Lazdijai negali pasigirti puikiomis sporto bazėmis, kuriose rajono sportininkams būtų sudarytos sąlygos tinkamai pasirengti siekti aukštų rezultatų, tačiau rajone atsiranda jaunų, energingų, užsispyrusių žmonių, kurie sugeba pasiekti sporto aukštumų ir taip garsina Lazdijus ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje.
Vienas iš jų – ristūnų sporto entuziastas, daugelio Lietuvos ir tarptautinių turnyrų nugalėtojas Ernestas Juškauskas, rugsėjį iš Estijoje vykusių tarptautinių varžybų į Lazdijus parvežęs du aukso medalius. Tai naujausi sportininko trofėjai, kurių jis per 14 metų, kai aktyviai užsiima ristūnų sportu, yra gavęs ne vieną dešimtį. Ernestas – vienintelis tokio lygio sportininkas Lazdijuose, kuris yra įtrauktas į Lietuvos rinktinę.
Apie ristūnų sportą, meilę žirgams, pasirengimą varžyboms, šios sporto šakos perspektyvas „Dzūkų žinios“ kalbasi su lazdijiečiu E. Juškausku.
– Ernestai, kada susidomėjai ristūnų sportu?
– Šalia žirgų esu nuo vaikystės, su jais užaugau, susigyvenau. Pradėjau sportuoti, pradžioje tai buvo tik hobis, o dabar tai gyvenimo būdas ir darbas.
– Ar žirgai, su kuriais sportuoji, yra tavo nuosavybė, ar treniruojiesi ir su kitais žirgais?
– Turiu keletą savų, tačiau treniruojuosi ir su kitų savininkų žirgais.
– Ar su žirgais daug rūpesčių, ar jie reikalauja daug priežiūros?
– Tai – nuolatinis darbas: maitinimas, maudymas, treniruotės. Reikia parinkti tinkamą maistą, dažniausiai tai avižos, papildyti racioną vitaminais. Ir, žinoma, nuolatinės treniruotės, kiekvienam žirgui pagal atskirą treniruočių planą.
– Kur treniruojiesi su žirgais, gal užsuki į Lazdijų hipodromą?
– Į Lazdijų hipodromą galiu atvesti žirgą tik pažiūrėti, kaip atrodo tribūnos ir kaip reikia bėgti ratu. Daugiau jokios naudos. Čia nėra tinkamo tako, takas turi būti nei per kietas, nei per minkštas. Su žirgais treniruojuosi miškuose, važinėjam miško keliukais. Lietuvoje nėra daug gerų hipodromų, daugiausia – likę nuo sovietmečio, nelabai tinkami. Geriausias hipodromas yra Širvintose, ten ir treniruojamės bei rengiamės rimtoms varžyboms.
– Kaip suprantame, ristūnų sporto esmė – kuo greičiau ir pagal taisykles įveikti rungtynių trasą žirgui tempiant ratukus, kuriuose sėdi sportininkas. Kokį greitį ristūnai gali pasiekti per varžybas?
– Bėga ristūnai apie 60 km per valandą. Viskas sprendžiasi finišo tiesiojoje, todėl reikia tiksliai suplanuoti jėgas.
– Ar žirgų elgesys visada prognozuojamas?
– Jauni žirgai nepatyrę, reikia juos treniruoti, jie būna neprognozuojami, gali pasielgti taip, kaip nesitiki. Su patyrusiais žirgais viskas paprasčiau. Bet kol jaunas žirgas tampa patyrusiu, reikia išlieti daug prakaito – ir žirgui, ir jo treneriui.
– Ar žirgas jaučia, kad dalyvauja varžybose?
– Taip. Per varžybas keičiasi jo elgesys. Manau, kad jie jaučia jaudulį. Kai atsidaro starto vartai, žirgas supranta, kad reikia kuo greičiau bėgti ir spurtuoja.
– Kaip žirgai kaustomi?
– Vasaros varžyboms yra vienokios pasagos, o žiemos – kitokios, grubesnės.
– Tai varžybos vyksta visais metų laikais?
– Taip. Daugiau vyksta šiltuoju metų laiku, tačiau ir žiemą jų netrūksta. Štai garsiosios ristūnų lenktynės Dusetose, ant Sartų ežero, vyksta žiemą.
– Neseniai Taline vykusiame tarptautiniame turnyre laimėjai dvi pirmąsias vietas. Koks tai buvo turnyras?
– Estijoje vyksta nemažai ristūnų turnyrų, nes estai labai mėgsta šią sporto šaką. Paskutinis turnyras, kuriame laimėjau dvi pirmąsias vietas, buvo tarptautinis, jame dalyvavo visų trijų Baltijos šalių sportininkai bei Norvegijos, Suomijos atstovai. Startavau įvairaus ilgio trasose ir laimėjau dvi pirmąsias vietas.
– Kokios artimiausios varžybos?
– Laukia Baltijos taurė, kurioje dalyvausiu kaip Lietuvos rinktinės narys. Tai labai įpareigoja.
– Kas Tau yra ristūnų sportas: hobis ar svarbiausias gyvenimo užsiėmimas?
– Pradžioje tai buvo hobis, bet dabar tapo gyvenimo būdu ir darbu. Tai labai brangus sportas, tik gaila, kad už laimėjimus nemokamos tokio dydžio premijos kaip kitose sporto šakose.
– Ačiū už pokalbį. Sėkmės Tau ir keturkojams Tavo pergalių kalviams!
„Dzūkų žinių“ informacija