Dzūkų žinios

Lazdijų informacinis portalas, naujienos

Kultūra Politika Žmonės

Kaip krikštoniečiai mini Juozo Lukšos-Daumanto metus ir kaip Lazdijų rajono savivaldybė jiems „padeda“

B. Kašelionio nuomone, toks pasipriešinimas paminklui atsirado dėl to,
jog kai kuriuose asmenyse „atgijo užsislėpę komunistai“.

(Atsakymas „Dzūkų žinioms“ į str. „Dėl paminklo statybos Krikštonyse vietos pasitelktas ir kardinolas S. Tamkevičius“)
Sakoma, kad masinio prabudimo nebus, jeigu neatsiras asmeninis prabudimas. Apie komunistų prabudimą rašo laikraščiai, bet jie pasako ne visą tiesą. Ne visa pasakyta tiesa juk yra melas.
O buvo taip: kai paminklo Lietuvos partizanams ir tremtiniams statytojai prašė Krikštonių kaimo bendruomenės pirmininkės Lenos Švetkauskienės vietos paminklui statyti, ji atsakė, kad „tų paminklų pristatėte pilnus laukus, statykite juos ir toliau, bet ne mūsų „Šeimų parke“. Ginčo dalyviams ji rodė kažkokį popierių sakydama, kad prieš paminklo statymą ji surinkusi septyniasdešimt penkis parašus… Vargšei parašų rinkėjai reikia atsitokėti, nes tokiu veiksmu ji nesąmoningai pripažįsta esant teisėta ne Lietuvos partizanų, bet okupantų valdžią. Kita buvusi „kolchozo“ aktyvistė pareiškė, kad „vieną koją įkėlėte į mūsų teritoriją (pastatėme paminklą Krikštonių istorijai), o dabar taikotės įkelti ir antrą…“ Ši asmenybė, kaip ir kolchozų laikais, yra susitapatinusi su nesava žeme.
Architektūrinis uždavinys pavirto politiniu. Bet jį spręs ne politikas! Savivaldybės architektas, apėjęs visą miestelį, tinkamos vietos paminklui nesuras, bet suras „netinkamą“ – prie kryžiaus. Ir dar korespondentui kalbės netiesą: „Buvo prieitas sutarimas, kad pats akmuo ir jo paruošimas bei ant jo esami užrašai yra padaryti neteisingai.“ Ir dar pasišaipys dėl ne vietoje iškaltų pavardžių. Nieko tokio – gyvename patyčių amžiuje. Tie užrašai paminkle ir jo paruošimas yra ne architekto, bet istoriko ir dailininko reikalas. Architektas nutyli, kas jį taip pamokė. „Ekspertai“ jam kalbėjo: „Lietuvos partizanams paminklas pastatytas Kryžkalnyje, tad paminklą reikia pakoreguoti ir po tekstu „Lietuvos partizanams ir tremtiniams“ dar iškalti „Krikštonių partizanams“.
Mūsų paminklas yra istorinis simbolis, skirtas atminti ir pagerbti kentėjusius ir žuvusius už Tėvynę. Partizanų junginiuose tokių „Krikštonių partizanų“ nebuvo. Šiame krašte veikė „Karininko Antano Juozapavičiaus grupė“. Tos grupės partizanams, kurie gimė Krikštonyse, bet žuvo kitur, arba tiems partizanams, kurie gimė kitur, bet žuvo Krikštonyse, jų kautynių ir žūties vietose jau seniai pastatėme paminklus su jų pavardėmis ir žūties datomis. Kelius į tas vietas nurodo rodyklės: „Lietuvos partizanų kautynių ir žūties vieta…“. Pagal šiuos „ekspertus“ išeitų, kad ir jie buvo ne Lietuvos, bet Krikštonių partizanai, žuvę už Krikštonis, tad gal ir rodyklėse reikėtų prirašyti „Krikštonių partizanams“?..
Demokratija yra gėris, bet jos silpna vieta, kad kartais ir tamsybės gali iškilti į šviesą ir savo tamsą sumaišyti su Viešpaties šviesa.
Lazdijų rajono vicemeras A. Klėjus paminklui surado garbingą „sakralią vietą“ kalnelio viršūnėje, nes prie kardinolo pastatyto kryžiaus mūsų paminklams vieta „negarbinga“, dar akmenis, pastebėjo A. Klėjus, gali aptaškyti pravažiuojanti mašina. Kardinolo pritarimas prie jo kryžiaus pastatyti paminklinius akmenis, A. Klėjaus supratimu, yra tiktai moralinis leidimas. Tas A. Klėjaus „tiktai“ yra begėdystė iš jo kvailumo, kai Dievą, Tėvynę ir moralę ištremia iš visuomenės ir „savivaldybės žemės“, taip pat ir iš mūsų gyvenimo. Stribai, tremdami žmones, irgi manė, kad elgiasi teisingai, nes vykdo įstatymą.
Iš tremtinių buvo atimti namai ir Tėvynė, bet moralės ir tikėjimo bolševikai atimti nesugebėjo. Stribai sušaudė kryžius, bet tikėjimo nesušaudė.
Užmirštama, kad moralinis autoritetas S. Tamkevičius kovojo prieš komunizmą ir kentėjo lageriuose, kad visa Lietuva, taip pat ir krikštoniečiai, būtų laisvi, turėtų žmonių teises, savo žodį ir laisvą nuomonę.
Tuo pasinaudodami, buvę komunistai ir jų palikuonys šią galimybę išnaudoja, kad pažemintų už tas vertybes kovojusį ir lageriuose kentėjusį „tik moralinį autoritetą“ mūsų kardinolą.
Šie „rūpintojėliai“ – tai istorijos ir moralės klastotojai, jie paneigia kovą ir kankinystę.
Siūlyčiau A. Klėjui paskaityti šias filosofo mintis: „Tik dėl įsigalėjusio politinio korektiškumo ir teisės iškėlimo virš moralės modernusis pilietis nėra vadinamas idiotu. O iš tikrųjų idiotas – tai savimi pasitikintis kvailys.“
Jūs šaipotės iš akmentašio klaidos, kad per aukštai paminkle iškaltos statytojų pavardės, kurios Jums sukelia fantazijas. Mes tą paminklą Juozo Lukšos-Daumanto metais tikrai pastatysime, o akmenį su pavardėmis pakasime giliau, kad tų pavardžių nebematytume ir kad paminklas neužvirstų ant kokio žioplo komunisto.

Bronius Kašelionis

LEAVE A RESPONSE

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

%d bloggers like this: