Dzūkų žinios

Lazdijų informacinis portalas, naujienos

Kultūra

Sigitas Birgelis. Navininkai — Lietuvos kariuomenės savanorių lopšys

Krivis – Zenono Knyzos skulptūra Baguckų sodyboje.

Navinykai – lietuviškas kaimas, įsiterpęs tarp Vaitakiemio, Agurkių, Pelelių, Didžiulių ir Žvikelių, yra vienas iš įdomesnių Punsko ir Seinų krašte. Nuo Punsko jį skiria 8 km, nuo Seinų – 14, o nuo Lazdijų (per Galinius) – 18 km.
Navinykus galima pervažiuoti per minutę arba dvi ir nieko ypatingo nepastebėti, nepamatyti, neišgirsti. Keliu tuo kasdien Punskan važinėja Navinykų, Vidugirių ir kitų kaimų žmonės. Daug dešimtmečių šio plento būklė buvo labai prasta. Prieš kelerius metus jis gražiai sutvarkytas ir renovuotas. Šiandien juo važiuoti smagu ir malonu.
Navinykų kelias buvo kitados svarbaus trakto Seirijai–Lazdijai–Šipliškės dalis. Žmonės pasakojo, kad 1891–1895 m. jį tiesė nuo Vitebsko, Minsko ir Smolensko atvykę gudai ir rusai. Navinykuose daug upelių būta, tad tiesiant kelią prireikė nemažai tiltelių. Kiekvienas tiltelis turėjo savo pavadinimą. Šiandien kiekvienas iš jų ne vieną įdomią istoriją galėtų papasakoti.
Rusų darbininkai, žinia, mėgdavo išgerti. Vienąkart, statydami Ūlyčiabalę, pirmąjį tiltelį pietinėje Navinykų pusėje, jie taip įkaušo, kad sugalvojo susidoroti su įkyriu darbų prižiūrėtoju. Šis, matydamas pavojų, pasileido tekinas per laukus. Vis dėlto vyrai pasivijo jį ir užmušė. Nelaimingojo kūnas ilgesnį laiką gulėjo lauke. Vėliau dingo. Tikėtina, kad rusų darbininkas amžiams atgulė po tiesiamu Navinykų keliu.
Su kitu tilteliu susijęs dar baisesnis pasakojimas. Bedirbdami jį, susipyko rusų kareiviai. Įvyko peštynės. Jų metu vienas kareivis buvo gyvas pakastas po tiltu. Žmonės pasakojo, kad toje vietoje vaidendavosi. Kaimiečiai naktimis bijojo pro ten eiti. Ne vienas ramiai ir miegoti negalėjo. Žmonės pasikvietė kunigą. Dvasiškis tiltelį apšlakstė šventintu vandeniu ir Mišias aukojo. Padėjo. Piktosios dvasios daugiau nesivaideno.
Prie kelio, vedančio į mokyklą, buvo kiti du tilteliai. Kur buvo drėgnesnė vieta, stovėjo nemūrytas tiltas su mediniais turėklais. Antrojo pasaulinio karo metu jį išsprogdino vokiečiai. Vėliau, frontui praėjus, tiltą atstatė vietos gyventojai. Antras šalimai pirmo stovintis tiltas turėjo gražius metalinius turėklus. Jie neišliko, nes tiltą apgadino karo metu nukritusi bomba. Pats didžiausias Navinykų tiltas yra nutiestas per Akuotės upelį.
Važiuojant Navinykų plentu Punsko link, dešinėje pusėje akis patraukia paslaptingas kalnas, Kalviadaržiu vadinamas. Kitados aplink jį kūrėsi Navinykų kaimas. Šiandien jis stovi kaimo viduryje, nelyginant kaimo bamba. Ant šio kalno kitados stovėjo kalvė, kurioje degė žaizdras, buvo kalama karšta geležis. Po daugelio dešimtmečių kalnas „atgijo“. 1962 metais ant jo buvo pastatyta lietuviška mokykla, kurioje pusę amžiaus aidėjo vaikų klegesys ir dainos, vyko vaidinimai, buvo puoselėjama etninė kultūra.
Šio krašto kaimai kūrėsi aplink Seivų dvarą, kuris pirmą kartą paminėtas 1559 m. Navinykai atsirado šiek tiek vėliau. Jie pirmą kartą minimi 1765 m. Seivų dvaro dokumentuose, nors Bronius Kviklys „Mūsų Lietuvoje“ mini ankstesnę Navinykų įkūrimo datą – 1747 m.
Navinykų kaimo pavadinimas turbūt yra kilęs nuo žodžio „naujininkai“. Šis vietovardis vėliau buvo suslavintas. Prie „Nowiniki“ žmonės priprato, bet jį sulietuvino „Navinykais“. Šiuo metu Lietuvoje yra maždaug 10 vietovių, turinčių Naujininkų pavadinimą. Pažymėtina, kad šalia Sangrūdos yra ir Navininkai.


Iš rašytinių šaltinių žinome, kad 1765 m. kaime gyveno 6 šeimos. Po 24 metų čia buvo užregistruoti 8 ūkiai ir 1 daržininkas, iš viso 47 žmonės. 1827 m. Navinykuose buvo jau 200 žmonių. 1940 metais gyveno 27 šeimos (185 žmonės). Tarp jų dvi šeimos buvo vokiečių kilmės ir viena rusų šeima. 2014 metais Navinykų kaime gyveno 21 šeima (64 žmonės). Kaime buvo viena lenkiškai kalbanti šeima, kuri prieš 10 metų atsikėlė iš Paliūnų ir kaime atidarė savo parduotuvę.
Po 1863 metų sukilimo Navinykų gatvinis sodžius išsiskirstė į viensėdžius. Tuomet atmatuota 13 kolonijų. Skirstant laukus nustatytos ir kaimo ribos. Ant keturių kaimo kampų buvo supilti 4 pėdų pločio žemės kauburiai. Visos kaimo balos, laukai, kalneliai ir upeliai buvo pažymėti žemėlapyje, kuris sudarytas dviem egzemplioriais. Vieną egzempliorių saugojo kaimo seniūnas. Deja, Navinykų žemėlapis dingo. Kai kurie kaimai, kaip antai Kampuočiai, savo žemėlapį išsaugojo iki šių dienų.
Per Navinykus teka upelis, vadinamas Akuote (lenk. Dziedziulka). Jis nuo Lenkijos ir Lietuvos pasienio Paliūnų kaimo laukais įteka į Akuočio ežerą. Vėliau, surinkęs apylinkės laukų vandenis, teka per Navinykus, Didžiulius, Žvikelius ir įteka į Klevio (Šeipiškių) ežerą. Iš Klevio ištekėjęs upelis pakeičia vardą ir vadinamas jau ne upeliu, o upe Žvirgžda.
Navinykų kaime už Akuotės upelio vingio stūkso senos kaimo kapinaitės. Jos nedidelės – vos pusė margo. Šiandien jose pamatysime tik akmeninės tvoros likučius. 1814–1829 m. mirusiųjų knygoje apie šias kapinaites yra nemažai informacijos. Ten, tarp kitko, rašoma, kad nuo 1814 m. iki 1829 m. (per 15 metų) Navinykų kapinėse palaidota 17 žmonių. Tuo laiku Vidugirių kapinaitėse palaidota 16, Mockavos – 64, Zovodos – 43.
Tuomet bažnyčia jau reikalavo, kad mirusieji būtų laidojami parapijos kapinėse. Tačiau kaimo gyventojams mielesnės buvo savosios kapinės, be to, nenorėjo jie mokėti papildomų mokesčių. Kaimo kapinaites žmonės brangino. Eidami pro jas, nulenkdavo galvą, nusiimdavo kepurę, žegnodavosi, meldėsi. Laikui bėgant, Navinykų kapinių mediniai kryželiai supuvo, žemės kauburėliai išsilygino.

Antanas Milončis prie kryžiaus.


1949 m. Navinykų kaimo gyventojai, norėdami atminti savo prosenelius, kapinaitėse pastatė betoninį kryžių su užrašu: „Viešpatie, pasigailėk sielų“. Mokytojai su mokiniais kapines apsodino eglėmis. Šiuo metu minėtas kryžius skendi krūmuose. Pažymėtina, kad šios kapinės, nors ir sunykusios, neprarado sakralinės galios.
Navinykuose buvusio vieškelio kairėje pusėje, kitapus kelio, vedančio į Žvikelius, stovėjo karčema.
Ji pastatyta dar anksčiau, nei buvo nutiestas plentas, jungiantis Šipliškes su Lazdijais. Žmonės pasakoja, kad karčemoj vaidenosi. Vieniems pasirodydavo keista moteris, kuri staiga dingdavo, kitiems – pulkas žąsiukų, kurie vėliau prapuldavę. Būdavo ir tokių, kuriems toje vietoje pasibaidydavo arkliai, kiti važiuodami plentu matė ten degančias žvakes.
Per Antrąjį pasaulinį karą netoli karčemos buvo vokiečių apkasai. Juose žuvo vienas vokiečių karys. Jį palaidojo netoli Navinykų plento.
Navinykų kaime yra nepaprastai įdomus paminklas – kryžius Lietuvos savanoriams atminti. Jo statytojas buvo daugelio nesuprastas, savotiškas kaimo keistuolis Antanas Milončis. Verta apie jį parašyti daugiau.
Antanas Milončis gimė 1914 metais Navinykuose. Buvo savamokslis, domėjosi istorija, literatūra, kūrė eiles. Liko viengungis. Gyveno kartu su seserimis dūminėje pirkioje. Mėgdavo bendrauti su žmonėmis, nors daugelis jį laikė keistuoliu. Antanas kalbėdavo kitaip nei visi, kitaip elgdavosi. Visada vaikščiodavo pėsčias. Jis sakydavo, kad ten, kur jo kojos, ten jam yra žemė. Kaimiečiams jo pasaulėžiūra atrodė nepriimtina, o ne vienam ir absurdiška. Antanas vaikystėje išgyveno didelę traumą. Kartą tėvai jį paliko vieną namuose. Tuomet užsiliepsnojo ir sudegė visi pastatai. Sugrįžęs tėvas vaiką taip primušė, kad šis vos išliko gyvas. Šitas įvykis nulėmė tolesnį Antano gyvenimą.

Mokytojo Motiejus Milončio pasas.


Antanas buvo smalsus, domėjosi praeities įvykiais, 1920 m. lietuvių ir lenkų kovomis. Iš tėvų žinojo, kad prie jo gimtųjų namų Lietuvos savanoriai buvo įtvirtinę artileriją. Tuomet lenkai pralaužė frontą ties Smalėnais, o Didžiuliuose lietuvių kariuomenės dalinį apsupo lenkų pulkai. Kautynėse žuvo lietuvių karininkas.
1961 m. Antanas Milončis pradėjo statyti paminklą žuvusiems savanoriams atminti. Kai žmonės paklausdavo, ką jis čia daro, atsakydavo: „Ogi in bažnyčių nevaikščioju, tai kad Dzievulis in dangų priimtų, pastacysiu kryžių, tadu gal manį pasigailės“.
Antanu Milončiu susidomėjo Kanadoje gyvenantis šio krašto sūnus, šaulių organizacijos veikėjas Vytautas Pečiulis. Viešėdamas savo gimtinėje, paliko jam prieškarinio žurnalo „Karys“ rinkinius. Juos vartydamas, Antanas išsirinko paminklo modelį.
Netrukus dėl statomo paminklo Antanas susilaukė lenkų valdžios persekiojimų, kratų ir tardymų. Tuomet jis nutarė jo viršūnėje uždėti kryžių, kad paminklas atrodytų kaip eilinis pakelės kryžius. Paminklo centre užrašė: „Lietuva tėvynė mūsų“.
Nebaigtą paminklą lenkų valdžia liepė nugriauti. Antanas neklausė. Saugumas jį tardė, baugino ir grasino kalėjimu. Galop areštavo. Pirmąjį įrašą turėjo užtinkuoti, bet vėliau paminklo kertėje įrašė: „Dieve, globok mus, visus lietuvius, o ypač šaulius ir karius, žuvusius kovose už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę 1918–1920“.
Tik po daugelio dešimtmečių kryžius buvo pašventintas. Tai įvyko 1994 m. Iškilmių metu kun. Virginijus Veprauskas perskaitė Milončio laišką. Prie paminklo susirinko būrelis Navinykų mokyklos mokinių ir mokytojų bei apylinkės kaimų gyventojai. Mokykloje buvo laikomos Mišios. 2007 m., padedant Vytautui Pečiuliui, paminklas buvo atnaujintas.
1998 m. Antanas Milončis mirė (o gal buvo nužudytas) neaiškiomis aplinkybėmis. Jį priglaudė lietuviškos Punsko kapinės. Antkapiu ir gerais žodžiais apie Antaną pasirūpino Vytautas Pečiulis.


Kaip jau minėjau, Navinykuose 1962 m. buvo atidaryta lietuviška mokykla, kuri veikė daugiau kaip 50 metų. Švietimo tradicijos čia buvo žymiai gilesnės. Pirmoji ketverių klasių mokykla Navinykuose atidaryta 1915 m. rudenį, Pirmojo pasaulinio karo metu. Kaip rašė Juozas Vaina, mokytojas Martynas Milančius mokė nesilaikydamas jokios programos. „Vienam kambary tilpdavo, kaip dabar sakytume, visos klasės. Darbą paskirstydavo grupėmis. Daugiausia mokė matematikos, mažiau kalbų. Lietuviškai šiek tiek paskaitydavo, o lenkiškai nė kiek.“
Ši mokykla veikė iki 1920 m., kol ją uždarė lenkai. Toks pats buvo ir kitų šio krašto lietuviškų mokyklų likimas. Kai kuriuose kaimuose savo vaikams tėvai samdė mokytojus, taip į šį kraštą grįžo užmiršti daraktorių laikai. Ilgainiui tėvai buvo priversti leisti savo vaikus į lenkiškas mokyklas, kuriose, siekiant sumažinti lietuvių pasipriešinimą, trumpam buvo įvestos lietuvių kalbos pamokos. Kaimo šviesuoliai ragino tėvus prašyti valdžios leidimo steigti mokyklas. Žmonių prašymai likdavo be atsako. 1925 m. Navinykų gyventojai prašė mokyklos dėl 42 lietuvių vaikų, įteikdami 20 deklaracijų. Atsakymo nesulaukta.
Antrojo pasaulinio karo pradžioje, rudenį, Navinykų mokykloje vėl buvo dėstoma lietuvių kalba. Deja, neilgai. Atėję vokiečiai visas mokyklas uždarė.
Praūžus frontui, Punsko krašte vėl pradėta organizuoti mokyklas. Jos buvo lenkiškos. 1944 metų rudenį mokyklos pradėjo veiklą Punske, Pristavonyse, Vidugiriuose, Paliūnuose. Tais pačiais metais Vaitakiemio, Navinykų ir Šlynakiemio mokyklose vaikams buvo leista mokytis ir lietuvių kalbos.
1962 m. įsteigta Navinykų mokykla atliko svarbų vaidmenį šio krašto visuomenės gyvenime. Tai nebuvo eilinė kaimo mokykla, ji buvo dvasinga, kūrybinga, tautiška, žvelgianti į ateitį, bet nepamirštanti ir protėvių tradicijų.


2013 m. gegužės 17 d. mokykla buvo uždaryta. Sprendimas buvo priimtas, nepaisant Lietuvos politikų, visuomeninių organizacijų ir Lietuvos žiniasklaidos palaikymo šiai mokyklai bei to, kad Lietuvos Vyriausybė pažadėjo prisidėti prie mokyklos finansavimo.
Navinykų kaimas nuo seno garsėjo kultūrine veikla. 1931 metais kaime buvo įkurtas Šv. Kazimiero draugijos (LKD) skyrius, kuriame veikė vaidintojų ir dainų būreliai. Tų pačių metų gegužės 25 dieną Navinykuose buvo surengtas vakaras, kuriame vaidinta komedija „Liuciperis ir pragaro karalienė“. Draugijos protokole rašoma: „Publikos prisirinko vidutiniškai, o vaidinta visai gerai. Tačiau šį vakarą bandė sutrukdyti vienas lietuvis – p. Jurgis S., pas kurį veikė valdiška lenkiška mokykla. Jis visus traukiančius į vaidinimą kalbino ten neiti ir būtinai pasilikti pas jį šokiuose. Tačiau daugelis susipratusio jaunimo nesusigundė šiuo pasiūlymu ir nepakliuvo į šias regztas pinkles. Toks nedoras elgesys netiko tikram lietuviui.“
Prie Šv. Kazimiero draugijos skyriaus veikė Jaunųjų ūkininkų ratelis, kuriame dalyvavo jaunos merginos ir vaikinai. 1934 metais Navinykuose įsteigtas Lietuvių ūkio draugijos skyrius, kuris rengė ūkininkams paskaitas. Susitikimai vykdavo vakarais ir tęsdavosi iki vėlyvos nakties.
Navinykų LKD skyrius veikė maždaug 6 metus. Jis (kaip ir kitos šio krašto lietuviškos organizacijos) Suvalkų apskrities viršininko sprendimu buvo uždarytas už „antivalstybinę veiklą“.
Po Antrojo pasaulinio karo pirmasis kultūrinis renginys kaime vyko 1956 metais. Milončių kluone buvo suvaidintas V. Krėvės veikalas „Žentas“, paįvairintas lietuviškomis dainomis ir šokiais. Žiemą kaimo jaunimas mokėsi vaidybos, o pavasarį kluone pastatydavo kokį nors spektaklį. Tie, kurie nevaidino, dainavo, šoko arba skaitė eilėraščius.
Kultūrinė veikla pagyvėjo įsteigus Navinykuose Lietuvių visuomeninės kultūros draugijos (LVKD) ratelį. Buvo statomi vaidinimai, vyko jaunimo susitikimai, paskaitos ir kt.
Iš Navinykų kaimo yra kilęs draudžiamos spaudos platintojas Juozas Bielys, vaistininkas, daraktorius, knygnešių šelpėjas, kovotojas už lietuvybę Jurgis Milančius, vienas iš Punsko lietuvių licėjaus įkūrėjų Antanas Judickas, statybininkas, meistrų meistras Justinas Valinčius, mokytojas ir visuomenininkas Jonas Senda.

LEAVE A RESPONSE

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

%d bloggers like this: