Dzūkų žinios

Lazdijų informacinis portalas, naujienos

Politika Švietimas Žmonės

Direktorius A. Čiurlionis: „Palieku Šventežerio mokyklą“

Nuo rugsėjo 1 d. po 16 metų vadovavimo savo gimtajai mokyklai Artūras Čiurlionis paliko vadovo postą.

Rajono valdžia mėgsta pasipuikuoti, jog neva Lazdijai tampa patrauklia vieta dirbti, nes čia įsidarbina darbuotojai iš kitų savivaldybių. Ko gero, tas tinka tik kalbant apie valdininkus, tačiau situacija dėl savo sričių profesionalų – priešinga.
Per paskutinius pusantrų metų Lazdijų savivaldybės įstaigas paliko daug aukščiausiojo lygio specialistų. Vieni diplomatiškai nutyli tokių savo sprendimų tikrąsias priežastis, kiti būna atviresni.
Kaip perkūnas iš giedro dangaus trinktelėjo žinia, kad direktoriaus darbą palieka Šventežerio mokyklos direktorius Artūnas Čiurlionis. Kas atsitiko, kad du magistro diplomus turintis, vienas inovatyviausių rajono pedagogų, puikus vadybininkas palieka mokyklą, kurioje pats mokėsi ir 16 metų jai vadovavo? Dar labiau nesuvokiama tai, kad Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vadovai nei valdiškai, nei žmogiškai išeinančiam direktoriui nepadėkojo.
Apie tokio sprendimo priežastis, situaciją švietimo sistemoje, pedagogo profesiją, nuovargį, prarastą motyvaciją „Dzūkų žinios“ kalbasi su A. Čiurlioniu.

– Viešoje erdvėje pasirodė informacija, kad Jūs ketinate palikti Šventežerio mokyklą ir išvažiuoti dirbti į Alytaus rajoną. Jei tai tiesa, tai pasakykite, kokios tokio sprendimo priežastys?
– Na, neaišku, kas ta vieša erdvė? Jei tai gandų lygis, tai aš irgi nuo pat pradžių, vos tik pradėjau dirbti Šventežerio mokykloje, girdėjau, kad vis kažkur einu: tai į Švietimo skyriaus vedėjus, tai į kurios nors kitos mokyklos vadovo postą, tai į Alytų ir pan. Aišku, malonu, nes tai reiškia, kad žmonės tave vertina ir mano, jog esi tinkamas aukštesnėms pareigoms. Taip, nuo rugsėjo 1 d., po 16 metų vadovavimo savo gimtajai mokyklai, palieku vadovo postą. Kaip juokauju kolegoms, atėjau į šią mokyklą vadovauti 2004 metais ir kartu gavom pirmąjį geltonąjį autobusiuką, kuris, nuvažiavęs 800 000 km, pavargo. Matyt simboliška, ir tai ženklas, kad pernelyg ilgai užsibuvau vienoje vietoje. Gruodžio mėnesį vis vien man baigiasi kadencija, tad ar taip, ar taip reiktų išeiti. Be to, labai norėjau ir „Lyderių laiko 3“ nors vieną idėją įgyvendinti: savo mokykloje pavyko, o rajone kažkaip nelabai.

– Mokyklai vadovavote 16 metų. Kokie atlikti darbai šioje mokykloje Jums kelia pasitenkinimą? Ar neliūdna palikti šią mokyklą?
– Mokyklos vadovo konkursą laimėjau 2004 m. Tada pretendavom trys kandidatai. Iš pradžių nebuvo lengva vadovauti buvusiems savo kolegoms ir mokytojams. Gal lengviau būna, kai ateina vadovas iš šalies. Bet po truputį įgijau vadybos žinių ir įgūdžių. Mokykloje atsirado vidurinės grandies lyderių, vadovaujamės pasidalintos lyderystės principais. Kiekvienas darbuotojas mūsų kolektyve žino ir puikiai atlieka savo pareigas. Mokytojų kambario ir direktoriaus kabineto durys visada būna atviros, tad mokiniai drąsiai ateina. Svarbiausia vertybė, kurią skiepijau – nuoširdus bendravimas tarpusavyje, patriotiškumas savo mokyklai ir meilė bendruomenei, kurioje gyvenu. Žurnalas „Reitingai“ naujausiame numeryje spausdins 4 Lietuvos mokyklas, kaip ugdymo pasiekimų pavyzdį Lietuvoje, tarp jų – mūsų Šventežerio mokykla.
Labai didžiuojuosi tėveliais, kurie pasirenka Šventežerio mokyklą (nors mes esame įsprausti tarp dviejų didžiausių gimnazijų). Labai džiaugiuosi santykiais su mūsų klebonu, su „Pietų megrame“ kolektyvu ir jo vadovu, seniūnija, bibliotekininke ir buvusia pašto vadove.
Mokykloje lankėsi švietimo ir mokslo ministras, dabartinis Seimo pirmininkas, buvome pirmi respublikoje pagal informacinių technologijų panaudojimą pamokose, esame „Drąsių mokyklų“ klubo nariai ir t. t. Renovavome pagrindinį mokyklos pastatą, darželį, stadioną, katilines ir su Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus pagalba įsteigėme Verstaminų daugiafunkcį centrą.
Visada liūdna palikti tai, į ką įdedi visą save ir atiduodi visą širdį. Kaip sakė vienas puikus mano mokinys: „Jūsų, direktoriau, filosofijos nesugriaus jokie sunkumai“.

– Kaip vertinate prasidėjusį ugdymo įstaigų optimizavimo procesą? Kokios galimos jo pasekmės?
– Tai natūralus procesas – mokinių mažėja. Kai kasmet vis mažiau mokinių ateidavo ir į mūsų mokyklą, žinojome, kad tai ne mūsų prasto darbo pasekmė, tiesiog – dėl demografijos ir ekonominės situacijos visoje Lietuvoje. Pasekmės tokios, kad rajone liks trys gimnazijos su keliais skyriais. Bet kategoriškai nesutinku su argumentu, kad vaikams mokytis didelėje mokykloje geriau nei mažoje. Turi būti diskutuojama ne tik ekonominiais, bet ir psichologiniais argumentais.

– Kaip minėjote, Jums direktoriaus kadencija baigiasi šių metų pabaigoje. Kodėl nusprendėte nedalyvauti konkurse Šventežerio mokyklos direktoriaus vietai užimti?
– Niekas dar niekur nesakė, kad nesiruošiu dalyvauti. Visų pirma reikia išlaikyti kompetencijų vertinimą Vilniuje, o tada jau bus galima spręsti, kur eiti, o kur ne. Yra minčių apskritai išeiti iš švietimo sistemos, nes jaučiasi labai didelis nuovargis, daug komandinių nurodymų ir mažai motyvacijos.

– Jūs turite puikų išsilavinimą. Kodėl nebandote siūlyti savo paslaugų miestų mokykloms?
– Kaip jau minėjau, visų pirma kompetencijų vertinimas.

– Kaip Jums atrodo, kodėl mažai jaunimo renkasi pedagogo profesiją?
– Skambėjo gražiai: „Mokytojas – prestižinė profesija“. Deja, realybė kitokia. Kad ir ką bekalbėtų politikai, atlyginimo dydis yra viena svarbiausių priežasčių renkantis mokytojo profesiją, nes atsakomybė milžiniška, o paskatinimo svertų labai mažai. Kita, socialinis saugumas. Mes nesijaučiame saugūs. Pavyzdžiui, įvedus vadovų kadencijas, sunku gauti banke paskolą, nes dirbi laikinai. Ir daug kitų priežasčių, apie kurias aš aktyviai diskutuoju socialiniuose mokytojų tinkluose ir svetainėse. Tai – ribotos mokytojo galimybės, didelės vaikų teisės, kuriomis kartais piktnaudžiauja ir vaikai, ir kai kurie tėvai.

– Kas turėtų atsitikti, kad ši profesija taptų patrauklesnė ir populiaresnė?
– Mūsų kartos žmonės išeis, ir nežinau, kas bus… Kažką daryti jau reikėjo prieš 10 metų… Visų pirma, mokytojo alga turėtų būti padori, ne tik išgyventi nuo algos iki algos, bet kad ir liktų pinigų knygoms, savišvietai, kelionėms, šeimai. Reikia didesnių lyderystės pasireiškimo galimybių, nes biurokratizmo per akis. Vien tvarkų ir aprašų priskaičiavau per 150… Skęstame popierizme. O šis laikas turėtų būti skirtas ugdymui. Svarbi ir mokytojų atranka: viskas pasikeis, kai bus bent 11–12 mokytojų konkursas į vieną vietą, kaip yra Suomijoje.

– Kaip vertinate nuotolinio mokymosi principą? Ar jis turi perspektyvų, ar nekenkia ugdymo proceso rezultatams?
– Mano nuomone, tai teigiama „ naujovė“, bet reikėjo ją taikyti žymiai anksčiau: tai modernu ir šiuolaikiška. Anksčiau, kai būdavo skelbiama gripo epidemija, dėl keliolikos sergančių vaikų nesimokydavo visa mokykla. Ir pamokos prapuldavo, kentėjo ugdymas. Dabar bus kitaip: epidemijos metu ugdymo procesas vyks. Šis nuotolinio mokymo įvedimas – tai pažangos pliūpsnis į mokyklas, nes tai ne tik privertė mokytojus būti informacinių technologijų emigrantais, bet kaip ir vaikai – „čiabuviais“. Aišku, daug kam nepatogu, nelengva, sunku pakeisti savo įpročius, bet stovėti vietoje, ypač mokykloje, nedovanotina klaida.

„Dzūkų žinių“ informacija

LEAVE A RESPONSE

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

%d bloggers like this: