Dzūkų žinios

Lazdijų informacinis portalas, naujienos

Kultūra

Sigitas Birgelis. Seinų aukso amžiaus beieškant

„Šaltinio“ laikraščio viršelis.

Šiek tiek didesni už Lazdijus Seinai yra gerai žinomi ne tik Lietuvos pasienio su Lenkija gyventojams. Nenuostabu, kadangi šis maždaug 6000 gyventojų turintis miestas buvo ir yra gausiai lietuvių lankomas. Tiesa, dabar jis lankomas dažniausiai „ekonominio turizmo“ reikalais. Turbūt nedaug iš šių atvykstančiųjų girdėjo apie Seinų šlovės laikus, jų AUKSO amžių, suvaidinusį nepaprastai svarbų vaidmenį atgimstančiai Lietuvai.

„Dzūkų žinių“ 38 numeryje su rubrika „Savaitės komentaras“ publikuotame straipsnyje „Lietuviai vėl džiaugiasi galėdami vykti į Lenkiją“ Algimantas Mikelionis rašo: „(…) Šį pirmadienį, nieko nelaukdamas, į Seinus išsiruošiau ir aš. Nors į minėtą miestą važiuoju ne dešros, vištienos ar aliejaus ir kitų maisto produktų. (…) Mano kelionės tikslas į Seinus būna ne „Biedronka“, o kitoje gatvės pusėje esantis knygynas ir spaudos kioskas. (…) Kažkiek pasižvalgiau ir į prekių lentynas, bet džiūgavau, kad nereikia domėtis kainomis ir skaičiuoti, apsimoka ar ne pirkti vieną ar kitą maisto produktą. Nusprendžiau, kad vištų šlaunelės nėra tokios gražios ir įspūdingos kaip merginų ir moterų kojos. Be to, pastarosios nieko nekainavo, na, bent žiūrėjimas į jas“.
Pašmaikštauti, žinoma, gera, smagu ir, sako, dargi sveika. Patikėkite, verta apsilankyti Seinuose net tik dėl alyvos, vištienos ar dešros. Seinų reikšmė buvo ir yra lietuvių tautai neįkainojama. XIX–XX a. sandūroje tai buvo trečias (po Vilniaus ir Kauno) lietuvių kultūros centras. Verta ir reikia tai atsiminti.
XX a. antrojoje pusėje, o tiksliau 1988 m., Poezijos pavasario renginyje Seinuose apsilankęs poetas Jonas Strielkūnas parašė šias eilutes:
Šalti rūkai iš balų pasikėlė,
Į tamsą grimzta murzini Seinai.
Ir vyskupas pauosto sausą gėlę,
Kuri tėvyne nekvepia seniai.
Šiandien man pačiam keista, kad vaikystėje taip labai nemėgau Seinų. Šis, anot poeto Jono Strielkūno, rūke paskendęs purvinas miestas man siejosi su tuo, kas mane, vaiką, baugino. Į Seinus tėvai nusiveždavo mane, kai reikėjo ištraukti dantį, arba į ligoninę, kai besivažinėdamas rogutėmis nusilaužiau koją. Seinuose tėvai „užmiršdavo“ kalbėti lietuviškai ir į mane, vaiką, mano nuostabai, prabildavo lenkiškai. O ką nors lietuviškai pasakydavo tik pašnibždomis, apsidairę, ar kas negirdi. Ne viską tuomet supratau, žinojau ne viską. Tačiau vaiko protu suvokiau, kad Seinuose galioja kitokios taisyklės. Čia tu privalai slėpti esąs lietuvis, viešoje vietoje negali prabilti gimtąja kalba, o bažnyčioje lietuviškai melstis. Jei šių taisyklių nepaisysi, pasekmės būsiančios kraupios. Arba keiksmažodžių susilauksi, arba akmeniu gausi į pakaušį. Buvau girdėjęs apie Seinų lietuvių skriaudas, persekiojimus dėl kalbos ligoninėje, neteisybę, kad ant miesto bazilikos laiptų buvo pralietas lietuvių kraujas, o ant miesto sienų „puikavosi“ grėsmingo turinio užrašai: „Lietuviai – į dujų kameras“, arba „Geras lietuvis, tik miręs lietuvis“.
Daug metų praėjo. Daug kas pasikeitė. Pasikeitė Seinai ir pasikeičiau aš juose. Šiandien be baimės akyse einu Seinų gatvėmis. Gatvėmis, kuriomis prieš šimtą keliolika metų vaikštinėjo lietuvių vyskupas ir poetas Antanas Baranauskas. Pagrindinėje miesto gatvėje stovi buvusi jo rezidencija – vyskupų rūmai. Prie jų 2018 m. rugsėjo pradžioje Lietuvos Respublikos konsulato Seinuose rūpesčiu buvo atidengta Seinų vyskupui ir šiam istoriniam objektui skirta skulptūra (aut. Marius Zavadskis). Tai graži ir prasminga Anykščių savivaldybės dovana Seinų bendruomenei. Šiuose rūmuose penkerius metus gyveno ir dirbo Seinų vyskupas, „Anykščių šilelio“ autorius Antanas Baranauskas. 1994–1999 metais čia buvo įsikūręs Lietuvos Respublikos konsulatas.

Kiek tolėliau, prie bazilikos šventoriaus mūrinės sienos, puikuojasi skulptoriaus Gedimino Jokūbonio sukurtas vyskupo paminklas. Paminklo Seinuose Antanui Baranauskui statymo idėja gimė dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą, tačiau nespėta surinkti lėšų. Lenkams jėga užėmus Seinus, vyskupo atminimo įamžinimo idėja žlugo. Komunistinėje Lenkijoje apie paminklo statymą ir kalbos negalėjo būti. Daug kas pasikeitė po 1989 metų. Užsimezgė Lietuvos ir Lenkijos kultūriniai-politiniai ryšiai, buvo pasirašyta Draugiškų santykių ir gero kaimyninio bendradarbiavimo sutartis. Galiausiai paminklas vysk. Antanui Baranauskui buvo pastatytas ir atidengtas 1999 m. lapkričio 28 d. Iškilmėse dalyvavo Lietuvos ir Lenkijos vyskupai bei valdžios atstovai (Lietuvos Respublikos Seimo pirmininkas prof. Vytautas Landsbergis, premjeras Andrius Kubilius, Lenkijos Seimo vicepirmininkas Jan Król) bei kiti. Šis Gedimino Jokūbonio sukurtas monumentas yra tikra Seinų miesto pažiba. Jame vaizduojamas A. Baranauskas, nepriklausomai nuo metų laiko, yra kaip gyvas. Patikėkite, tai patyriau ne kartą.
Pastovėjus prie vyskupo paminklo, verta pakilti laiptais į atnaujintą bažnyčią. Vilniaus baroko stiliaus Švenčiausiosios Mergelės Marijos bazilika Seinuose statyta 1619–1632 metais. Dauguma altorių ir kai kurie paveikslai yra iš XVIII amžiaus. Trijų navų šventovė turi dvi koplyčias: iš pietų pusės – Jėzaus širdies, iš šiaurės – Dievo Motinos. Joje yra Dievo malonėmis ir stebuklais garsėjanti figūra – spintos tipo Madona iš XV amžiaus: uždaryta vaizduoja Mariją su Kūdikėliu, atidaryta – Mariją su Šventąja Trejybe. Šioje koplyčioje yra palaidotas vyskupas Antanas Baranauskas.
Apie šį iškilų lietuvių poetą ir vyskupą reikėtų kalbėti ne tik jo gimimo ar mirties metinių proga. Tai spalvinga, daug lietuvių tautai nuveikusi, nors kartais ir prieštaringai vertinama, asmenybė. Vyskupas į Seinus atvyko 1897 m. ir apaštalavo čia iki mirties (1902 m.).

Paradoksas. Kaip žinia, vysk. A. Baranauskas Seinuose vertė į lietuvių kalbą Šventąjį Raštą, rašė nuostabias lietuviškas giesmes, sakė pamokslus, bet pas jį užėjusį ir lietuviškai prakalbusį klieriką išbardavo. A. Baranauskas gerai suvokė Seinų vyskupijos sudėtingą situaciją, kuri tautiniu atžvilgiu buvo dvilypė. Vienoje jos dalyje gyveno lietuviai, kitoje – lenkai. Pagal plotą šios dalys buvo beveik lygios. Čia jis visomis išgalėmis stengėsi išlaikyti status quo.
Seinų vyskupas palaikė glaudžius ryšius su lietuvių tautinio-kultūrinio atgimimo veikėjais, bet lemtingu laiku atsidūrė tarytum už borto, nebuvo pakviestas į besikuriančios J. Basanavičiaus „Aušros“ redakcinę kolegiją. Lietuvių dvasininkai jį laikė polonofilu.
Gan taikliai Seinų vyskupą apibūdina istorikas Bronius Makauskas: „Baranauskas žymia dalimi prisidėjo prie lietuvių tautinio atgimimo, duodamas jam konceptualius impulsus. Dėl ko, atrodo, nebuvo tuomet suprastas, o dabar vėl jis ima spindėti iš Seinų katedros paunksnės, lyg nebūta šimtamečių dulkių nuosėdų ir kartėlio vis prarandamos ir vis atkuriamos Lietuvos.“
Išėjus iš bazilikos, akis nutvieskia dienos šviesa, kad net neužsimerkęs matai kitus tolimos praeities vaizdus. Lyg iš rūko išnyra skubančio į vyskupų rūmus Antano Baranausko sekretoriaus, Seinų seminarijos profesoriaus kun. Juozapo Laukaičio siluetas, girdi kitų seminarijos profesorių, kunigų ir seminaristų žingsnius, „Tautiškos giesmės“ autoriaus Vinco Kudirkos, rašytojo Vinco Mykolaičio-Putino, politiko ir visuomenininko Mykolo Krupavičiaus, mokslininko vysk. Prano Būčio, aušrininko ir literato Simono Norkaus bei kitų iškilių čia besimokiusių lietuvių balsus.
Seinų kunigų seminarija buvo įkurta 1826 m. Joje mokėsi daug lietuvių rašytojų, knygnešių, kunigų, politikų, visuomenininkų. Be jau minėtų V. Kudirkos, V. Mykolaičio-Putino, M. Krupavičiaus, Pr. Būčio, taip pat: A. Tatarė, M. Brundza, M. Sidaravičius, J Totoraitis, M. Gustaitis, A. Paparonis ir kt. Čia vyko lietuvių tautinis gyvenimas, veikė slapti klierikų būreliai, lietuvių klierikų draugija. Seminarija buvo svarbus knygnešystės centras.

Po Pirmojo pasaulinio karo seminarijoje buvo dėstoma lietuvių kalba. Beje, neilgai. 1919 m. lenkams užėmus Seinus, karinė valdžia areštavo seminarijos dėstytojus, klierikus ir ištrėmė juos į Lietuvą.
Šiandien seminarijos patalpose tik vaizduotėje iškyla praeities vaizdai. Seminaristas klierikas Antanas Milukas jau neslepia caro uždraustų laikraščių ir knygų, jau seniai nėra spaudos draudimo, iš seminarijos jo jau niekas neišmes. Tamsiais koridoriais patyliukais vaikštinėja knygnešio Karolio Petruškevičiaus bei gydytojo, varpininko Juozo Kauko siluetai. Nėra jiems, kaip ir kitiems lietuvių atgimimo šulams, šiose patalpose net menkiausio atminimo ženklo. Nieko nerasime čia ir apie seminariją. Tiesa, Lietuvos konsulato Seinuose pastangomis prieš keletą metų seminarijoje buvo atidaryta Lietuviška menė. Joje buvo suorganizuotos kelios reikšmingos parodos apie Lietuvą, vyko Poezijos pavasario skaitymai ir kiti renginiai.
Praeitis beviltiškai beldžiasi į smilkinį. Į ausį kužda kažką realaus, nerealaus, sugrįžta netikėtais pavidalais, formomis, vilioja ir skatina. Pasiduodame jos alsavimui, nusilenkiame laiko plakimui. Alsuojame didinga Seinų praeitimi. Tiek daug čia įvykių, reikšmingų ir garbingų žmonių būta. Tik čia suvokiame, kad esame tos praeities dalimi.

Seinuose, Zavadzkio (seniau Vengrų) gatvėje, stovi, kaip ir prieš 100 su viršum metų stovėjo, senas dviejų aukštų mūrinis namas. Jo, kaip ir Seinų miesto, išvaizda šiandien gerokai pakitusi. Jeigu šis namas sugebėtų kalbėti, kiek daug mums papasakotų apie didingus Seinų „aukso amžiaus“ metus, apie anų laikų įvykius, apie žmones, kurie visas savo jėgas atidavė lietuvių tautinio atgimimo sąjūdžiui. Tačiau namai nebylūs. Apie istoriją ir istorijos paveldą privalome kalbėti mes, šio laiko šeimininkai. Ant namo, kuriame veikė „Šaltinio“ spaustuvė, gera būtų memorialinę lentą pakabinti… Tačiau nepaisant lietuvių bendruomenės pastangų, sutikimo tam kaip nebuvo, taip, atrodo, ir nėra. Gal ir nebus.
Mėgstu prie šio namo pastovėti. Širdį užvaldo mįslingi jausmai: džiaugsmas ir liūdesys, nuostaba ir skausmas. Gerai įsiklausius, čia galima išgirsti monotonišką spausdinimo mašinų kalenimą, užuosti klijų, popieriaus, naujų įrištų knygų kvapą. Specifinį kvapą, kuris man gerai pažįstamas ir nepaprastai malonus.
Pabandykime sėsti į laiko mašiną ir pakeliauti jo labirintais. Kun. Juozo Laukaičio pastangomis 1906 m. pavasarį Seinuose buvo įsteigta spaustuvė „Laukaitis, Dvaranauskas, Narjauskas ir Bendrovė“. Per trumpą laiką Seinų ir Vilniaus vyskupijų tikinčiųjų lėšomis surinkta 20 000 rublių. Spaustuvė kainavo 15 000 rublių. „Šaltinio“ spaustuvė iš pradžių įsikūrė kurijos pastate, o vėliau buvo perkelta į dviaukštį siuvėjo Vinco Petruškevičiaus namą, tuomet Vengrų gatvėje. Pirmajame aukšte stovėjo spausdinimo mašinos, o antrajame įsikūrė „Šaltinio“ redakcija, knygų rišykla ir biblioteka. Seinai Lietuvos pakraštyje sužibo nauju lietuvybės žiburiu, kuris skleidė šviesą į visą Lietuvą.
1906 m. kovo 18 d. pasirodė pirmasis „Šaltinio“ numeris. Antrame jo numeryje rašoma:  „Visi pripažino, kad įkūrimas spaustuvės Seinuose ir „Šaltinis“, tai stiprovė Lietuvos pakraštyje, tai naujas žibintas, kuris platys tarp mūsų žmonių tikrą šviesą.
Kas atsimena senesniuosius laikus, pirm kokių 15–20 metų, sako negalima esą dabar pažinti Seinų. Mat viskas mainosi šiame pasaulyje: nuo žemiausiojo, lig aukščiausiojo Seinų kunigai, išskiriant vieną mozūrą, jau yra susipratusieji lietuviai; myli jie savo prigimtąją kalbą, šnekasi tarp savęs lietuviškai, o pakraipa dvasiškosios vyriausybės teikiama apima visą dieceziją.“

„Šaltinio“ užmojai buvo platūs. Jis siekė žadinti tautinę savimonę, kelti dorovės klausimus, skaitytojų kultūrinį lygį. Iš pradžių „Šaltinis“ išeidavo 2000 egz. tiražu. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą jis jau spausdinamas 15 000 egz. tiražu ir yra labiausiai skaitomas žurnalas Lietuvoje. Ilgainiui pradėjo eiti žurnalo priedai: „Šaltinėlis“ – vaikams, „Artojas“ – žemdirbiams, „Vainikas“ – jaunimui. „Šaltinio“ spaustuvėje buvo leidžiamas mėnraštis kunigams „Vadovas“, dvisavaitraštis „Spindulys“ bei „Žiburio“ draugijos organas „Žiburys“. Populiarūs buvo kalendoriai bei knygų serijos. „Šaltinio“ spaustuvėje per visą jos gyvavimo laikotarpį išspausdintos 257 knygos. Daugiausia lietuvių kalba, bet būdavo leidinių lenkų, esperanto ir lotynų kalbomis. Knygų tiražai įvairūs, nuo 300 iki 30  000 egz. Beveik visos knygos nedidelės apimties ir mažo formato, išspausdintos ant prastos kokybės popieriaus.
Šioje spaustuvėje išspausdinta ir Jono Jablonskio „Lietuvių kalbos sintaksė“ – pirmiausia „Vadove“ (1910 m. per du numerius), o po metų atskiru leidiniu. Būtina pridurti, kad Seinų kunigai rūpinosi lietuvių kalbos grynumu. Jų iniciatyva 1909 m. į Seinus sukviesti kalbininkai J. Jablonskis, K. Būga, J. Balčikonis ir J. Šlapelis suredagavo poterių kalbą.
Tuomet, prieš 100 metų, Lietuva suvokė Seinų svarbą ir dėl šio miesto atkakliai kovojo. Kovose žuvo daug Lietuvos savanorių. Jie palaidoti ir ilsisi Seinų kapinėse. Būnant Seinuose, verta prie jų kapų stabtelėti, nulenkti galvą ir susimąstyti. Mūsų šventa pareiga istorinę atmintį išsaugoti ir ateinančioms kartoms perduoti.
Per pastaruosius dvidešimt metų Seinuose daug kas pasikeitė. Lietuviškumo prasme Seinai atgimė. Turguje, parduotuvėse, gatvėse nevaržomai skamba lietuviška šneka, prie parduotuvių galima aptikti ir lietuviškų užrašų, bazilikoje nuo 1983 m. vyksta lietuviškos pamaldos, lietuviškai teikiami sakramentai. Lietuviams patarnauja kunigas iš Lietuvos.

Seinų „Lietuvių namai“.

Lietuvos lėšomis buvo pastatyti ir 1999 m. atidaryti „Lietuvių namai“ – svarbus šio krašto lietuvių kultūros centras. Čia savo būstines turi lietuvių organizacijos, veikia įvairūs meno kolektyvai, vyksta daug kultūrinių renginių, koncertų, organizuojamos ekspozicijos ir meno parodos.
Seinų „Lietuvių namų“ patalpose yra įsikūręs Lietuvos Respublikos konsulatas.
Lietuvos lėšomis buvo pastatyta Seinų lietuvių „Žiburio“ mokykla – svarbus šio krašto švietimo centras. Jis gražiai tęsia daugiau kaip prieš 100 metų veikusios „Žiburio“ draugijos gimnazijos tradicijas.

LEAVE A RESPONSE

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

%d bloggers like this: