Naujo klebono atėjimas į parapiją yra svarbus įvykis ne tik tos parapijos tikintiesiems, bet ir pačiam ganytojui, ypač tada, kai tai būna pirmoji jo klebonavimo vieta. Prieš du mėnesius taip atsitiko jaunam dvasininkui Valdemarui Smulskiui, kuris buvo paskirtas Šeštokų bažnyčios klebonu, aptarnaujant ir gretimą Krosnos parapiją.
Praėjusį savaitgalį Krosnoje vyko atlaidai, kurie V. Smulskiui buvo pirmieji, atliekant klebono pareigas. Nors šis jaunas, prieš devynerius metus įšventintas dvasininkas Šeštokų bažnyčią administruoja vos du mėnesius, tačiau jau spėjo susipažinti su Šeštokų ir Krosnos žmonėmis, valdžios ir švietimo institucijomis ir susidarė labai gerą nuomonę apie šio krašto žmones.
Po atlaidų šurmulio, garbių svečių iš vyskupijos ir kitų bažnyčių išvykimo, lengviau atsipūtus po atsakingos šventės, apie įspūdžius, ateities planus ir emocinę būseną kalbamės su klebonu V. Smulskiu.
– Kaip praėjo atlaidai? Ar turėjote svečių, ar viskas pavyko taip, kaip planavote?
– Tai buvo mano, kaip klebono, pirmieji atlaidai. Buvo šiek tiek jaudulio, atvyko vyskupo generalvikaras Gintautas Kuliešius, kaimyninių parapijų klebonai. Žmonės čia labai geranoriški, todėl atlaidai buvo puikūs, sulaukėme gausybės tikinčiųjų, net netilpo į bažnyčią.
– Jums 36-eri, tapote klebonu. Koks buvo Jūsų kelias? Kaip tapote dvasininku?
– Esu iš Kazlų Rūdos, mano apsisprendimą tapti kunigu lėmė šeimos auklėjimas. Patarnaudavau mišiose, dalyvaudavau katalikiško jaunimo stovyklose. Paskui metus Šiluvoje rengiausi studijoms Kauno kunigų seminarijoje, į kurią vėliau ir įstojau. Iki tol, kol tapau klebonu, teko tarnauti Vilkaviškio, Garliavos, Marijampolės, Alytaus, savo gimtosios Kazlų Rūdos parapijose. O prieš du mėnesius buvau paskirtas klebonu Šeštokų bažnyčioje.
– Sakėte, jog tenka aptarnauti ne tik Šeštokų, bet ir Krosnos parapijas. Ar tai ne per didelė tarnystės apimtis?
– Žinau, kad Krosnos tikintieji labai norėtų turėti savo kleboną, tačiau Lietuvoje labai trūksta kunigų, todėl dažnai klebonams tenka dirbti per dvi parapijas. Tai atsakinga ir nelengva.
– Ką Jums pavyko nuveikti per tuos du mėnesius, kai esate Dzūkijoje? Ar jau susipažinote su tikinčiaisiais? Kokį susidarėte įspūdį?
– Džiaugiuosi, jog pavyko sudaryti Pastoracijų tarybas, kurios numato parapijų veiklos planus. Taip pat daug bendravau su Šeštokų ir Krosnos žmonėmis, kurie man paliko puikų įspūdį. Tai tikrai geri ir nuoširdūs žmonės, kurie pasirengę aktyviai dalyvauti parapijų dvasiniame gyvenime, taip pat malonu, kad žmonės remia kunigą maistu – dovanoja bulvių, medaus, kitų gamtos gėrybių.
– Kaip galvojate vietos jaunimą pritraukti arčiau bažnyčios?
– Tai labai nelengvas uždavinys. Man kartais atrodo, jog jaunimas jaučiasi aukščiau už mokytojus. Pasaulis pilnas naujų technologijų, jaunimas pasigenda parapijos internetinės svetainės. Ji yra, tik nėra kam jos nuolat atnaujinti. Manęs prašo kuo greičiau paleisti parapijos paskyrą socialiniuose tinkluose. Manau, kad šiuo metu svarbiausia yra gyvas kontaktas su jaunimu, žmonėmis, todėl stengiuosi kuo daugiau susitikinėti su parapijų žmonėmis. Matau, kaip jie mane tiria, bando suprasti, koks esu. Aš domiuosi jų džiaugsmais, rūpesčiais, problemomis ir siekiais?
– Ar esate modernus kunigas? Gal važinėjate baikerių motociklu, kaip nemaža dalis jaunesniosios kartos dvasininkų?
– Ne, neturiu motociklo. Ir motociklininko teisių neturiu. Kai nuolat girdžiu, kokių bėdų atsitinka mūsų kolegoms ir kitiems motociklais važinėjantiems žmonėms, tai praeina ūpas turėti motociklą. Vairuoju automobilį ir man to pakanka.
– Kokius uždavinius sau, kaip klebonui, keliate?
– Noriu, kad žmonės ateitų pakylėti švęsti eucharistiją. Viską darau, kad jie norėtų ateiti ir kitą kartą. Remiantis bažnyčios apeigynu, per sumą privaloma tikinčiuosius apšlakstyti. Kiek supratau, tikintiesiems tai buvo neįprasta. Esu optimistiškai nusiteikęs, noriu kuo greičiau susipažinti su visais Šeštokų ir Krosnos žmonėmis. Buvau susitikęs su seniūnijų, mokyklų vadovais, rajono valdžia, išsakiau savo lūkesčius ir planus. Panašu, kad buvau suprastas.
– Kokie rimčiausi darbai laukia ateityje?
– Dabar tenka nemažai laiko skirti savo buities sutvarkymui, įsikūriau Šeštokuose. O paskui laukia labai solidus jubiliejus – Šeštokų bažnyčios 100-osios metinės. Tikiu, kad bendromis pastangomis tinkamai jį paminėsime.
– Ačiū už pokalbį. Tegul padeda Jums Dievas ir Šeštokų bei Krosnos žmonės!
„Dzūkų žinių“ informacija