Dzūkų žinios

Lazdijų informacinis portalas, naujienos

Kultūra

Sigitas Birgelis. Paslaptingumo aureole apgaubti Klevai

Įvažiuojant į Klevus.

Už dvidešimt kilometrų nuo Lietuvos sienos driekiasi paslaptingas Klevų kaimas. Jis vienas lietuviškiausių Seinų krašte, nors ir labiausiai nutolęs nuo Lietuvos sienos. Čia per amžius gyvenę lietuviai saugojo ir puoselėjo tautinę savimonę, gimtąją kalbą, kultūrą ir papročius. Beje, Klevai, kaip ir daugelis kitų vietovių, dabar smarkiai tuštėja. Nemažai vietinių gyventojų pasimirė arba išsikėlė į miestus, o kaime išaugo daug vasarnamių, kuriuose neskamba ir gal jau niekad neskambės lietuviška šneka.

Klevų kaimo pavadinimas kilęs iš žodžio „klevas“, kas reikštų, kad čia daug klevų augta. Jotvingiai šią vietą Kleivais galėjo vadinti. Tai patvirtintų ir lenkiškas šio kaimo vardas – Klejwy. Jotvingių kilmės vietovardžių šiuose kraštuose yra išlikę nemažai, tarp jų Seivai (lenk. Sejwy), Seinai (lenk. Sejny), Seirijai, Veisiejai, Leipalingis ir daug kitų.
Įdomus šio krašto praeities liudytojas Klevų piliakalnis. Jis stūkso sunkiai prieinamoje vietoje, apsuptas Klevo, Klevaičio ir Gulbinio ežerų. Šiaurinis jo šlaitas status, nukastas ir pritaikytas gynybos reikalams. Kiti šlaitai nuolaidūs. Jotvingiai piliakalnio nesuspėjo pabaigti. Archeologai jo dar netyrinėjo, bet žmonės pasakodavę, jog piliakalnio papėdėje ne kartą buvo rasta molinių indų šukių. 1956 m. prie jo įvyko pirmasis po karo Lenkijos lietuvių saviveiklininkų sąskrydis.
Klevai pirmą kartą paminėti XVI a. antrojoje pusėje. Rašytiniuose šaltiniuose rašoma, kad 1562 m. Seivų dvarui priklausantį Klevų kaimą karalius Žygimantas Augustas dovanojęs kancleriui Ostapui Valavičiui. Juodosios upės kairiajame krante didikas pastatė dvarą, tačiau jis pats čia, atrodo, nėra gyvenęs. Dvarui valdyti paskyręs prievaizdą, kuris vietinių buvo vadinamas ekonomu.

Klevų dvaro rūmai.

Į Klevus atsikėlę žmonės statė pastatus, kirto miškus, dirbo žemę. Jie apsigyveno dvaro centre ir tapo dvariškiais (Klevuose juos vadindavo dvariokais). Atvykusieji vėliau tapo baudžiauninkais. Jų sklypai buvo prie Klevaičio ežero (dabar ši kaimo dalis vadinama Daržais). Toje vietoje pradėjo kurtis sodžius. Ilgainiui susiformavo dveji Klevai: Klevų dvaras (savotiškas vietovės centras) ir Klevų kaimas.
Panaikinus baudžiavą, Klevų kaimo žmonės tapo laisvais valstiečiais. Remiantis caro „ukazu“ kiekvienas buvęs baudžiauninkas gavo žemės plotą, vadinamą rėžiu (šniūru). Ūkininkauti juose nebuvo patogu, todėl apie 1900 m. Klevų „gaspadoriai“ pasisamdė geodezininkus (žmonės juos vadino geometrais), kad naujai išmatuotų kaimo žemes. Buvo atlikta vadinamoji žemės komasacija. Kaimas buvo padalytas į kolonijas.
Kaip minėjau, pirmas Klevų dvaro savininkas buvo Valavičius. Po jo dvarą valdė Lempkovskių, Baltazarių ir Borevičių giminės. Iš rašytinių šaltinių žinome, kad 1762 m. Klevus įsigijo LDK bajoras Jonas Borevičius, kilęs iš Panemunės.

Borevičių kapas.

Borevičiai valdė Klevų dvarą beveik du amžius. Po Pirmojo pasaulinio karo Steponui Borevičiui teko parduoti dalį savo valdų, kadangi revoliucijos metu jis prarado daug turto. Borevičiams liko 896 margai (apie 500 ha), iš jų nemaža Krasnapolio miško dalis, 14 ežerų ir ant Marichos upės vandens malūnas. Steponui mirus (1922 m.), dvarą paveldėjo vyriausiasis sūnus Janušas. Jis neblogai ūkininkavo, išlaikė dvarą, tačiau ir gerokai įsiskolino. Prie Rubežankos upelio įrengė karpių tvenkinius, kariuomenės reikalams laikė žirgus, augino tabaką ir aguonas. Tarpukario metais dvaras turėjo naujausią techniką – lokomobilį, pjaunamąją, kertamąją ir kitas mašinas.
Borevičiai nebuvo labai išdidūs dvarininkai. Dažniausiai bendravo su aukštuomene, tačiau palaikydavo ryšius ir su kaimiečiais. Buvo jautrūs dvariškiams, taip pat paprastiems žmonėms. Kalbėjo lenkiškai, bet suprato ir lietuviškai. Borevičių giminės mirusieji buvo laidojami koplytėlėje netoli dvaro centro. Po Antrojo pasaulinio karo koplytėlė sugriuvo, o jos vietoje Borevičių palikuonys pastatė kryžių su antkapiu, kuriame išvardyti visi ten palaidoti jų protėviai.
Kilus Antrajam pasauliniam karui, Janušas Borevičius išėjo kariauti. Pateko į sovietų nelaisvę. Žmona su vaikais, palikusi dvarą, turėjo apsigyventi pas svetimus, nes vokiečiai čia šeimininkauti atkėlė suvokietėjusį mozūrą Šarkauską. Jis, karui baigiantis, pasitraukė kartu su frontu.
Po karo Borevičiai sugrįžo į Klevus, tačiau jų dvaras jau buvo nacionalizuotas. 1947 m. čia įsikūrė valstybinis žemės ūkis, kuris veikė iki 1991 m. pabaigos. Borevičių turtas šiuo metu priklauso Žemės ūkio agentūrai, o buvusią dvaro žemę nuomoja ūkininkai.
Borevičiai neišsižadėjo savo tėviškės. Jie lanko protėvių kapinaites, stengiasi atgauti buvusias savo valdas, tačiau pagal teisę tai pasirodė neįmanoma.

Pušis, prie kurios pietaudavo baudžiauninkai.

Prieš Antrąjį pasaulinį karą Klevų kaime buvo 47 ūkininkai. 1941 m., kai prasidėjo priverstinė gyventojų repatriacija, iš Klevų į Lietuvą išvyko 15 šeimų. Karui pasibaigus, į savo ūkius sugrįžo tik 4 šeimos. Tuo metu prie Klevų kaimo buvo prijungtas Rubežankos (Melnyčėlės) kaimelis, kurio gyventojai iš Lietuvos nebegrįžo.
Pokaris kleviškiams, kaip ir kitiems šio krašto gyventojams, buvo sunkus. Po 1956 m. politinio atoslūgio žmonės šiek tiek atsigavo. Kaimas pradėjo augti. 1970 m. Klevuose buvo 55 sodybos ir 56 ūkininkai (vienoje sodyboje buvo du ūkininkai). Keliolika šeimų gyveno valstybiniame žemės ūkyje – buvusiam dvare.
Po 1980 m. Klevai ėmė tuštėti. Iki 2010 m. jie neteko 20 ūkininkų. Pastaruoju metu Klevų sodžiuje, kur kadaise gyveno baudžiauninkai, pradėjo augti vasarnamių „mikrorajonas“.
Klevai – labai hermetiškas sodžius. Nuo gretimų kaimų jis atskirtas natūraliomis sienomis. Nuo Navasodės kaimą skiria nedidelis pušynėlis, rytuose nuo Lumbių ir Griškonių – Rube-žankos upelis, nuo Ramoniškių ir Šeipiškių – trys ežerai: Plaskis, Klevaitis ir Klevas, šiaurėje nuo Vilkapėdžių ir Kelčėnų – Stulgiškės miškas. Pagal teritoriją Klevai yra vienas didžiausių šio krašto kaimų. Jo plotas beveik 1000 hektarų.

Klevo ežeras.


Klevus supa trys ežerai. Pietvakariuose tyvuliuoja nedidukas (apie 30 ha) Plaskio ežeras, vietos gyventojų vadinamas Gulbinio vardu. Tai negilus, dumblėtas, netinkamas maudytis ežeras. Dar mažesnis už jį yra Klevaičio ežeras (20 ha). Lenkiškuose žemėlapiuose jo vardas rašomas Klejwy. Klevaitis yra labai gilus (apie 40 m). Jo vanduo nepaprastai švarus, todėl žmonės čia mėgsta maudytis. Pats didžiausias ir turbūt gražiausias yra Klevo ežeras, kurį lenkų kartografai žemėlapiuose fiksuoja pavadinimu Szejpiszki. Nežinia, kodėl lenkai jį taip pervadino, nes Šeipiškių dvarui jis niekuomet nepriklausė. Klevaitį supa penki kaimai, ties juo sueina Seinų, Krasnapolio ir Punsko valsčių ribos.
Klevai buvo apylinkės švietimo centras. Spaudos draudimo laikais šio kaimo vaikus slapta mokė daraktoriai. Rašytiniuose šaltiniuose teigiama, kad 1916 m., vokiečių valdžiai leidus, Klevuose atidaryta lietuviška mokykla. Jos iniciatorius buvo vienas šviesesnių Klevų kaimo ūkininkų, Seinų lietuvių komiteto narys Pranas Leončikas. Keturklasė Klevų mokykla veikė ir per visą tarpukarį, tik lenkai neleido, kad joje būtų mokoma lietuvių kalbos.
Vincas Marcinkevičius pasakojo: „Milončius nuvažiavo į Suvalkus. Grįžo labai pasikeitęs. Kitą rytą atėjęs į mokyklą vaikams uždraudė lietuviškai kalbėti, dainuoti ir pranešė, kad bus mokoma tik lenkiškai. Vaikai, turbūt tėvų pamokyti, ėmė priešintis. Kai mokytojas prieš pamokas pradėdavo maldą lenkiškai, vaikai kalbėdavo (žegnodavosi) lietuviškai. Paskui, kai jau buvo priversti ir išmokyti lenkiškos maldos, kur reikėjo sakyti „Matko Boska – Królowo Polski“ (Dievo Motina – Lenkijos karaliene), vaikai tardavo „Matko Boska – Królowo Litwy“ (Dievo Motina – Lietuvos karaliene). Taip erzindavo mokytoją, kol jiems nusibosdavo.
Eidami namo vaikai pasiskirstydavo grupelėmis. Šiek tiek nutolusi viena iš grupių užtraukdavo lietuvišką dainą. Kai Milončius ją imdavo vytis, grupė dainuot nustodavo, bet pradėdavo kita. Taip erzindavo mokytoją, net kol jis pavargdavo.“
Tarpukaryje tautiniu pagrindu čia kildavo įvairių incidentų. 1938 ar 1939 m. vieną naktį per langą į mokyklą įsibrovė keli vaikinai ir išniekino Lenkijos aukščiausių pareigūnų – Piłsudskio ir Mościckio portretus. Rytą mokyklos vedėjas apie tai pranešė Krasnapolio policijai. Atvykę į Klevus policininkai ilgai tardė ir vaikus, ir suaugusius, tačiau kaltininkų nerado.
Kai 1938 m. Lietuva priverstinai užmezgė su Lenkija diplomatinius santykius, Klevų mokykloje leista mokyti ir lietuvių kalbos. Kilus Antrajam pasauliniam karui mokykla tapo lietuviška. Deja, neilgam. Po mėnesio vokiečiai ją uždarė.
1944 m. rudenį Klevuose vėl pradėjo veikti mokykla. Kai lenkų valdžia įsteigė mokyklas artimiausiuose kaimuose: Lumbiuose, Ramoniškėse ir Akatnykuose, Klevų mokykla buvo panaikinta. Kaimo gyventojai protestavo, stengėsi susigrąžinti švietimo įstaigą, tačiau valdžia nepalankiai žiūrėjo į lietuviškus kaimus ir lietuvių prašymų nepaisė.

Vienas iš Klevų vasarnamių.


1953 m. Lenkijoje buvo įgyvendinta teritorijos administracinė reforma, vietoj didelių valsčių sukurti mažesni administraciniai vienetai – apylinkės. Apylinkė buvo įsteigta ir Klevuose. Tuometinė vietos valdžia, atsižvelgdama į kaimo gyventojų prašymus, iš Suvalkų apskrities švietimo valdžios išsirūpino leidimą Klevuose įsteigti 4-klasę mokyklą. Lenkijos valstybės 1000-mečiui paminėti buvo numatyta šalyje pastatyti 1000 mokyklų. Viena jų turėjo būti Klevuose. Iš pradžių nebuvo norinčių parduoti žemės sklypo, o kai jau atsirado, kas parduoda, nebuvo lėšų. Tuomet kaimiečiai surengė rinkliavą. Kadangi reikiamos sumos surinkti nepavyko, nuspręsta statyti įstaigai valdišką būstinę. 1969 m. buvo panaikinta Klevų apylinkė, o būstinei numatytas sklypas skirtas mokyklos reikalams. Mokyklos statyba užtruko, nes darbai buvo vykdomi visuomeniniais pagrindais. Pastatas baigtas 1972 m., o pati Klevų mokykla veikė iki 2009-ųjų.
Iki Pirmojo pasaulinio karo nė vienas Klevų kaimo gyventojas neturėjo viduriniojo ar aukštojo išsilavinimo. Kai 1918 m. Seinuose pradėjo veikti „Žiburio“ gimnazija (kuriai vadovavo kunigas dr. Jonas Totoraitis), į ją stojo keli Klevų jaunuoliai. 1919 m. lenkams užėmus Seinus, „Žiburio“ gimnazija persikėlė į Lazdijus, bet ten mokslo niekas iš kleviškių netęsė. Vėliau keli šio kaimo jaunuoliai mokėsi Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijoje.
Po Antrojo pasaulinio karo daug šio kaimo žmonių baigė vidurines ir aukštąsias mokyklas. Suskaičiuota, kad nuo 1944 iki 2010 m. vidurinį išsilavinimą įgijo 95 Klevų kaimo žmonės (iš jų 22 – aukštąjį). Daugiausia jų baigė Punsko licėjų, kiti Seinų licėjų arba Žemės ūkio mechanizacijos technikumą. Dauguma dirbo arba tebedirba mokytojais.
Klevų mokykla buvo ne tik švietimo, bet ir kaimo kultūrinio gyvenimo centras. Čia veikė Seinų apskrities viešosios bibliotekos skyrius, vyko kaimo gyventojų susirinkimai ir susitikimai, kultūriniai renginiai, veikė choras, buvo statomi vaidinimai.
Klevų kaimo gyventojas Jonas Marcinkevičius pasakojo: „Klevuose daug jaunimo, apie 100, buvo prieškaru. […] Jaunų ūkinykų kuopos kaimuose kurtos. Klevai tį kap ilgokai nenorėjo, tai kap atvažavo Juozas Maksimavičus ir Jonas Pajaujis, tadu cik sutvėrė. Vakarinius ūkinykam kursus adarė, o po jų geriem mokiniam suruošė kursus Kukave, tai mano tėvukas ir kici parsivežė po 4 obelų sodzinukus, čiepukus – pasisodzino sodelin, tai jau kad obuolių turėjo kiekvienais metais.“

Liepoje kabantis kryžius daraktorei Žičkų Rožei.

Klevų kaime yra 8 kryžiai. Pats seniausias kabo liepoje. Jis skirtas daraktorei Žičkų Rožei, kuri spaudos draudimo laiku mokė kaimo vaikus rašyti ir skaityti. Pats įdomiausias ir svarbiausias yra Šv. Kazimiero draugijos 1935 m. pastatytas kryžius Vytauto Didžiojo 500-osioms mirties metinėms paminėti. Kadangi tuometinė lenkų valdžia neleido ant jo iškalti lietuviško užrašo, pažymėti tik pastatymo metai. Tarpukariu prie kryžiaus gegužės mėnesiais buvo giedamos litanijos. Antrojo pasaulinio karo metu vokiečiai liepė kryžių nugriauti, todėl ūkininkas Marcinkevičius jį paslėpė savo kluone. Po karo kryžius vėl grįžo į savo vietą. 
Naujai įsikūręs Klevuose Šv. Kazimiero draugijos skyrius 1991 m. šį kryžių atnaujino, sutvarkė jo aplinką ir iškalė įrašą: „Lietuvių šv. Kazimiero draugija jaunimui auklėti ir globoti. 1935 m.“. Kryžius stovi Daržuose, ant kalno, prie pat kelio.
Prie šio kryžiaus kleviškiai renkasi dar ir dabar. Pernai čia tris dienas vyko gegužinės pamaldos. Šiemet dėl koronaviruso ir su juo susijusių apribojimų gyventojai prie kryžiaus rinkosi tik birželio viduryje. Suėjo nemažai žmonių, nors buvo pats šienapjūtės įkarštis. Suaugę nuoširdžiai meldėsi, o vežimėliuose krykštavo vaikai.

LEAVE A RESPONSE

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

%d bloggers like this: