Dzūkų žinios

Lazdijų informacinis portalas, naujienos

Kultūra Žmonės

Rašytojas Algimantas Mikelionis: „Praeitis man labai svarbi, nes ant jos stovi dabartis ir stovės ateitis“

Algimantas Mikelionis (viduryje): „Iš viso esu išleidęs penkias knygas. Pirmoji buvo romanas „Smėlynų vanduo“, kurį 2009 m. išleido leidykla „Tyto alba“, antras romanas „Geltonas radijas“, kurį 2012 m. išleido leidykla „Vaga“. Vėliau parašiau miniatiūrų ir humoreskų knygas. O naujausia penktoji — jau minėtas „Druskų kambarys“. (Gintaras Jazbutis nuotr.)

Tam, kad kūrėją lankytų mūza, nebūtina gyventi Londone ar Vilniuje. Tikrą menininką ji aplanko net atokiausiuose kampeliuose, jei tik pajaučia talentingą prigimtį. Lazdijų krašte gyvenantis intelektualas, rašytojas, publicistas Algimantas Mikelionis yra tas žmogus, kurį nuolat aplanko kūrybinė mūza. Šį rudenį Algimantas savo gerbėjams padovanojo savo penktąją knygą – nutikimų, prisiminimų ir kronikų rinkinį „Druskų kambarys“. Knygos pristatymai jau vyksta įvairiose Lietuvos vietovėse.
Apie naująją knygą, kūrybos įkvėpimo šaltinius, tvirtą stuburą ir gyvenimą periferijoje kalbamės su rašytoju A. Mikelioniu.

– Išleidote naują knygą. Kokio žanro tai kūrinys? Apie ką knyga? Kokiai auditorijai ji skirta? Kiek laiko užtruko ją sudėlioti? Kiek iš viso esate išleidęs knygų? Iš kur semiatės įkvėpimo grožinei kūrybai?
– Mano nauja knyga vadinasi „Druskų kambarys.“ Specialiai neįvardijau, kokio tai žanro knyga. Ją sudaro keturiasdešimt aštuoni skyriai. Šią knygą galima pavadinti nutikimų, kronikų ar prisiminimų rinkiniu. Man pačiam artimiausias būtų prisiminimų žanras, nes mano gyvenime itin svarbią vietą užima praeitis. Knygoje gausu prisiminimų iš sovietmečio, kai buvau vaikas ir paauglys. Nors pats kritiškai vertinu sovietmetį, šioje knygoje apie jį gausu šiltų ir mielų prisiminimų. Šią knygą gali skaityti įvairaus amžiaus žmonės. Knygą pradėjau rašyti 2019 m. balandį, o baigiau šiemet gegužės mėnesį.
Iš viso esu išleidęs penkias knygas. Pirmoji buvo romanas „Smėlynų vanduo“, kurį 2009 m. išleido leidykla „Tyto alba“, antras romanas „Geltonas radijas“, kurį 2012 m. išleido leidykla „Vaga“. Vėliau parašiau miniatiūrų ir humoreskų knygas. O naujausia penktoji – jau minėtas „Druskų kambarys“.
Įkvėpimo kūrybai semiuosi iš kasdienio gyvenimo. Itin mėgstu stebėti aplinką ir žmones. Tai suteikia didelį malonumą ir daug peno apmąstymams. Taip pat labai mėgstu skaityti knygas, klausyti muzikos ir žiūrėti vaidybinius filmus. Manau, kad pastarieji trys dalykai yra lyg trys banginiai, kuriais remiasi įkvėpimas grožinei kūrybai.

– Gyvenate ir kuriate Lazdijų krašte. Kokie iššūkiai laukia intelektualo, gyvenančio periferijoje?
– Gyventi periferijoje – ne toks jau blogas dalykas. Čia itin graži ir švari gamta, nėra grūsčių ir spūsčių. Be to, mūsų šalyje ne tokie jau dideli atstumai, tad net autobusu nesunku juos įveikti. Na, jeigu jau klausiate apie iššūkius… Sakyčiau, trūksta bendravimo su kitais intelektualais, bet juk yra šiuolaikinės ryšio priemonės, o retesni susitikimai akis į akį tampa dar vertingesni ir brangesni. Taip pat kai kurie gyvenimo aspektai, kurie būdingi periferijai, atrodo paradoksalūs ar net juokingi, bet iš jų neretai semiuosi idėjų humoreskoms. Žinoma, galima būtų skųstis, kad gyvenimas čia pilkas ir liūdnas, bet juk namuose pilna tavo puikių bičiulių – knygų…

– Spausdinate savo įžvalgas Lazdijų vietinėje spaudoje. Jūsų tekstuose daug nonkonformizmo, nepataikavimo vietos valdžiai. Sulaukiate daug negatyvios reakcijos. Ar tai nekelia Jums nepatogumų? Ar rajono skaitytojų auditorijai reikia politinės ir socialinės analitikos? Ar tokiais savo tekstais jaučiatės atliekantis tam tikrą vietos žmonių švietimo ir intelekto aktyvinimo misiją?
– Mano herojai yra Lietuvos partizanai. Jie beveik dešimt metų priešinosi sovietų reguliariajai kariuomenei turėdami žymiai menkesnes pajėgas. Mano tėtis buvo partizanų ryšininkas ir politinis kalinys ir tremtinys, tad aš turiu labai tvirtą stuburą ir politines pažiūras bei pasaulėžiūrą. Esu rašytojas, kuris dalinasi Lazdijų spaudoje savo įžvalgomis. Man ypač juokinga stebėti, kaip, pasikeitus vietinei valdžiai, tie, kurie pataikavo ankstesnei valdžiai, mikliai pakeičia kepurę ir jau net perdėtai lankstosi naujai valdžiai. Tad mažiausiai, ką galiu padaryti kaip raštingas žmogus – kritikuoti vietinę valdžią ir pastebėti įvairius neigiamus jos aspektus.
Žinoma, sulaukiu kritikos ir nepasitenkinimo. Į konstruktyvią kritiką reaguoju teigiamai, į purvo pylimą, užtat, kad kitaip mąstau, – su humoru.
Rajono skaitytojams, manau, reikia ne tik vietinių naujienų, tad stengiuosi rašyti ir apie nacionalinę politiką, Europos ar net pasaulio politines problemas. Politinės ir socialinės analitikos daugumai gal ir nereikia, bet negalima eiti paprasčiausiu keliu ir pataikauti skaitytojų skoniui. Šį skonį reikia ugdyti. Kartais geriau keli išprusę skaitytojai nei šimtas, kuriems rūpi sudegęs kaimyno tvartas.

– Kaip pasikraunate kūrybai, kas padeda nepaskęsti buityje ir kasdienybės rutinoje?
– Buityje ir rutinoje nepaskęsti padeda knygos. Turiu asmeninę biblioteką ir nors kartą per mėnesį stengiuosi ją papildyti bent keliomis knygomis. Nesižaviu materialinėmis vertybėmis, tad jų poreikis minimalus. Kaip jau minėjau, mėgstu įdomius filmus ir „Netflix“, „HBO“ ar kitų televizijos platformų serialus. Dievinu muzikos grupę „Metallica“, kurios kūryba padeda ir atsipalaiduoti, ir pasikrauti. Mėgstu pasišnekėti su bičiuliais ir šiaip įdomiais žmonėmis. Kai kiek pabosta kasdienybės rutina gimtuosiuose Veisiejuose, važiuoju į Druskininkus. Paskanauju kavos, aplankau bičiulius ir vėl jaučiuosi kaip naujas.

– Artimiausiu metu pradėsite savo naujosios knygos pristatymo turą. Kur ir kada planuojate pristatymus, kas padės Jums pristatyti naująją knygą? Kodėl žmonės turėtų ateiti į naujosios knygos pristatymą?
– Rugsėjo mėnesį savo naują knygą pristačiau Veisiejuose ir Leipalingyje. Spalio 16 dieną knygos pristatymas vyks Lazdijų viešojoje bibliotekoje, spalio 23 dieną – Merkinėje, spalio 30 dieną – Teizų bibliotekoje. Mano knygą pristatyti padės lazdijietis poetas ir žurnalistas Kęstas Sukackas.
Visus maloniai kviečiu ateiti į mano naujos knygos „Druskų kambarys“ pristatymą. Laiko mašina nusikelsime į praeitį, o praeitis labai svarbu, nes ant jos lyg ant itin tvirtų gelžbetoninių pamatų stovi mūsų dabartis ir stovės ateitis.

– Ačiū už pokalbį. Sėkmingos knygos premjeros!

„Dzūkų žinių“ informacija

LEAVE A RESPONSE

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

%d bloggers like this: