Dzūkų žinios

Lazdijų informacinis portalas, naujienos

Politika Žmonės

Kaip Lazdijus ištraukti iš gilaus liūno?

Lazdijų rajono savivaldybės vyriausiasis architektas Ričardas Vyšniauskas.

Prieš dvi savaites „Dzūkų žinios“ publikavo interviu su Lazdijų rajono vyriausiuoju arhitektu Ričardu Vyšniausku. Straipsnyje buvo rašoma apie problemas, su kuriomis susiduria rajono architektas, vykdydamas savo profesines pareigas. Tuomet R. Vyšniauskas pažadėjo plačiau išdėstyti savo įžvalgas apie tai, kaip jis įsivaizduoja rajono vyriausiojo architekto misiją. Ar architektas turi bendraminčių, kurie padėtų jam apginti savo profesinę ir pilietinę poziciją? Kuo skiriasi vyriausiasis architektas nuo valdininko? Kaip galima Lazdijus ištraukti iš įvairių problemų liūno?
Tai labai plati tema, o architektas R. Vyšniauskas turi daug pastebėjimų ir minčių šiais klausimais, todėl siūlome skaitytojams R. Vyšniausko parengtą straipsnių ciklą apie architekto misiją ir problemas, su kuriomis jis susiduria. Taip pat supažindinsime su architekto R. Vyšniausko siūlymais, kaip iš esmės pakeisti Lazdijų situaciją. Ir ne tik architektūros, urbanistikos ar viešųjų erdvių dizaino srityse.

Šiandien pristatome pirmąją R. Vyšniausko įžvalgų dalį.

Tikėjausi supratimo, pajutau ignoravimą
Derėtų paminėti tai, jog prieš ateidamas į šias pareigas ir užimdamas vyr. architekto postą, prieš dalyvaudamas konkurse, buvau atėjęs ir kalbėjausi su vadovybe apie savo atėjimo tikslą. Buvo kalbėta, kad ateinu su sąlyga, jog bus profesionaliai atliekami architektūros ir planavimo darbai, ateinu tam, kad pakelčiau Lazdijų architektūrinį lygį, kas tiesiogiai turės įtakos ir savivaldybės vystymuisi ir t. t.
Tačiau viskas išėjo priešingai, kalbos kalbomis, o darbai darbais, viskas buvo užmiršta, gal ir nesuprasta, apie ką buvo kalbėta pradžioje, galbūt ir nenorima suprasti.
Atėjęs ir pradėjęs dirbti, nuo pirmų dienų pajaučiau, kad administracija ir vadovai nesupranta mano minčių, tikslų ir viską ignoruoja. Iš pradžių negalėjau suprasti, kas atsitiko, galvojau apie visokias priežastis, bet atsakymo rasti negalėjau. Tik pradėjus dirbti ir eiti vyr. architekto pareigas savivaldybėje, prieš Kalėdas su manimi susitiko vieno laikraščio žurnalistas. Su juo kalbėjomės apie mano atėjimo tikslus į šias pareigas ir siekius, interviu metu aš išsakiau mintį, kad Lazdijuose jaučiu liūną, didelį liūną architektūros ir planavimo srityje. Dabar, jau po šešių mėnesių darbo šioje savivaldybėje ir susipažinus su darbo specifika, kurią jau ne tik nujaučiau, bet ir pačiupinėjau iš vidaus ir susipažinau su jos principais, specifika ir tikslais, liūno prognozė ne tik kad pasitvirtino, bet dar ir pagilėjo. Tą patį liūną aš paminėjau ir pirmajame skyrių vedėjų ir vadovų susirinkime, kuriame aš dalyvavau iš karto po Naujųjų Metų, t. y. pirmos savo darbo savaitės pabaigoje, kuris savivaldybėje vykdavo kiekvieno mėnesio pirmos savaitės pirmadienį. Tai buvo tik įžvalgos ir nuojautos.
Pradėjęs eiti vyr. architekto pareigas iš karto susidūriau su tuo, kad šioje savivaldybėje visai nesuprantama, kas yra architektas, kas yra savivaldybės vyr. architektas, ką jis daro, kokia jo paskirtis, už ką jis atsako ir kokios jo funkcijos. Užimdamas šias pareigas ir kalbėdamasis su naująja valdžia, su jaunąja mere, žinodamas jos darbo tikslus ir siekius, kuriuos ji reiškė ir reiškia viešai, kuriems aš kaip ir pritariau, tikėjausi ir galvojau, kad stosim kartu, vienoje vagoje ir kartu pradėsim spręsti Lazdijų rajono savivaldybės ateitį, norėdami padėti Lazdijų kraštui ir jo gyventojams, siekdami pakelti gyvenimo lygį, ekonomiką, siekdami sustabdyti emigraciją, išvažiuojančių į užsienį žmonių srautus.
Buvo tikslas Lazdijų kraštą puoselėti, paversti pirmaujančiu ir patraukliu Lietuvoje, nors ir kaip paradoksaliai tai beatrodytų, bet aš asmeniškai mačiau ir matau tokią galimybę, tačiau tam reikalingi ne tik vyr. architekto profesionalūs sprendimai ir supratimas, bet kito lygio sprendimai, kurie priimami visų lygių savivaldybės struktūroje.

„Pradėjęs eiti vyr. architekto pareigas iš karto susidūriau su tuo, kad šioje savivaldybėje visai nesuprantama, kas yra architektas, kas yra savivaldybės vyr. architektas, ką jis daro, kokia jo paskirtis, už ką jis atsako ir kokios jo funkcijos“, — sakė R. Vyšniauskas.

Kodėl prasidėjo architektų kaita?
Negaliu pasakyti, kaip sekėsi dirbti savivaldybės ilgamečiam vyr. architektui Antanui Selilioniui, kuris, mano žiniomis, šiose pareigose išdirbo bene 20 metų, nežinau jo tikslų ir pasiektų rezultatų, atsiliepimų ir įvertinimų, tačiau žinau įvertinimą ir gautą patirtį prieš tai buvusios vyr. architektės Lauros Urbanskaitės, kuri nepakeldama skyriaus darbuotojų intrigų ir spaudimo turėjo išeiti iš Architektūros skyriaus ir persikelti į „vienutę“, kad galėtų tęsti darbą. Kažką panašaus galima būtų pasakyti apie jos ir valdžios santykius: jos niekas negirdėjo, ignoravo ir nesiskaitė su jos kaip vyr. architektės nuomone, kuri labai tikėtina, kad buvo pakankamai profesionali ir teisinga. Manyčiau, kad kai kurios jos mintys ir pastabos galėjo ir turėjo duoti savivaldybei teigiamų rezultatų.
Panašiai nutiko vyr. architekto postą užėmusiai, konkursą laimėjusiai architektei iš Vilniaus Jonei, kuri šioje vietoje ištvėrė viso labo tik tris mėnesius, o tada paskubomis išvyko atgal į sostinę, nepakėlusi tų pačių intrigų, spaudimo ir neapykantos. Mano žiniomis, taip pasielgė ne dėl kompetencijos trūkumo architektūros ar urbanistikos srityje, ji savo turimomis ir sukauptomis žiniomis būtų davusi savivaldybei daug teigiamų postūmių ir teisingų sprendinių, tačiau taip neįvyko.
Dabar, žinoma, pabuvęs šiame krėsle, šiame kailyje, aš galiu drąsiai teigti, kad tokia situacija susiklostė, nes niekas nevertino, negalėjo ir nenorėjo suprasti, kas yra architektūra, kas yra vyr. architektas ir ką jis daro. Priešingai, visi matė ir turėjo daug problemų su šiais architektais asmeniškai, kadangi jų darbas išviešina tai, kas yra slepiama ir daroma juodai, slepiant nuo visuomenės ir žmonių, kas daugumai buvo neparanku ir nepageidautina. Visą neigiamą rezultatą savo kailiu gavo patirti ne kažkas kitas, bet žmonės, visuomenė, kuri dėl tokio valdininkų darbo principų neturi sporto salės ir daug kitų panašaus pobūdžio objektų, kurie netinkami naudoti ir kurie yra nefunkcionalūs ir jau uždaryti, kuriems buvo išleisti visuomenės pinigai, didelės sumos, tačiau tuščiai, kaip į pelkę, tik ne dėl to, kad Lazdijai stovi pelkėtoje vietovėje, o todėl, kad sprendiniai klampūs.
Galima būtų sakyti, kad tada buvo kitos valdžios laikotarpis, tačiau šiuo metu padėtis išliko analogiška, o kartais ir blogesnė: nauja valdžia, nauja merė, bet suvokimas ir profesionalų nuomonių paisymas bei kiti metodai išliko tokie patys, o gal dar ir blogesni, kadangi šiuo metu kalbama aukštomis materijomis, tiesiai sakant, giriantis ir giriant savo veiksmus, o rezultatai visai neatitinka deklaruojamų siekių, tikslų ir pažadų, tačiau jų vaisių visuomenė dar nejaučia savo kailiu, bet greitai pajaus, ir kas bus už tai atsakingas, kas padengs patirtus nuostolius?
Tam, kad galėčiau paaiškinti tokią susidariusią padėtį, realią darbų padėtį savivaldybėje, architektūros ir planavimo srityje, paanalizuosiu savivaldybėje vykstančius darbus, susijusius su architektūra ir planavimu, konkursus ir panašiai, todėl pažiūrėkime, kaip jie vyksta ir kokie jų rezultatai.

Ar mus tenkina muziejaus projektas?
Iš pradžių prisiminkime paskutinius svarbesnius darbus, atliekamus savivaldybėje. Vienas rimtesnių darbų buvo konkursas Kovų muziejui įrengti. Taip, buvo konkursas, buvo išrinktas laimėtojas, buvo išrinkti geriausi dizaineriai, tačiau ar komisija, kuri sprendė apie geriausią darbą, buvo pakankamai kompetentinga tai daryti, ar tarp jų buvo pakankamo lygio architektai ir dizaineriai, kurie turėjo teisę tokios paskirties objektui ir jo įrengimui rinkti nugalėtoją? Ar kas nors iš komisijos sugebėjo įvertinti pateiktą medžiagą, kuri atspindėtų norimą išvystyti tematiką muziejaus interjero ir eksterjero projektuose, ar gautas rezultatas iš tikrųjų atspindės tuos tikslus ir siekius, kurie turi būti pavaizduoti, ar taip ir būtų suprantama realybėje?
Aš drįstu tuo suabejoti. Nežinau komisijos sudėties, bet žinau tikslus ir matau nugalėtojų darbą, kuris, mano supratimu, nors yra gerai užmaskuotas ir užpudruotas, tačiau ne toks turėtų būti galutinis rezultatas, t. y. jis yra kaip ir kalbantis apie kančias ir išgyvenimus tautos, į tą pusę, tačiau ar ta kalba, ar jos gylis yra tokio lygmens, kad ten matytųsi ir būtų juntama kovos muziejaus giluminė užduotis? Eksterjero ir interjero idėja labiau primena siaubo kambarį iš vaikų atrakcionų parko negu kančių ir kovų muziejaus idėją, nors dabartinė administracija sieja viltis su šiuo objektu, tačiau iš tiesų patys nemato ir negali suprasti ir įžvelgti, ką gaus realiai įgyvendinus laimėtąjį projektą ir atvėrus duris gyvai lankytojui…

Tęsinys kitame „Dzūkų žinios“ numeryje
Autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos pozicija

%d bloggers like this: