Dzūkų žinios

Lazdijų informacinis portalas, naujienos

Kultūra

Trys karaliai: kalėdinio periodo pabaiga

Trijų karalių vardų raidės: +K+M+B (Kasparas, Merkelis, Baltazaras).

Sausio 6-oji katalikiškose šalyse minima kaip Trijų karalių – Rytų išminčių, aplankiusių Betliejuje gimusį Jėzų, šventė. Ši šventė simboliškai užbaigia kalėdinių švenčių laikotarpį.
Astronomiškai tai – saulės „stovėjimo“ laikotarpio pabaiga. Sausio 6-ąją jau galima pastebėti, kad nuo Šv. Kalėdų iki Trijų karalių diena pailgėjo. Kaip sakydavo anuomet, diena pailgėja „per gaidžio žingsnį“.

Trijų karalių šventės atitikmuo Dzūkijoje
Dzūkijoje ši diena buvo vadinta Krikštais. Krikštų šventės metu buvo svarbi maginė sodybos apsauga nuo neregimų dvasių. Manyta, kad šią dieną išeina vėlės, kurios per Kūčias atėjo aplankyti artimųjų, jos vėl privalo grįžti į dausas. Kai kuriose Lietuvos vietovėse Krikštų išvakarėse buvo ruošiama atsisveikinimo su vėlėmis vakarienė, vadinama Kūčelėmis.
Druskininkų savivaldybės teritorijoje toks paprotys nėra užrašytas. 1996 m. užrašytas Onos Kurauskienės-Žiogelytės (gim. 1918 m. Viečiūnų k.) prisiminimas, kad būtent Krikštų dieną buvo verdama grikių košė su grūstomis kanapėmis. Galima tik spėti, kad tai irgi galėjo būti tam tikra duoklė vėlėms.

Šventės papročiai ir simboliai
Krikščionybės laikais paplito paprotys ant namo durų staktos, ūkinių pastatų durų, kartais ir namų apyvokos daiktų anglimi, o vėlesniais laikais ─ bažnyčioje šventinta kreida parašyti pirmąsias Trijų karalių vardų raides: +K+M+B (Kasparas, Merkelis, Baltazaras). Kryželis prieš išminčiaus vardą reiškė jo šventumą. Nemokantys rašyti dėdavo tik kryželius. Žmonės tikėjo, kad tai juos apsaugos nuo piktų dvasių, gaisro, vagių. Šis paprotys dar vadinamas „krikštus dėti”.
Liaudiški Trijų karalių šventės papročiai susiformavo veikiant bažnytinei tradicijai, jie paprasti ir smagūs. Po kaimą vaikščiodavo trys jauni vyrai, apsirėdę karališkais rūbais, galvas papuošę karūnomis, prisiklijavę linų pluošto ar avikailio barzdas. Vienas jų būtinai būdavo „juodaodis“, t. y. suodinais skruostais.

Dziedulio prietarai
Stasė Kvaraciejienė (gim. Varėnos r. Kasčiūnų k.) prisimena: „Krikštuosna per kaimų aidavo trys bernai. Jai bernų trūkumas, tai ir merga kokia apsirangdavo. Iš popieriaus, visokių ryzelių (atraižų) pasdarydavo karūnas, kad būt gražios. Iš senų paklotių (paklodžių) pasisiūdavo gūnčes, pasimdavo dzideles lazdas. Atajį prieg trobos, pasbelsdavo su lazdom. Adarius gaspadoriui duris, pagiedodavo šventų giesmį. Vaikus apdovanodavo namiej keptom baronkom, saldainiais. Kai kurie gaspadoriai ir „karalius” pavaišydavo. Jai šeiminykų an durų staktos dar būdavo neužrašyta, tai užrašydavo +K+M+B. Mums tai bažnyčia buvo toli, cik Merkinėn, tai laukdavom tų „karalių”. Ba dziedulis sakydavo: „Jai neatais karaliai, tai metai bus kūdi, nederės derlius, gyvuliai blogai ves ar sveikatos nebus.“ Ir man teko aic. Ba kap jaunimas iš kaimų iškriko, tai nebuvo kam aic.”
Tautosakos pateikėja prisimena, kad jos gimtajame Kasčiūnų kaime „karaliai” vaikščiojo dar ir apie 1967 metus. Sovietiniais metais, jaunimui išvykus gyventi į miestus, šis paprotys nunyko.
Ir primena, ką pagal liaudišką tikėjimą būtinai reikia padaryti: „Jai nespėjai iki Kūčių „atnagradzyt” (grąžinti skolą ar padėkoti už gerą darbą), būtinai tai turi padaryti iki Trijų karalių.“

Parengė Ramunė Tarandė

LEAVE A RESPONSE

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

%d bloggers like this: