Dainelė apie dienas rūsčias
Seirijuos dieną vieną
Buvau sutikęs Vargo
Vakarienę.
Sakiau – prie tų komunistukų
Nereikia kišt visų kaimukų.
Jai priminiau dienas rūsčias,
Kai leido muzikėlę per
šventas Mišias.
Už viską jai sakiau širdingai ačiū,
Linkėjau jai išimt garbingai kiaušinius iš po gyvačių.
Paskui žemai sau
palinksėjau.
Vakarė su „klėtkine“ skara, pasukusi pas drg. Lėjų,
Tikrai tėvynės niekam
neparduos.
Ją rasite visuose knygos atvaizduos.
Pagiriamasis žodis kvailybei
Man vis iškyla klausimas: „Kaip atsiranda Vargo Vakarienės?“ „Iš skurdo, iš skurdo“, – girgždėjo ratai arba žąsys. Tų girgždesių neapsiklausai, nes jos į Rytus pavargusios traukia. Jienė rašo komentare, kad akmeninis (gal prieš aštuonerius metus), statydamas partizanams „vardinius“ paminklus (juose nėra nė vieno jo vardo), ieškojo sau garbės, tuo suteršdamas savąjį kraštą ir jo žmonių protus. Juk ji pati su skara ant pečių su dideliais gėlių žiedais vedė tų paminklų atidengimų ceremonijas, be galo graudindama kaimuko žmones. Tiems žmonėms dar prieš paminklo atidengimą primindavau, kad jie atsineštų stiklinius indelius savo ašaroms surinkti. Taigi prie Jienės žodžio galios paslapties prisidėjau ir aš pats. Visų ceremonijų nuotraukos yra knygoje. Tik vienos nėra, kur Juozapavičiuose…. Tenai ceremoniją vedė Sibiro upė. Skaitė iš lapo, o kai priėjo prie žodžio „Laisvė“, jai ranka sudrebėjo, bet lapas neiškrito, tik viena karšta ašara jos šaltu skruostu nuriedėjo. O Jienės mąstysena ir jausena įsiminė tuo, kad vaizdai knygoje yra tie, „kur aš esu“, o „kur manęs nėra“, nereikia ir kitų ? Taigi Sibiro upės ten nėra.
Kai savivaldybė, eidama slidžiu lieptu, susvyravo, akmeniniai suskubėjo su Laisvės kovų įamžinimo grupe atsisveikinti, nes atėjo į protą, kad dabar Laisvė bus nepastovus reliatyvus dydis. Tada siuvėjo metru apjuosę „laisvę“, pažiūrėjo į skaičius ir viską numetę paliko. Kai visi pro ašaras atsisveikino, bet Jienė neatsisveikino, o dabar iš tos grupės ji siunčia „bepiločius“ prieš akmeninius pačius: „Tuos žodžius akmenyje reikia perrašyti ir laikytis numatytos statymo vietos.“ Ji man prisvaičiojo įvairių vaizdinių – perdėliojo šviesulius danguje ir klaidino išskrendančius paukščius. Kai pasakiau, kad jau bus taip, kaip yra, tada ji: „Paminklą statyti prie savo namų.“ Kitą kartą klaidintoja man skambina: „Kur tu dabar esi ?“ „Prie gintaro jūros.“ „O aš maniau, kad tu beprotnamyje? Tokį straipsnį parašei. Aš dar parašysiu apie tave…“ O aš tada buvau armonikoje, tad visai neišsigandau. „Partiją“ ištiko šokas, koks įžūlumas – skersai ištisinės juostos pavarė? „Partija“, komunistinių papročių ir tradicijų tesėja, – kreipėsi kažkoks balsas iš tylos, – ar tau CK suteikė teisę cenzūruoti svetimus tekstus ir nustatinėti paminklams vietas?“
Ateis ta diena, kai akmeniniams į Šeimos parką bus pasiųstas „aktyvo“ būrys. Anksčiau kaimuke būrys pasirodydavęs iš valsčiaus vežimais su penkiakampėmis kepurėse. Šie buvo be kepurių. Aš nežinau, kieno ir kaip buvo organizuotas tas „protinimas“. Manau, kad šitą nesąmonę, kuri trunka trečias mėnuo, organizavo Sibiro upė su Jiene, padedant Lėjui. „Och, tu lachudra, – girdėjau Lazdijų turguje, – kieno šitas išverstas kailis po kojomis mėtosi, tavo ar mano?“ Komentare po V. J. straipsniu Jienė rašo: „Juk dar yra praeitį menančių žmonių, ir žinoma, kokia ta judviejų meilė Tėvynei buvo anksčiau.“ Kada? Kai kviesdavome tave prie paminklo kaimuko žmonėms ašarų spausti? Tavo psichologinį tipą težino vienas C. G. Jungas arba Lėjus. Kam tavo meilė skirta? Kokį melą čia skleidi žmonėms, graudžioji raudotoja? Gal galėtumei plačiau paaiškinti kaimukui, kur tie judai buvo anuomet, kai visi keliavo per dykumą į komunistinį rojų?
Prisimink: prieš tą pirmą ginčą dėl paminklo partizanams netikėtai paskambinai akmeniniui ir pasakei: „Tu eik, sūnau, į vadinamąjį Šeimų parką, kur žadėjote statyti paminklą Lietuvos partizanams ir tremtiniams, tenai turės atvykti V. Kudirkos „Viršininkai“, kurie nutars, kur tą jūsų paminklą pagaliau padėti.“ Bet pati gudruolė nepasirodė. Nuėjau. Žiūriu, atvažiuoja keletas mašinų, o iš vienos išvelka nendrių kūlį, bet ne iš „Volgos“, eina per parką kavalkada buvusių kolchozo aktyvistų, bet be plakatų. Su jais dūlina rajono valdžia – Lėjus ir jo mokiniai Judas Tadas ir ne Tadas.
Tai buvo scenarijus, parašytas Sibiro upės su Jiene. Viskas sutarta iš anksto visų su visais: vožti akmeniniams kepure taip, kad jie daugiau neatsipeikėtų ir nepakiltų. Po ginčo dėl paminklo vietos Jienė man telefonu papasakos, ką girdėjusi iš vieno Lėjaus mokinio: „Kokie jie erodai, kaip jie tyčiojosi iš tavęs tame „Šeimų parke“. Ak, koks dvilypumas. O ginčas prasidėjo Sąsiuvinaičio žodžiais, kad mano „partizanai“ žmones po ledu pakišo. Bet Lėjus minčių tėkmę apie „banditus“ sulaikė, savo delnu užtvanką pastatęs. Tada aktyvas pradėjo šaukti kitaip: „Ši vieta partizanams nepagarbi“. Ir viskas – du liežuviai.
Jau per antrą ginčą erzeliuojančių būrys su Sibiro upe tekėjo, kaip ne visam „sviete“, į „Rambyno“ kalną, kur anuo metu, kai komunizmas keliavo per mūsų žemę, kolchoznykai „Ant to kalno, ant aukštojo…“ gėrė ir dainavo. Ten, jo viršūnėje, turėjo būti Lėjaus „Laimės žiburys“. „ Tas kalnelis gal ir gerai. Tenai galės partizanų artimieji statyti kryželius, kaip Kalniškės kalnelyje, atidengime būsiu ir aš su savo ansambliu…“– taip tęsė telefonu Jienė. Gudrute, juk tavo buvo šitas „nutarimas“: „Komunarams“ su Sibiro upe – tekėti prieš kalną“. Kai perskaičiau po V. J. straipsniu jos komentarus, tada atsitokėjau, ir visos klastos atsivėrė. Jienė rašo: „Už pasiūlytą paminklui geresnę vietą vyrukai apdergė visą „svietą“. Kas tas jos visas „svietas“? Tai „komunarai“. Visos nesąmonės, trukusios porą mėnesių, sustyguotos, „intencijuotos“, kad kaimukas išlaikytų sovietinį paprotį: „Ja načalnik, ty durak.“ Bet akmeniniai neišsigando savo apkasuose ir nedrebėjo, o su kardinolo pagalba frontą laimėjo. Paskambino man vienas žurnalistas ir perpasakojo tai, ką jam telefonu kalbėjo Lėjus. O jis guodėsi žurnalistui, kad mes su juo nesiskaitome. Kitą vakarą vėl jam paskambins apgailestaudamas: „Tegul jie stato, kur tik nori. Bet ar taip galima…? Tik atstumas nuo kelio turi būti dvidešimt metrų ir kad nebūtų elektros laidų.“ Kas bus, kai kiekvienas statys, kur norės, arba rašys, ką norės, taip protauja Lėjus. Tegul Lėjus pasižiūri iš Rytų ir iš Vakarų lango, kokiu atstumu nuo kelio stovi paminklai Lazdijuose, Seirijuose, Alytuje, Vilniuje ir visi kiti kryžiai kaimų pakelėse ir pamiškėse. Paminklinius akmenis pastatėme šalia kryžiaus. Kas toliau bus – nežinia? Tegul komunistuojantys geležiniais dantimis juos iš įšalo išrauna. Nerimuokime „vietos“ su „svietu“, o padainuokime „Lietuvos krašto, ne tiek iš rašto…“ Nereikia valdžios ir garbės ir klaidinti kaimuką, nes pyktis visada aptemdo protą. Statydami partizanams paminklus, akmeniniai tikrai nesuteršė savo krašto ir žmonių.
Apie akmens epą padainuos Beržynėlis
Lazdijuos dieną antrą
Mačiau, kaip nešė
pergamentą.
Paskui apžergęs beržo
šluotos kotą,
Skraidino į Krikštonis protą.
Kai nusileido prie beržyno,
Tą pergamentą pakabino.
Gal raudonųjų pergamentą
Dar ne visi gerai supranta?
Lingua Latyna buvo
parašytas,
Tačiau nerasi Krikštonyse
„Kadoko“ netašyto.
„Baisu!– pareiškė skrybėlė. –
Atbuskite, kaimuko žmonės,
Nejau nematote darbų
šėtono?
Tų prakeiktųjų „nevidonų“
Apšiukšlinti visi Krikštonių šonai,
Ir jūsų galvos, ir pagalvės.
Šaukiu kurtiesiems – Salvė!“
P. S.
Jeigu tau darosi baugu,
Tai nelabiesiems šliukštelėki pamazgų.
Nutrūkusi žemės trauka
Atsiųstas į Krikštonis Actekas Chitektas iš Italijos, atsistojęs ant akmens, žurnalistui kalbėjo, kad akmeninių paminklas bus panašus į daiktą, pamestą nesuprantamoje vietoje. Labai „blatnai“ pasakyta. Pats „blatniakas“ labiau panašus į paklydėlį, pabudusį rūkuose ant rudenio pilkų laukų, kur Lėjus nesuranda savo bėrų žirgų, arba sapnuose nebežinąs, koks velnias čia jį atnešė? Į kurią pusę dabar reikės eiti? Reikia atsistoti pavėjui, taip savo mintis ir delnus sudėjęs, sušuko: „Lėjau, ar ši žemė mūsų?“ „Ne, ne jūsų“, – balsas iš dangaus. „Blatniakas, pakėlęs akis į dangų, pamatė kryžių ir, nusiėmęs kepurę, pagarbiai tarė: „Garbė Jėzui Kristui“. Kryžius tylėjo, lyg jis būtų pamestas daiktas nesuprantamoje vietoje? „Ne jūsų ši žemė, ne jūsų,“ – šaukė moteriškė, vesdama vieškeliu karvę su kanapiniu pančiu už ragų. „Čia, kur dabar ant akmens stovi tu be kepurės, – taip jau moteriškė, pririšusi karvę prie grūšios ir priėjusi prie „blatniako“, dar ir pirštu į žemę parodžiusi, tęsė, – iš buvusio kalnelio smėlio kun. Jonas Reitelaitis statė bažnyčią, paskui bolševikai užėję žemę iš bažnyčios atėmę, o jo darbščiuosius kasėjus į Sibirą ištrėmę. Tada jų vaikai į miškus išėję.“ Atrodo, kad „blatniako“ būta krikščionio. Išklausęs moteriškę, pravirko ir, švarko rankove nusišluostęs nuo skruostų karštas ašaras, ramiai nulipo nuo mėlyno akmens, suspaudęs rankose kepurę su snapeliu, pasileido kaip ant sparnų kloniais ir kalnais Lazdijų link per Gudonis. Lėjui žinutę nešė apie „nevidonus“. Bebėgdamas pro ežerą Galakalį, prisiminė ant palangės gulintį B. Paskalį: kai nendrė siūbuoja nuo vėjo, tai tau rodo, iš kur tu buvai atėjęs. Vieną nendrę nusiskynė atminimui, ją įsikando ir nuplasnojo. „Laimingos kelionės, laimingos“, – nutolusiam mojavo kanapiniu moteriškė, stovėdama baltame vieškelyje. Įsivaizduoji, mielas skaitytojau, kol moteriškė vedė karvę baltu vieškeliu pančiu už ragų į žalius laukus ir kol grįžo su tuo pančiu be ragų iš žalių laukų į baltą vieškelį, Krikštonyse prabėgo trys mėnesiai. Taigi tik šioje nesuprantamoje vietoje nuo tos karinės strategijos laikas buvo taip suspaustas, kad visi daiktai, pamesti Žemės traukos, nerado sau vietos. Krikštonyse pasakojo kaimuko žmonės, kad pas juos sustoję sieniniai laikrodžiai ėmė lipti sienomis. „Kažkieno klaida buvo padaryta, – pasakojo moteriškė, – sužinota, kad kažkas rodykles pasuko tris dešimtis metų atgal. Jūs, tik pagalvokite. Tas „kažkas“ yra tarp mūsų?“
Intelektas moteriškės paklausė apie tikėjimą: ar yra dar tokių žmonių, kurie netiki veidrodžiais, laikrodžiais, sapnais ir valdžios pranašystėmis? „Vaikeli, – taigi aš, jau gal nuo pernai, gerai nepamenu, na, kai mane apvogė, aš niekuo nebetikiu, visada buvau ir būsiu tik su savo liaudimi, paprastais žmonėmis iš mylimo kaimuko. Anuo metu buvau partinė, žinojau, kaip įkalti vinį, girdėjau operą „Nabukas“, bet – nė venos dainos stribukų. Prisimenu, skaičiau „Lazdijų žvaigždyne“ kitos moteriškės mintis, nors ir silpna mano atmintis, bet man patiko, kad šeimų parkas yra pramogų parkas, kad jis bus mūsų vaikams ir anūkams, ir čia ne jos vienos nuomonė, kaip jie šaukia, o visos bendruomenės. Iš tikrųjų, mano kvaila galva, tarybinę Lietuvą tai liaudis sukūrė, o ne ji viena, ji tik valdo viena. O kas tie „jie“? Tai tik tarp mūsų: visi puikiai supranta, kas čia vyksta ir kas sukioja laikrodžių rodykles ir vis perkelia danguje į kitą vietą Paukščių taką…“
Kaip akmenį iš įšalo rovė
Akmeniniai paminklinius akmenis drąsiai ir ryžtingai pastatė 2020-10-10 prie kardinolo kryžiaus, o pranešimą iš valdžios apie „akmenį“ rado dėžutėje susirietusį ir sušlapusį 2020-10-16. Valdžia tame pranešime biurokratiniais žodeliais įsakmiai akmeninius mokino sovietinių papročių: „… ant paminklinio akmens konkrečiai įvardinti paminklo pastatymo intenciją ir tai iškalti centrinėje paminklo dalyje.“ Šitaip sovietų laikais akmeninius prievartavo: „Atsakykite, ką rašytojas tuo norėjo pasakyti?“ Ar tai ne absurdo pavyzdys: kai nėra moralės, mums rodo, koks yra vargas dėl proto? Atmenu ir prisimenu, kaip akmenyse, taip gaila, Leninui intencijos būdavo iškaltos. O akmeninių intencija tokia: „Išdavike, nusikelk kepurę.“ Šio sakinio centrinėje paminklo dalyje akmeniniai iškalti pabijojo, nes ne nuo akmens, o nuo vieno žodžio akmenyje „partizanams“ „komunarai“ nesurado nei sau, nei paminklui vietos. Manipuliuodami „vietomis“, jie, kaip kokie fariziejai su savo „sakrališku kalneliu“, baidosi žodžio „partizanams“ ir, laikydami beržo šluotas sau už nugarų, eidami paskutinius pėdsakus savo nušluoja. Mieli fariziejai, drąsiai sakykite tiesą: „Nukišime tuos jūsų „partizanus“ taip, kad jų niekas daugiau nepasiektų.“ Būkite geri, fariziejai, paklausykite akmeninių: „Šiais žodžiais Jūs tikrai ištarėte savo tiesą ir teisingumą ir niekada daugiau Jūsų mąstymas nebus atskirtas nuo Jūsų kalbos. Amen.“
Mūsų „mokytojai“ savo „nutarimus“ baigia sakiniu: „Lazdijų rajono vyr. architekto Ričardo Vyšniausko nuomone, paminklinis akmuo su patikslintu užrašu (kokiu, nežinia?) turėtų stovėti kitoje vietoje.“ Tai kurgi yra ta vieta – Lietuvoje ar Kolymoje?
„Nutarimai“ pasirašyti administracijos direktorės Ilonos Šaparauskienės.