Dzūkų žinios

Lazdijų informacinis portalas, naujienos

Nuomonės

KETVIRTADIENIO AIDAS

Aidas Kelionis

Kiekvieną kartą artėjant Naujiesiems metams, nemaža dalis iš mūsų ta proga yra linkę sau duoti pažadus. Jeigu praėjusiais metais buvo nepatenkinti tuo, kaip gyveno, viską pradeda nuo naujametinių planų ir pažadų sau. Dažniausiai tai susiję su tuo, kad naujaisiais darys kažką, ko nedarė arba mažai darė senaisiais metais. Žinoma, 2020-ieji buvo ypatingi tuo, kad tapo nelemtos pandemijos metais, ir dauguma iš mūsų buvo priversti mažiau judėti.
Ir man asmeniškai nepatiko judėjimo apribojimas, nes kartą per dvi savaites važiuoju į Druskininkus, kur vienoje iš kavinių mėgstu paskanauti savo mėgstamos „Lavazza“ kavos. Ši kavos firma yra mano mėgstamiausio futbolo klubo Turino „Juventus“ rėmėja. Vėliau einu į kirpyklą, kur kirpėjas plikai nuskuta mano galvą ir kiek pakoreguoja barzdelę. Vėliau, kiek patrumpinęs antakius, stengiasi iškrapštyti plaukus, želiančius mano ausyse. Į kirpyklą stengiuosi ateiti kiek anksčiau, nes joje dirba ne tik mano kirpėjas ir barzdaskutys Andrius, jo mama, sesuo, bet ir dar kelios kirpėjos. Be galo mėgstu stebėti žmones, klausyti, ką jie kalba, o ir pats nevengiu paplepėti. Kirpykloje keičiasi žmonės, kurie kalbasi su kirpėju ir kirpėjomis, tad atmosfera šiame grožio salone be galo gyva ir užburianti.
Po visų grožio ir bendravimo procedūrų išeinu iš kirpyklos energingas, linksmas ir žvalus. Tuomet Druskininkų Vilniaus alėja neskubėdamas ir žvelgdamas į kitataučius poilsiautojus žengiu kavinės „Širdelė“ link, kur nuėjęs tik po vienuoliktos valandos ryto randu tą pačią kompaniją, kiekvieną rytą čia gurkšnojančią kavą. Tai Siūne vadinamas Svajūnas su savo bičiuliais. Kiek vėliau užsuka Viktoras su Regina, kurie kartu sudaro dainuojantį duetą „Mudu abudu“. Pasisveikinęs su draugu barmenu Virgiu arba barmene Rasa (jų pamainos keičiasi kas keturios dienos), užsisakau didelį bokalą giros (pusė litro), įsitaisau prie staliuko arčiausiai baro arba lauke, jeigu vasara. Pasimėgaudamas gurkšnoju girą ir klausiu barmeno, kokie šiandien dienos patiekalai.
Bet šiemet pavasarį, kai buvo įvestas karantinas, ir šiuo metu, kai jis vėl mums neleidžia be rimtos priežasties keliauti į kitas savivaldybes, man šių išvykų į Druskininkus trūksta kaip tyro oro. Jeigu barzdą pats apsiskutu, tai galva neskusta jau visas mėnuo ir mano plaukai atrodo gana bjauriai. Ypač, kai palygini su kartą per dvi savaites plikai skutama galva. Be galo trūksta ir kavos, kurią mėgstu gurkšnoti mėgstamoje Druskininkų kavinėje. O dar tik sausio pradžia ir mano pamėgtos išvykos į Druskininkus atsideda, ko gero, bent dviem mėnesiams, nes griežto karantino pabaigos nematyti.
2020-ųjų rudenį, kai laikrodis valandą buvo atsuktas atgal, man pasidarė visai nepatogu išeiti pasivaikščioti į mišką, nes mano mėgstamu pasivaikščiojimo laiku jau pradėdavo temti, tad vieną iš naujametinių pažadų, duotų sau, – daugiau vaikščioti – ko gero, teks atidėti dar vėlesniam šių metų laikui, kai vakarai gerokai pailgės. Kitas šių naujųjų metų pažadas, kurį daviau sau, buvo daugiau skaityti. Prabėgo jau pirma naujųjų savaitė, o dar nepradėjau skaityti naujos knygos. Nors vakar su dideliu malonumu skaitinėjau iš Lenkijos paštu atkeliavusią knygą apie 1978 ir 1982 metų Pasaulio futbolo čempionatus. Tiesa, prieš pat Naujuosius užsisakiau legendinio Vilniaus „Žalgirio“ sirgaliaus Ingvaro Butauto-Storo knygą „Anapus futbolo aikštės“, kurioje mažai rašoma apie patį futbolą, o daug arba beveik išvien apie vilniečių futbolo klubo ultrų keliones paskui žalgiriečius ir Lietuvos futbolo rinktinę, nesibaigiančias muštynes ir kitus jų nuotykius.

LEAVE A RESPONSE

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

%d bloggers like this: