Dzūkų žinios

Lazdijų informacinis portalas, naujienos

Gamta Žmonės

Stirninas Fulgentas apsigyveno Lazdijuose

Stirniną laikinai globoti priglaudė Juozas Praleika. (Autorės nuotr.)

Dineta Babarskienė

Alkis miško žvėrelius gena arčiau sodybų. Štai vienas miško gyventojas įsigudrino tiesiai į Lazdijus ateiti. Vietiniai sako, kad koks jau čia miestas tie Lazdijai, bet tokiu stirniuko elgesiu vis tiek stebisi. Pasirodo, kad tai antrametis stirninas, jau numetęs pirmus ragus.
Laukinis gyvūnas nusprendė žiemos pabaigą praleisti pačiame Lazdijų mieste. Ir, matyt, nesuklydo… Tiesa, poną Juozą nelauktas svečias ne juokais nustebino. Stirninas nespruko ir, einant prie jo, leidosi paglostomas.
Bijodamas, kad žvėrelio kas nors nenudaigotų, jį laikinai globoti priglaudęs Juozas Praleika.
„Priglaudiau. Kas man buvo daryt?“ – tarmiškai porina geraširdis dzūkas. Pasakoja, kad šuo smarkiai lojęs, tad jis išėjęs pažiūrėti.
„Iš pradžių net pagalvojau, kad koks didelis šuo atklydo, pažiūrėjęs atidžiau, pamačiau, kad tai stirniukas. Prie mano kiemo vartų atėjo. Manęs visai nebijojo, leidosi glostomas lyg būtų naminis. Kai duona pavaišinau, neėmė – neėdė“, – pasakoja jis.
Anot senolio, jam neramu pasidarę, mat čia pat gatvė, automobiliai važiuoja, bet nelauktas svečias nešokęs ir jų nesibaiminęs.
„O aš nežinojau, ką man su juo daryt“, – prisipažįsta lazdijiškis. Iš kur stirninas atėjęs, ponui Juozui ligi šiol mįslė.
„Aš neįsivaizduoju, iš kur jis atėjęs. Gal buvęs „prie rankų“. Gal kas jį auginę? Per meilus jis. Jūs dar prieikit prie laukinio, neprieisite, o šitas pats atėjo“, – svarsto senolis.
„Aš in kiemą ir jis paskui mani. Aš in kluonų ir jis paskui“, – porina ponas Juozas. Apgyvendino jį kluone. Sako, sniego primeta, tai tas laižąs, o ir šieno, šiaudų ten apstu, davęs pašarinių runkelių, grūdų, obuolių.
„Suprantu, kad gamtoje turi būti natūrali atranka, bet kaip man jį dabar paleisti vieną į tokius sniegus. Taip liūdnai jis paskui mane sekė, nebėgo. Alkis, matyt, čia atginė. Jį ir koks didesnis šuo sudraskytų, o ir vargu, ar išgyventų paleistas į mišką, kai tiek sniego. Kaip dabar jį vieną į mišką nuvežt ir ant tokio sniego paleist? Gaila man jo“, – ir klausia, ir aiškina senolis.
Pasakoja, kai pas jį į tvartelį nueina, Fulgentu pašaukia, tai šis pakelia galvelę, žiūri, šiaudą įsikandęs. Juozas sako, kad nesistengia prie jo arti eiti ar glostyti.
„Man labai keista, kad šitaip laukinis žvėrelis žmogaus nebijotų. Man toks atvejis pirmas gyvenime“, – tikina jis.
Pas gerą žmogų stirninas atklydo?
„Vyt, tai neveju. Jam gal ir gerai, bet man tai neramu“, – neslepia senolis. Prisipažįsta, kad jam neramu buvę dėl tokio stirnino elgesio, tad jis pasiskambinęs aplinkosaugininkams. Neslepia bijantis, kad pats nenukentėtų. Sako, šie leidę laikinai pagloboti stirniną, kol šis sustiprės, kol oras atšils. Tad kiek apsiraminęs, ponas Juozas apsisprendė – palaikys stirniną iki pavasario.
„Tegu jis peržiem pabūna, o kai atšils, su liudininkais vešiu į mišką paleisti. Be liudininkų dar netikės, kad paleidau. Dabar gi žinot, apie tuos gyvulukus labiau nei apie žmones rūpinasi“, – sako jis.

agroeta.lt

LEAVE A RESPONSE

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

%d bloggers like this: