Dzūkų žinios

Apie atsisveikinimus, padėkas ir skanius šakočius

Dalintis:

DŽ redakcijos nuomonė

Ar mums reikia išgirsti kitų padėkas už padarytus gerus darbus ar šiltus žodžius už gautas geras emocijas ar atsidavimą savo profesijai? Nors daugelis garsiai sakys, jog padėkų ir švelnybių nereikia, kad geri darbai daromi nesiekiant padėkos, bet pripažinkim, jog kiekvienas iš mūsų nori būti kitų įvertintas ir išgirsti nors santūrų, bet nuoširdų padėkos žodį.
Prieš rugsėjo 1-ąją Šventežerio mokyklą paliko ilgametis jos direktrorius Artūras Čiurlionis. Tiesiog parašė prašymą ir išėjo iš mokyklos, kurią pats baigė ir į kurią sugrįžo turėdamas universiteto diplomą bei jai vadovavo beveik du dešimtmečius.
Cituojant merę Ausmą Miškinienę, kiekvienas žmogus turi teisę pasirinkti dirbti ten, kur jam geriau. Tai tiesa.
Dviejų universitetų magistro diplomus turintis žmogus išėjo iš mokyklos, dėl kurios labai stengėsi ir pasiekė neblogų rezultatų. Ar už tai jis nenusipelnė rajono vadovų pagarbos ir padėkos? Kodėl iki paskutinės jo darbo dienos direktorius nesulaukė jokio – net menkiausio atsisveikinimo ir padėkos?
Atrodytų, jog tokio žmogaus net nebuvo ir jis, pasirodo, rajono valdžiai buvo tuščia vieta? O gal švietimo vadovai įsivaizdavo, kad direktorius šmaikštauja ir anksčiau ar vėliau sugrįš į Šventežerio mokyklą? O gal ignoravimas atsirado todėl, kad buvęs direktorius neslėpė simpatijų prieš pusantrų metų postą palikusiam rajono merui?
Bet juk dabartinė merė, kaip mantrą, mėgsta kartoti, jog žmones vertina ne pagal priklausomybę partijai, bet pagal sugebėjimus ir kompetenciją. O gal tai nauja atsisveikinimo su vadovais praktika?
Panašu, jog ne visi išeinantieji iš vadovų postų sulaukia tokio „dėmesio“. Štai vieno vaikų darželio-lopšelio vadovė iš darbo buvo išlydėta su fanfaromis, gėlių puokštėmis ir progine nuotrauka atminčiai su rajono vadovais. Niekas nediskutuoja – vadovė tikrai puikus specialistas ir malonus žmogus. Tik kodėl taip skiriasi atsisveikinimo ceremonijos? Vienu atveju – jokio atsisveikinimo, kitu – parodomasis. Būkim atviri, sunku pasakyti, kas yra nuoširdžiau. Nors nuoširdumas ir valdžia – sunkiai suderinamos kategorijos.
Šventežerio mokyklos direktorius viename iš savo interviu užsiminė, jog rimtai galvoja apie atsisveikinimą su švietimo sistema. Kas turėjo nutikti, kad tiek metų aktyviai ir rimtai šioje sistemoje dirbęs žmogus priimtų tokį sprendimą?
Nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Gal nuo šiol Lazdijai galės didžiuotis skaniausiais šakočiais, kuriuos kepė, kepa ir keps dvigubą magistro laipsnį turintis kepėjas?
O jei rimčiau, tai… Mielieji, nepalikime padėkos ir šilčiausių žodžių mums svarbiems, šalia mūsų esantiems žmonėms tai akimirkai, kai jų tie žmonės jau nebegirdės. Sukaupkime drąsą ir išsakykime juos tada, kai tie žodžiai suteiks džiaugsmo ir pakels savivertę tiems, kas yra šalia mūsų.
Ačiū, kad perskaitėte!

REDAKCINIS STRAIPSNIS (vedamasis) – redakcijos nuostatas atspindintis, jos vardu parašytas, neretai nenurodant konkretaus autoriaus, rašinys, dažnai atsiliepiantis į kokius nors įvykius, paaiškėjusius faktus, tendencijas. Būdinga nedidelė, neretai vienoda visiems leidinio redakciniams straipsniams apimtis, glaustas minčių dėstymas, tezių pobūdžio argumentacija, naudojami publicistinės retorikos elementai. Įprasta pateikti išvadas, apibendrinimus, atspindinčius redakcijos nuostatas. / Žurnalistikos enciklopedija /

Dalintis:

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto

traffix.lt

Taip pat skaitykite: