80 metų Lazdijuose gyvuojanti biblioteka kasmet tik jaunėja

80 metų Lazdijuose gyvuojanti biblioteka kasmet tik jaunėja

Modernioje Lazdijų viešojoje bibliotekoje susitinkančios įvairių laikotarpių Lazdijų bibliotekos vadovės (iš kairės) Renata Rudienė, Aldona Ribinskienė ir Ona Verksnienė turi ką prisiminti bei aptarti. Juk Lazdijų viešoji biblioteka – tai ne tik knygos, bet ir didelis darbuotojų kolektyvas.

Trijų šios bibliotekos vadovių – Onos Verksnienės, Aldonos Ribinskienės ir Renatos Rudienės – mintys apie tai
Visų pasaulio bibliotekų vizitine kortele seniai tapo šios nežinomo antikos laikų autoriaus mintys: „Aš esu biblioteka. Aš nesu nei sienos, nei lentynos, net ne knygos, sustatytos eilėmis. Aš esu pasaulio išmintis. Aš esu atviros durys. Įženk!“ Atrodytų, jog biblioteka galėjo atsirasti tik tuomet, kai pasaulis jau buvo sukaupęs pakankamai spausdintų knygų. Anaiptol. Kaip teigia istorikai, pirmoji pasaulio biblioteka yra datuojama dar 2600 metų prieš Kristų. Tai buvo senovės šumerų biblioteka, kurioje buvo saugomi įrašai molinėse lentelėse. 
Tačiau šįkart taip toli neisime. Užteks pasidairyti po rajono bibliotekos istoriją. Juo labiau, kad tam yra svarbi proga. Šiais metais mūsų rajono biblioteka švenčia jau 80 metų sukaktį. 
 
Tikslas — įpratinti žmones skaityti
Dokumente, kurio kopiją iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo parvežė Lazdijų viešosios bibliotekos direktorė Renata Rudienė, rašytame 1937 metų vasario 18 dieną, adresuotame Lazdijų apskrities valdybai, sakoma: „Pranešame, kad Švietimo Ministerio š. m. vasario 15 d. Įsakymu c/Nr. 8 nuo š. m. kovo 15 d. Lazdijuose steigiama II eilės viešoji valstybinė biblioteka su skaitykla. Pasiremdami Tamstų 1936 m. raštu Nr. 2630 prašome parūpinti šiai bibliotekai butą, kurą, šviesą ir patarnavimą.“ Raštą pasirašė Kultūros ministerijos Švietimo departamento direktorius d. A. Juška.
Kaip prisimena buvusi Lazdijų viešosios bibliotekos direktorė ir jos istorijos rašytoja  Aldona Ribinskienė, tuo metu Lietuvoje buvo įsteigta 60 tokių bibliotekų. Pirmas vadovas, kuris vadovauti Lazdijų bibliotekai buvo paskirtas 1937 metų balandžio 1 dieną, buvo Albinas Andrulionis – žinomas poetas, pedagogas, kilęs iš mūsų rajono, dabartinės Šlavantų seniūnijos, žinomos mūsų krašto rašytojos, poetės Jadvygos Andrulionytės-Vailionienės dėdė.  
Beveik po 20 metų, 1956-aisiais, bibliotekininkės darbą, tiesa, ne Lazdijuose, o Simne, pradėjo Onutė Verksnienė, po 2 metų pradėjusi dirbti kilnojamojo bibliotekos filialo vedėja. Tuomet ji jau buvo baigusi Vilniaus bibliotekinį technikumą, besimokydama, kaip pati dabar prisimena, buvo mačiusi erdvias ir šviesiais Vilniaus miesto bibliotekas. Tuo tarpu Dzūkijos krašte, ir Simne, kur ji pradėjo bibliotekininkės kelią, ir Lazdijuose, bibliotekos buvo mažos, tamsios ir niūrios. Žmonės tais laikais nebuvo linkę skaityti. Todėl vien Lazdijuose tuo metu buvo 15 kilnojamųjų bibliotekų darbovietėse. Biblioteka plėtėsi, joje jau dirbo 5 specialistai. Ona Verksnienė vėliau buvo  bibliotekos abonemento vedėja, bibliotekos vedėja. Lazdijų bibliotekoje išdirbo 35 metus. Prisimena biblioteką buvus Kauno gatvėje, maždaug toje vietoje, kur šiuo metu yra Darbo biržos pastatas. Namas perstatytas iš individualaus namo žmonių, pokario metais išvežtų į Sibirą. Viename pastato gale – biblioteka, kitame – kultūros namai. Čia ir kino filmus rodė, tad pastatas miesto gyventojų tarpe buvo populiarus. 1960 m. biblioteka persikėlė į naujai rekonstruotas patalpas Vilniaus gatvėje. Atsirado galimybė skaitytojams patiems pasirinkti norimas knygas. Ona Verksnienė prisimena, jog pirmą kartą į biblioteką pateko besimokydama Šventežerio vidurinėje mokykloje. Karo metu tėvų namai sudegė, tad knygų nebeliko. Besimokydama Janėnų pradinėje mokykloje, matė sušaudytas knygas. Tai tik dar labiau didino pagarbą knygai. 
 
Kiekvienas lazdijietis rastų prisiminimų  
Iš Onos Verksnienės Lazdijų bibliotekos vairą perėmusi Aldona Ribinskienė taip pat kilusi iš mūsų rajono, nuo Metelių. Pirmąją savo biblioteką Meteliuose prisimena kaip patalpas, kuriose visuomet šilta ir šviesu. Naujų laikraščių, žurnalų, knygų kvapas tarsi užburdavo. Todėl po vidurinės mokyklos pasiprašė darbo Lazdijų bibliotekoje. Turėjo raštu parašyti įsipareigojimą, jog stos studijuoti bibliotekininkystės mokslų ir juos baigs. Kadangi raštu visa tai surašė, tai dingti nebebuvo kur – taip ji neakivaizdžiai pradėjo studijuoti bibliotekininkystę Vilniaus universitete ir visą savo  darbingą amžių praleido Lazdijų bibliotekoje. Dėl to nesigaili, nes dirbti buvo tikrai įdomu. Svarbiausiai dėl to, kad žmonės jų darbu domėjosi. Kultūros namuose organizuodavo pasakų vakarus su tikromis dekoracijomis, pavyzdžiui, eglėmis. Tuo metu populiarūs buvo rajono bendruomenės susitikimai su rašytojais kolūkių kultūros namuose, kaimo bibliotekose. Dauguma vyresniosios kartos lazdijiečių, pasak Aldonos Ribinskienės, su šviesia nostalgija dar prisimena Lazdijų bibliotekos organizuotus renginius – poezijos pavasarius, susitikimus su rašytojais, literatūrinius teismus, kurie tarsi įpareigodavo renginio dalyvius perskaityti vieną ar kitą knygą, kad vėliau galėtų dalyvauti „teismo“ procese.
Ilgametė bibliotekos vedėja Ona Verksnienė prisimena laikus, kai knygas skaityti įpareigodavo TSKP CK nutarimai. Vienas jų net reikalavo iš kiekvienos šeimos į biblioteką nukreipti po suaugusį skaitytoją. Bibliotekininkai, vykdydami tokius nutarimus, iš bibliotekos keliaudavo į darbo kolektyvus nešini ryšuliais knygų, dalindavo lapelius su bibliotekos darbo valandomis. 
 
Bibliotekos išgyvena aukso amžių
Biblioteka ilgus metus buvo vargšė našlaitė. Jos darbuotojų atlyginimai – vieni mažiausių. Tačiau, kaip sako šiame pokalbyje dalyvavusios Ona Verksnienė, Aldona Ribinskienė ir Renata Rudienė, čia visuomet dirbo šviesūs, iniciatyvūs ir pinigų ar darbo valandų labai neskaičiuojantys žmonės. Onos Verksnienės vadovavimo bibliotekai laikais kiekviena gauta kėdė, lentyna, kiliminis grindų takas buvo didelis džiaugsmas. Pačios tas lentynas susitverdavo, jei tik gaudavo. Prasidėjus pasienyje su Lenkija rinkliavai, reikalai labai pagerėjo, nes dalis šių lėšų tekdavo ir Lazdijų bibliotekai. Dėl to jos materialinė bazė sparčiai gerėjo: pirmoji Lietuvoje Lazdijų biblioteka nusipirko automobilį, kopijavimo aparatą, faksą. Ir atlyginimai pradėjo didėti. Antai vien kultūros ministro Šarūno Biručio laikais bibliotekininkams atlyginimai buvo pakelti bene tris kartus...
Nepriklausomybės atkūrimas, pasak Aldonos Ribinskienės, buvo bibliotekų aukso amžius: griuvo kooperatyvai, kolūkiai, o bibliotekos tik modernėjo. Lazdijų biblioteka persikėlė į naują pastatą Lazdijų miesto centre. Jame atsirado vietos ir jaunimui – čia įsikūrė Jaunimo centras. Prasidėjo naktinis darbas. Jaunimas kaip niekada anksčiau priartėjo prie bibliotekos. Ne tik jaunimas – biblioteka tapo atviresnė, „suprantamesnė“ paprastiems žmonėms. Anksčiau joje lankydavosi tik intelektualai, literatai. Paprasti žmonės, pasak Aldonos Ribinskienės, ateiti nedrįsdavo. Bibliotekininkas tapo universalus darbuotojas. Jis ne tik knygas išduoda, rekomenduoja. Jis – ir socialinis darbuotojas, ir psichologas, ir informacinių technologijų darbuotojas, nes bibliotekose esantys kompiuteriai reikalauja, kad bibliotekininkas lankytojams galėtų patarti, juos pamokyti. 
 
Biblioteka be knygų. Ar tokia bus?
Šiuo metu Lazdijų bibliotekai vadovaujanti Renata Rudienė prisimena, jog pirmą kartą į biblioteką taip pat pateko kaip skaitytoja. „Žalia biblioteka“ – taip vaikai tuomet vadino Lazdijų bibliotekos vaikų skyriaus pastatą – žalią medinį namuką, įsikūrusį dabartinėje M. Gustaičio gatvėje. Prisimena ir pirmąją bibliotekininkę – Vandą Pavlovą, kuri tuomet jai atrodė gana griežta. Ir labai įdomi. O kai po daugelio metų į darbą bibliotekoje buvo priimta per patį gimtadienį, tai jai pasirodė besanti didžiausia dovana. Kartu su tuometine Lazdijų bibliotekos vedėja Aldona Ribinskiene Renata Rudienė Lazdijų bibliotekoje įgyvendino ne vieną naujovę. 2004 metais buvo pradėta diegti Lietuvos bibliotekų integrali informacinė sistema LIBIS. Bibliotekos kolektyvui kilo daugybė klausimų – kaip į elektroninį katalogą suvesti tiek knygų. Ne vienerius metus teko mokytis, vėliau – tobulinti žinias Nacionalinėje bibliotekoje. Nuo 2008 metų Lietuvos bibliotekos pradėjo įgyvendinti kitą projektą – „Bibliotekos – pažangai“. Jis vėl tapo iššūkiu rajono bibliotekininkams: gauta daug įrangos, teko daug ko iš naujo mokytis. Knygos brangsta, ne kiekvienas pajėgia jas įpirkti. Pagaliau ar tai būtina? Žmonės ateina į biblioteką ne tik knygų – pabendrauti, susitikti su pažįstamais, draugais. Ypač senjorams biblioteka tapo vieta, kuri išveja iš širdies liūdesį ir depresiją. 
Lazdijuose biblioteka jau seniai išėjo už bibliotekos ribų. Joje veikia jaunimo saviraiškos klubas „Lazdijų menė“, klubai „Diemedis“, „Jotvingis“. Jo nariai rengia susitikimus,  kuriuose aptaria savo kūrybą, leidžia knygas. Bet, ko gero, ne tik Lazdijuose. Ir visur kitur. Kai pradedame kalbėti apie bibliotekos be knygų viziją, vyresniosios kartos bibliotekininkės sako nelabai tokią įsivaizduojančios. Kas nori tų elektroninių knygų – lai jas skaito. O poreikis žmogui paimti į rankas popierinę knygą dar ilgai išliks tarsi dvasinis ryšys su jos autoriumi, su knygos veikėjais, su aprašomo laikotarpio nuotaikomis ir puslapiuose tvyrančia dvasia.

Komentarai

Rašyti komentarą

Šis laukelis yra nebūtinas. Tačiau jeigu įvesite, jis bus laikomas privatus ir nerodomas viešai.
Emocijos
:)|(:(:beer::bigsmile:$)8)J):davie:>):glasses::D:love::X:~:O:8):steve::p;)
CAPTCHA
Šis klausimas yra skirtas nustatyti ar tai tikras lankytojas ir apsaugo nuo automatinių šlamsto pranešimų.
Vaizdinė CAPTCHA užduotis
Įrašykite simbolius iš paveikslėlio.