Dzūkų žinios

Karantino dienoraštis arba pirmos žiemos dienos išvakarės

Dalintis:
Adomo Žilinsko piešinys.

Neatsimenu, kada paskutinį kartą buvau išėjęs į kiemą. Kokį mėnesį tai tikrai, o gal ir ilgiau. Lietuvą jau kelis mėnesius kaustė negailestingas karantinas, kurio reikalavimai buvo itin griežti ir žiauriai ribojo žmonių judėjimą ne tik automobiliais, bet ir pėsčiomis. Noro kur nors eiti visiškai nebuvo. Nors ir šiaip nebuvau mėgėjas bastytis, labiau patiko laiką leisti namuose. Visas ryšys su išoriniu pasauliu tebuvo radijas, ir kelias dienas per savaitę gaunamas dienraštis. Nors jau nemažai metų daugelis žmonių laikraščius skaitė internete, vis dar nebuvau prie to įpratęs ir tik popieriuje išspausdintas tekstas man geriausiai patikdavo. Gavęs šviežią laikraščio numerį, išskleidęs jį ilgai uostydavau šviežius dažus. Laikraštį buvo galima apčiuopti, sulankstyti, suglamžyti ir išmesti, o perskaičius padėti į krūvelę šalia kitų. Gyvenau dviejų kambarių bute, pilname knygų. Jų lentynos buvo nuo grindų iki pat lubų. Taip atrodė visos trys abiejų kambarių sienos. Tik langai į kiemą nebuvo užmūryti knygų pilnomis lentynomis. Nors nieko išskyrus kaimyninį daugiabutį ir automobilių stovėjimo aikštelę, pilną automobilių, nebuvo galima pamatyti. Mažesniame kambaryje miegodavau ir leisdavau ištisas dienas sėdėdamas fotelyje, skaitydamas ir klausydamas radijo. Šis kambarys taip pat buvo pilnas knygų nuo grindų iki lubų. Viena lentyna buvo ypatinga. Joje stovėjo dar neskaitytos knygos. Matydamas jų nugarėles vis galvodavau, kuri greičiausiai atsidurs mano rankose.
Kai visi didieji gyvenimo pralaimėjimai ir didžiosios pergalės jau seniai yra praeityje, telieka gyventi prisiminimais. Tuomet savo kailiu įsitikini, kad tau pačiam nebepriklauso absoliučiai niekas, išskyrus praeitį. Bet praeitis viską apdengia metų voratinkliu ir viskas neatrodo taip, kaip buvo. Galvoji, kad kai kas nutiko ne tau, o kitam žmogui, o tu pats tebuvai tik eilinis stebėtojas, sėdintis kur nors parke ar autobusų stotyje ant suoliuko. Kartais pradedi galvoti, kad kai ko iš viso nebuvo, o tai tėra tavo paties išgalvoti įvykiai. Kai praeityje liko tavo didieji pralaimėjimai, jie atrodo visai ne didieji ar net ne pralaimėjimai. Tada net susimąstai, kad be didžiųjų pralaimėjimų nebūtų ir didžiųjų pergalių. Juk kai kurios gyvenimo pergalės ir prasideda nuo didžiausių pralaimėjimų. Kai viskas jau praeityje, atsiranda lengvumo jausmas, kad tu nieko neturi ir neprivalai daryti, bet tuomet nieko ir nesitiki. Nieko nesitikėdamas vargu ar kuo nors nusivilsi. Nebent tuo, kad jau nieko nesitiki… Kai žinai, kad rytdiena bus labai panaši ar net tokia pati kaip šiandiena ir vakar diena, kad ateinanti savaitė bus panaši į praeitą savaitę, o praeitas mėnuo į kitą mėnesį. Tada tavo gyvenime atsiranda tvarka, kurios tu galbūt nesąmoningai siekei visą savo apgailėtiną, varganą ir niekingą gyvenimą. O praeitis su pralaimėjimais ir pergalėmis tebuvo didelis chaosas, nesusipratimas ir visai tau nereikšmingi ir nesvarbūs įvykiai. Galbūt, kai nieko nesitiki ir manai, kad viskas, kas svarbiausia, jau praeityje, tada ir pradeda vykti svarbiausi dalykai tavo gyvenime?
Į namo laiptinę įsileidžiu tik žmogų, kuris kas trečią dieną atneša krepšį su maisto produktais. Jis prieš užeidamas į namo laiptinę, kurioje gyvenu, man paskambina, tuomet ant kilimėlio prieš duris palieku reikiamą sumą pinigų. Kitoje durų pusėje prisiglaudęs prie jų ir sulaikęs kvapą girdžiu, kaip jis padeda maistą prie durų, paima pinigus ir pasišalina. Greitai atidaręs duris pasiimu sunkų popierinį krepšį, pilną maisto produktų.
Sekmadienio vakaro tamsa už lango. Sekmadienio vakaro lemputės šviesa kambaryje. Radijas groja senus roko hitus labai tyliai, kad vos girdisi. Kiekvienos valandos pradžioje diktorius skaito žinias. Pastarosios prasideda kraupia koronaviruso statistika – kasdien mažiausiai trys tūkstančiai užsikrėtusiųjų ir daugiau kaip trys dešimtys mirusiųjų. Prieinu prie neskaitytų knygų lentynos. Atidarau stiklą ir pradedu pirštais glostyti knygų nugarėles. Išsiimu tai vieną, tai kitą ir lėtai vartau. Knygos naujos, tad jas atsivertęs prikišu prie nosies ir vis uodžiu malonaus kvapo lapus, pilnus žodžių. Uždaręs stiklą grįžtu į fotelį ir į rankas paimu dabar skaitomą knygą. Skaitau lėtai, labai lėtai. Dedu raidę prie raidės, skiemenį prie skiemens. Išeina žodžiai, kurie sudaro sakinį. Verčiu puslapį po puslapio. Pavargęs padedu knygą viršeliais į viršų ir užsimerkiu. Pirštais masažuoju pavargusias akis. Kažkas tyliai pradeda belsti į langą. Užgesinu šviesą ir atitraukiu užuolaidą. Sninga. Sninga dideliais kąsniais ir neseniai buvusi pilka žemė, barstoma lyg cukraus pudra didelio dangaus malūno, po truputį tampa balta. Šiandien paskutinė rudens diena. Rytoj prasideda žiema.

Dalintis:

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto

traffix.lt

Taip pat skaitykite: