Dzūkų žinios

Lazdijų informacinis portalas, naujienos

Žmonės

Dzūkiškiausias iš dzūkų…

RMTI darbuotojai politinio švietimo paskaitoje 1975 m. rudenį. Pirmoje eilėje pirmas doc. I. Jurkonis (iš kairės), antra — RMTI direktorės pavaduotoja (vėliau — direktorė) Vitalija Bakutienė, trečia — chemijos kabineto vedėja, vadovėlių autorė Regina Jasiūnienė, antroje eilėje pirmas iš dešinės — straipsnio autorius, tuomet — RMTI pedagogikos katedros vyr. dėstytojas, antra — tuometinė RMTI direktorė, vėliau — LTSR pedagogų draugijos pirmininko pavaduotoja, Baltarusijos lietuvė Polina Ragalevičienė (1921–1993). (LEONO VASAUSKO NUOTRAUKA)

Prof. habil. dr. Algirdas Ažubalis,
Vilnius

Docentas, pedagogikos mokslų kandidatas (dab. daktaras) Ignas Jurkonis gimė prieš 100 metų, 1920 12 05, Lazdijų r. Dulgininkų k., mirė 1979 11 16 Vilniuje. 1931 m. baigė Vilkanastrų pradžios mokyklą, 1935 m. – Leipalingio progimnaziją, 1940 m. – Ukmergės Antano Smetonos gimnaziją. Į gimnaziją jį leido tėvo brolis kunigas: tėvas brolį išleido į mokslus su sąlyga, kad pastarasis į juos išleis jo sūnų Igną. Kadangi sovietizavus Lietuvą, aplinkybės tapo nebeaiškios, dėdė kunigas rengėsi galimam areštui, I. Jurkonis baigė pradinių klasių mokytojų parengiamuosius kursus prie Ukmergės mokytojų seminarijos (toliau – MS) ir nuo 1940 m. mokytojavo Ukmergės aps. Kližionių pradžios mokykloje. 1942–1943 m. studijavo Kauno universiteto Lietuvių kalbos ir literatūros fakultete. 1943 m., naciams uždarius universitetą, mokytojavo Vilkanastrų pradžios mokykloje, 1944 m. – Druskininkų progimnazijoje. 1945–1948 m. studijavo Vilniaus pedagoginiame institute (toliau – VPI), 1948–1957 m. dėstė Telšių MS (nuo 1952 m. MS buvo pervadintos pedagoginėmis mokyklomis, toliau – PM), 1957–1962 m. buvo Klaipėdos PM direktoriaus pavaduotojas. Nuo 1962 m. ėmė dirbti Šiaulių pedagoginio instituto (toliau – ŠPI) vyr. dėstytoju, vėliau tapo Pradinio mokymo metodikų katedros vedėju. Dėstė lietuvių kalbos mokymo metodiką pradinėse klasėse. 1972 m. apgynė dab. daktaro disertaciją gramatinių žinių sisteminimo klausimu. Nuo 1974 m. iki mirties buvo Respublikinio mokytojų tobulinimosi instituto (toliau – RMTI) Pedagogikos katedros vedėjas. Su prof. dr. Vytautu Sirtautu (1921–2008) parengė ilgai Lietuvos mokykloje naudotą lietuvių kalbos vadovėlį IV klasei, buvo parengtas ir jo variantas silpnaregiams bei akliesiems (Brailio raštu), paskelbė nemažai mokslinių-metodinių straipsnių.
Labai kompetentingas lietuvių stilistikos specialistas, tarmių žinovas, ŠPI prof. habil. dr. Kazimieras Župerka I. Jurkonį charakterizavo taip: tai buvo vienas iš dzūkiškiausių dzūkų, kurių nemažai dirbo ŠPI. Čia turėtas galvoje daugeliui dzūkui būdingas I. Jurkonio sangviniko temperamentas, kuris iš jo trykšte tryško. Jam buvo itin būdingas atvirumas su draugais ir kolegomis. Drąsiai pasisakydavo prieš lenkų šovinistus, nes pilsudskininkų okupuotų Druskininkų pašonėje gyvendamas vasaromis matydavo net Lenkijos vadovą maršalą Juzefą Pilsudskį (Piłsudski, 1867–1935), sėdintį ant Nemuno kranto ir žiūrintį į Lietuvą. Beje, dzūkų ŠPI buvo tikrai daug: prof. habil. dr. Vytautas Karvelis (1933–2011), prof. dr. Bronius Prėskienis (1930–2019), doc. dr. Mindaugas Stakvilevičius, doc. Marija Skrabutytė-Žibūdienė ir eilė kitų.
Kai Leonido Brežnevo (1906–1982) valdymo metais pedagogikoje buvo itin imtas akcentuoti komunistinis auklėjimas, mažiau dėmesio skiriant mokymo problemoms, labai sureikšminant darbą pionierių ir komjaunimo organizacijose, I. Jurkonis pasakojo kolegoms: „Aš nei skautu, nei angelaičiu ar kuo kitu mokykloje nebuvau, nes nebuvau itin gabus, o dėdei labai nepatikdavo trejetukai, nekalbant jau apie dvejetukus. Pažymių knygelę jis tikrindavo kas šeštadienį. O ketvertais ir penketais mokytis reikėjo daug laiko ir jėgų. Todėl jų ir neskyriau, nešvaisčiau būreliams ar organizacijoms. Tačiau išaugau Lietuvos patriotu! Išaugau per gerą dalykų mokymąsi. 1940 m., kai sovietų tankai įriedėjo į Ukmergę ir mieste, žydelio Sinkės vadovaujami, vyko mitingai, mes, buvę gimnazistai, stovėjome, rūkėme papirosus ir šaipėmės. Jei kas būtų padavęs granatą ir pasakęs: „Mesk, Jurkoni, į tribūną“, būčiau neabejodamas tą įsakymą įvykdęs. Beje, jautėme didžiulę neapykantą sovietams vien už tai, kad, skirtingai nuo ankstesniųjų laidų abiturientų, mes baigėme nebe prezidento Antano Smetonos gimnaziją, kurią baigiantieji gaudavo firminius sidabriniu šriftu išspausdintus atestatus, o gavome paprasta mašinėle ant paprasto popieriaus lapo išspausdintus Ukmergės berniukų gimnazijos baigimo pažymėjimus, patvirtintus sovietiniu herbiniu antspaudu“. Taip I. Jurkonis 1979 m. pavasarį katedroje keliems kolegoms pagrindė savo tezę, kad svarbiausias ugdymo komponentas – mokymas, o auklėjimas ir lavinimas tik lydi jį ir yra pagalbiniai. O silpstančio L. Brežnevo laikais silpstanti imperija manė išsigelbėsianti, sustiprinusi komunistinį auklėjimą, kontrpropagandą prieš „supuvusio kapitalizmo“ antikomunistinę propagandą. Kai 1979 m., po garsiojo „pasitarimo“ Taškente, buvo imta propaguoti rusų kalba, kaip „antroji gimtoji“, I. Jurkonis man su doc. dr. Algirdu Grigoniu (1934–2005) pasiūlė: „Rašykim laišką Leonidui Brežnevui. Tegu nekvailioja ir neįvedinėja rusų kalbos mokymo nuo I klasės. Vaikas pirmiausia turi gerai išmokti skaityti ir rašyti gimtąja kalba, o po to jau galima mokyti ir svetimųjų. Aš pirmas po tuo laišku pasirašysiu!” Tačiau greitai tą pasiūlymą, kurio realizavimas tuo metu būtų prilygęs moralinei savižudybei, I. Jurkonis, kaip ir daugelį kitų drąsių savo idėjų, greitai pamiršo. O už atvirumą I. Jurkonis jau buvo kentėjęs. Apie tai yra parašyta prof. habil. dr. Vandos Kašauskienės knygoje Lietuvos mokyklos sovietizacija ir priešinimasis jai 1940–1964 m. (Vilnius, 2002), cituojant bylos, saugomos Lietuvos ypatingajame archyve, dokumentus: „Šiaulių pedagoginiame institute į viešumą iškilo <…> dėstytojai V. Kilčiauskas, I. Jurkonis ir A. Sabaliauskas, nes apie juos neigiamai buvo atsiliepta Šiaulių miesto partinėje konferencijoje, atseit jie „neteisingai interpretavo TSKP politiką Jugoslavijos ir Kinijos atžvilgiu“. Kadangi pokaryje I. Jurkoniui, mokytojavusiam kaimiškuose rajonuose, tekdavo sau stribokų palyda siūlyti kaimiečiams obligacijas, mėgdavo pasakoti apie stribokų kvailumą. Atėmė jie iš partizanų iki šiol nematytą vokišką automatą. Išardė. Sudedant liko dalių, bet pabandžius šaudyti, šaudė, tad stribokai „dyvidavosi“: „Strannyje eti nemeckije avtomaty – častej ostalos, no streliajut“ („Keisti tie vokiški automatai – dalių liko, bet šaudo“).
Stengėsi I. Jurkonis ryškiai atriboti švietimo ministerijos ir RMTI funkcijas. RMTI iš tiesų turėjo vykdyti ne kontrolės, o gerosios patirties ieškojimo, apibendrinimo ir skleidimo funkcijas. Prisimenu, vėlų vakarą Varėnoje su dviem jaunomis RMTI kabinetų metodininkėmis iš viešbučio ėjome į maisto produktų parduotuvę. Šioms merginoms tai buvo pirmoji komandiruotė jų darbe, kalbėjomės apie įspūdžius iš aplankytų mokyklų. „Atsiminkite, merginos, jei galvojate čia dirbti, vieną taisyklę: ministerijos inspektūra, atvažiavusi į rajoną, visuomet ieško grūde š…, o mes turime daryti atvirkščiai!“ – su dzūkišku atvirumu pareiškė docentas.
Ilgėjosi ŠPI, labai gerai atsiliepdavo apie ten dirbusius žmones, jų santykius. Pusiau atvirai gailėjosi, palikęs jį. Labai mėgo darbą su jaunimu. Nors dėl docento sangviniško temperamento jo buvusiems mokiniams, studentams dažnai tekdavo nuo jo pylos, bet kiek teko bendrauti su jo mokytais pedagogais, atsiliepimai buvo tik geri: „Jei buvai kaltas, buvai nedelsiant apibartas. Tačiau jei ką nors padarei šiek tiek geriau negu kiti, buvai, gal ir nelabai vertai, viešai pagirtas. O tokių atvejų būdavo kur kas daugiau. O jei patekai į bėdą ir paprašei jo pagalbos, sulaukdavai jos visada“. Kai kartą, grįžęs iš komandiruotės Mažeikiuose, perdaviau linkėjimus nuo jo buvusios auklėtinės Telšių PM Stasės Tavilavičiūtės-Vilkienės, I. Jurkonis nubraukė ašarą ir pasakė: „O juk Telšiai ir buvo pats nuostabiausias mano gyvenimo tarpsnis – jaunystė, mieli moksleiviai“…
Mėgo grybauti ir džiovinti bei konservuoti grybus, kartais atsinešdavo jų į katedrą ir pavaišindavo kolegas. Pasišaipydavo iš savo žemiečių dzūkų: „Manai, Algirdai, kad dzūkai tiek daug baravykų pridžiovintų, jei imtų tik nesukirmijusius! Jie ima visus, kurie tik laikosi ant koto, būdami šventai įsitikinę, kad džiovinant karštoje duonkepėje krosnyje kirmėlės išropoja iš grybų“. Paskutinį savo gyvenimo pavasarį dar kalbėjo, kad kitą (!) vasarą su dukra ir sūnumi planuojantys kelionę aplink Lietuvą dviračiais, vis skundėsi, kad neranda pirkti sulankstomo dviračio.
Nenorėjo būti laikomas pagyvenusiu. Prisimenu, kartą ėjome į susirinkimą RMTI (apie 1978 m. rudenį). Stačiais ir ilgais laiptais į II aukštą I. Jurkonis užbėgo bėgte. Kartu su manimi ėjusiam beveik 15 metų už jį jaunesniam psichologijos katedros vedėjui A. Grigoniui beliko tik pareikšti: „Kaip gerai tiems jauniems žmonėms!“ Sveikinant jį su 55-uoju gimtadieniu, vos nebuvome piktokai iškoneveikti, tačiau labai greitai – neblogai pavaišinti… Nemėgo ir skųstis ligomis. Net ir paskutinį susirgimą, lemtingai jį aplankiusį atostogų dienomis, slėpė nuo bendradarbių ir net artimųjų, liepęs sūnui sakyti, kad atostogauja ir grybauja Druskininkų šiluose. Kai visi suskato rūpintis, jau buvo per vėlu…

LEAVE A RESPONSE

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

%d bloggers like this: