėjo įtikti. Sužinojo, kad jis norėtų žuvies, syko, kuris veisiasi tik Italijoje.
„Atiduočiau viską, jei tik gaučiau tą žuvį“ – mąstė Barnaba. Jo prašymą išgirdo velnias.
– Sudarom sutartį, – tarė jis pasirodęs vienuoliui patį vidurnaktį, – aš tau žuvį, o tu man savo dūšią po mirties.
– Gerai, – sutiko vienuolis, – bet syką turi atnešti iki saulės patekėjimo.
Velniui išnykus, vienuolį apėmė baimė. „O kas, jeigu velnias laiku sugrįš?“
Visą naktį kamaldulis nesumerkė akių. Gerokai prieš aušrą išgirdo atūžiant viesulą. Tai nelabasis skriejo padangėje. Kažkas, turbūt angelas, pakuždėjo į ausį: „Bėk į varpinę ir skambink varpais“. Barnaba taip ir padarė. Varpai nakties tyloje sugaudė taip garsiai, kad net Lazdijuose buvo girdėti.
Velnias sutriko: „vienuoliai skambina tik rytinėms pamaldoms, vadinasi, jis pavėlavo“, todėl nusviedęs syką į ežerą ir pats dingo.
Nuo to laiko Vygrių ežere veisiasi labai skanios žuvys – sykai. Besilankant Vygriuose verta šios žuvies paragauti.

LEAVE A RESPONSE

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

%d bloggers like this: