Dzūkų žinios

Lazdijų informacinis portalas, naujienos

Nuomonės

KETVIRTADIENIS SU AIDU

(Apysaka „Lyno uodega“, 1 dalis)

Aidas Kelionis

Dviračio ratai sunkiai riedėjo per sausą ir birų miško keliuko smėlį. Kartais priekinis ratas pakrypdavo ir reikėdavo nemenkų pastangų tiesiai išlaikyti vairą. Dviračiu važiavo vienuolikos metų berniukas, apsivilkęs šviesiais baltiniais, tamsesnėmis trumpomis kelnėmis, ant galvos užsimaukšlinęs vasarinę kepuraitę nuo saulės. Dviratis jam buvo kiek per didelis. Sėdėdamas ant sėdynės basomis kojomis vos siekė pedalus. Tad neretai turėdavo juos mindamas atsistoti. Nors prieš savaitę buvo Žolinė ir rugpjūtis persirito į antrą pusę, vyravo dideli karščiai. Termometro stulpelis vidurdienį rodydavo daugiau kaip trisdešimt laipsnių. Ant dviračio bagažinės buvo pritvirtinta didelė pintinė. Šiandien anksti ryte atsikėlęs berniuko tėtė valtimi išplaukė žvejoti – gaudyti lynų, o dabar sūnus pintinėje, išklotoje dilgėlėmis, vežė juos parduoti į Druskininkus rusėms poilsiautojoms. Nuo namų iki Nemuno miško keliuku buvo apie aštuonių kilometrų atstumas. Berniukui labai patikdavo važinėti dviračiu. Vos tik pramokęs stengdavosi kuo dažniau juo palakstyti. Norėjo kuo greičiau paaugti, kad galėtų važinėti dideliu dviračiu. Tačiau tėtė jau dabar jam leisdavo vežti parduoti žuvį. Beveik pusiaukelėje berniukas sustojo, dviratį atrėmė į storą pušį ir nuėjo prie iš žemės gelmių tekančio šaltinio. Nors dviračiu buvo numynęs apie keturis kilometrus, bet vėlyvo ryto karštis greitai atėmė jėgas ir vertė gausiai prakaituoti. Jis nusiėmė kepurėlę ir padėjo ant žolės. Tada šaltu ir gaiviu vandeniu nusiprausė rankas. Pasisėmė pilnas rieškučias ir godžiai atsigėrė. Kelis kartus nusiprausė veidą, šlapiais delnais perbraukė plaukus. Paskui išgėrė dar kelis gurkšnius tyro ir vėsaus, krištolinio vandens. Pakėlęs akis pabandė žvilgtelėti į akinančią saulę ir ant galvos užsidėjo kepurę. Nuėjęs prie dviračio išgirdo šlamėjimą pintinėje. Atidengęs pažvelgė į kelis lynus, besivartančius dilgelėse. Vėl sėdęs ant dviračio keliuku nuriedėjo tolyn. Keliuko pakraščiuose augo senos pušys, kurios ošė paliestos gana stipraus ir šilto vėjo. Miškas kvepėjo, kaip kvepia po kelių savaičių sausros. Samanos ir šakelės buvo tokios sausos, kad užmynus traškėdavo ir tereikėjo menkiausios ugnelės kilti gaisrui. Kol jautė gaivinantį šaltinio vandens poveikį, berniukas jautėsi žvalus, bet po keliolikos minučių vėl apsipylė lipniu prakaitu. Kai pasitaikydavo kietesnio smėlio keliuko atkarpos ir būdavo lengviau važiuoti, berniukas dairydavosi į šalikelės kalveles, apaugusias jau plonomis pušelėmis. Nors ir gimė vienkiemyje, vidury miško, jam miškas niekada neatsibosdavo. Jame grybavo, uogavo ir rinko riešutus, eidavo vienas pasivaikščioti, žaisdavo su broliu ir seserimis, jo keliukais traukdavo į mokyklą ir iš jos. Artėjant prie Nemuno pakilo dar stipresnis vėjas. Visa laimė, pūtė jis į nugarą, tad berniukas lėkė dar greičiau. Pagaliau miško keliukas baigėsi ir jis privažiavo paupio krūmus. Juose kruopščiai paslėpė ir užmaskavo dviratį. Prieš tai nuo bagažinės nuėmė pintinę su žuvimis. Lėtai nusileido takeliu nuo kalvos ir atsidūrė prie pat Nemuno. Atsisėdęs ant vieno iš kelių suoliukų ir ant žemės pastatęs pintinę pradėjo žiūrėti į tekančią upę. Ši nuo sausros buvo nusekusi ir matėsi atsitraukusio vandens plotai. Taip pat kur ne kur buvo išlindę didelių akmenų viršūs. Atrodė, kad upė nelyg žmonės pavargo nuo tvyrančių karščių ir sulėtinusi savo tekėjimą nutarė atsipūsti. Tik saulės atspindžiai raibuliavo ir tviskėjo tingiame vandenyje.

(Bus daugiau)

LEAVE A RESPONSE

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

%d bloggers like this: