Anapilin iškeliavęs žurnalistas beveik 50 metų arė Lazdijų spaudos dirvonus

Anapilin iškeliavęs žurnalistas beveik 50 metų arė Lazdijų spaudos dirvonus

Antanas Pupienis savo 90-ojo jubiliejaus išvakarėse sakė, jog jo ilgaamžiškumą lėmė ne tiek genai, kiek sveikas gyvenimo būdas ir Lazdijų gamta.

Rajono literatūrinę bendruomenę ir ilgamečius šio krašto žurnalistus užvakar pasiekė skaudi žinia – savo gyvenimo kelionę baigė ilgametis rajono žurnalistas, redaktorius, literatas, kraštotyrininkas Antanas Pupienis. Lygiai prieš mėnesį jis atšventė savo 93-ąjį gimtadienį. Ir dar visai neseniai, vos prieš porą mėnesių, sutikdavome jį žygiuojantį Lazdijų gatvėmis. 
Tuščiai šiandien gaištume laiką bandydami internete ieškoti jo gyvenimo detalių, kaip dažnai darome tokiomis progomis, išėjus žmogui. Geriau apie jį – jo pomėgius, planus, biografijos posūkius – niekas kitas nepapasakos nei jis pats. 
O tokia proga yra – rajono žurnalistai prieš trejus metus pakalbino Antaną Pupienį, šventusį garbingą 90-ąjį gimtadienį. Tuomet pasikalbėjome apie viską. Ne tik apie žurnalistiką, bet ir apie gyvenimo pomėgius, jo niekada nenutrūkusį norą rašyti, dalyvauti literatūriniame gyvenime. Perspausdiname šį interviu kiek sutrumpintą. Turime prie jo tik  pridurti, kad tokio gražaus amžiaus a. a. mūsų Redaktoriui sulaukti leido ne tik genai, kaip jis pats kažkada sakė, bet ir aktyvus, sveikas gyvenimo būdas, nes didžiąją savo gyvenimo dalį jis praleido gyvendamas miškuose, savo trobelėje Stalų girininkijoje. Beje, tik dėl tų miškų, dėl ežerų jis pats kadaise mūsų rajoną ir pasirinko. Jame dabar atguls ir amžinojo poilsio...  
Buvę kolegos
 
(Iš pokalbio su Antanu Pupieniu prieš 3 metus)
 
Apie gimtinę, apie Rokiškį
Tik jaunajai Lazdijų kartai Antanas Pupienis – eilinis žmogus, o vyresniesiems rajono gyventojams – ilgametis vienintelio tuomet rajono laikraščio redaktorius, redakcijai vadovavęs 18 metų: nuo 1966-ųjų iki 1984-ųjų. 90-asis jubiliejus – puiki proga susitikti ir pakalbėti su Antanu Pupieniu kaip su kolega ne tik apie žurnalistiką, literatūrą, bet ir apie gyvenimą Lazdijuose: juk jis, šaknimis aukštaitis nuo paties Latvijos pasienio, čia gyvena beveik 50 metų. Ir sakosi esąs patenkintas, kad kažkada, susiklosčius gyvenimo aplinkybėms, pasirinko Lazdijus. „Nori tai kas pripažinti ar ne, bet savo vėžę Lazdijų istorijoje esu įrėžęs“, – netikėtai pokalbio viduryje ištars pašnekovas...  
Kaip ir dera tikram žurnalistui, Antanas Pupienis savo istoriją pradeda ne nostalgiškais prisiminimais, bet faktais. Gimė Rokiškio rajone, kaime gražiu pavadinimu – Sodeliai. Tos vietos pasižymi puikia gamta, o jo tėvo, ūkininko,  žemės vienu galu rėmėsi į mišką, kitu – į upę. Todėl visa vaikystė susijusi su grybavimu, uogavimu, žvejyba. Dar visai neseniai savo surinktus faktus apie šį kaimą ir prisiminimus Antanas Pupienis sudėjo į straipsnį, kurį spausdino periodinis kraštotyrinis žurnalas „Kraštotyra“. Pasak pašnekovo, jis visą savo gyvenimą praleido šalies pasienyje: iš pradžių Rokiškio rajone, kur nuo jo gimtojo kaimo iki Latvijos buvo vos 6 kilometrai, vėliau – Klaipėdoje, pagaliau – Lazdijuose. Nors žurnalistikoje jis jau daugiau nei pusė amžiaus, tačiau darbo biografijos pradžia susijusi su pedagogine veikla. Jis sako, jog perėjo visas švietimo sistemos pakopas – nuo pradinės mokytojo ir jos vedėjo tame pačiame Rokiškio rajone, septynmetės mokyklos direktoriaus, vidurinės mokyklos direktoriaus, švietimo skyriaus inspektoriaus ir jo vedėjo. Ir išsilavinimas jo yra vien tik pedagoginis – baigęs Šiaulių mokytojų institutą ir Vilniaus valstybinį pedagoginį institutą, kuriame studijavo lietuvių kalbą. Kai prieš 55 metus sutiko būti Klaipėdos rajono „Bangos“ laikraščio redaktoriumi, pedagoginio darbo puslapį savo biografijoje užvertė visam laikui. O per visą Lietuvą – iš Klaipėdos į Lazdijus – atsibeldė dėl labai paprasto dalyko – nei jam, nei žmonai netiko jūrinis drėgnas Klaipėdos klimatas, kamavo sąnarių ir plaučių ligos. Parašė prašymą centro komitetui, kaip tuomet buvo įprasta, išdėstė argumentus ir gavo pasiūlymą. Vykti į kitą Lietuvos pasienį – prie Lenkijos sienos, į Lazdijus. 
 
„Dievas davė proto neiti...“
Taip apie kitus gyvenimo pateiktus profesinius pasiūlymus sakė žurnalistas Antanas Pupienis. Jis prisimena, jog siūlė ne tik redaktoriauti Jonavoje, bet ir į kolūkio pirmininkus Klaipėdos rajone. „Dievas davė proto neiti“, – prisimena to meto savo apsisprendimą. Pasak jo, Lazdijai jam iš pirmo žvilgsnio patiko. Ypač dėl to, kad čia buvo pilna ežerų ir miškų, kur buvo galima puoselėti savo jaunystės aistrą žvejybai. Ežerai, ko gero, ir buvo tas kabliukas, užkabinęs čia visam gyvenimui. Tačiau tik poilsio ir atostogų metu, o kasdienybė buvo redakcija. Ji turėjo savo pastatą – Sodų gatvėje, tarp Vilniaus ir M. Gustaičio gatvių. Vėliau jį nugriovė. Dabar ten stovi daugiabutis. Kabinetus redakcijai davė, kai pastatė valdžios rūmus. Taip juos vadino tada, šiuo vardu jie žinomi ir dabar. Į klausimą, ar griežta tuomet buvo partinė cenzūra (juk laikraštis buvo partinės ideologijos įrankis), Antanas Pupienis atsako lakoniškai – reikėjo mokėti laviruoti. Pats būdamas literatūros profesionalas ypač globojo rajono literatus, spausdino jų kūrybą. Niekas nedrįstų paneigti, jog visos šiuo metu žinomos rajono rašytojos – Genė Semenienė, Jadvyga Vailionienė, Zuzana Urbonaitė – jo buvo palydėtos į literatūrinius vandenis. Kaip prijaučiantis krašto istorijos tyrinėjimui, sugebėdavo į laikraštį „prakišti“ ne vieną straipsnį apie istorinius rajono faktus, įvykius. Tačiau, pasak jo, tai darė „su protu“, nenukrypdamas nuo to meto reikalavimų. „Gal dėl to rajono valdžia nespaudė ir į laikraščio gyvenimą nesikišo. Tiesiog turėjai jausti, ką gali rašyti, o ko – ne“, – prisimena Antanas Pupienis. Na, ir visą gyvenimą – aktyvus visuomenininkas: įvairiais gyvenimo laikotarpiais vadovavo Karo ir darbo veteranų draugijai, Knygos bičiulių draugijai, Gamtos apsaugos draugijai, o  Bitininkų draugijos vairą kitam pirmininkui atidavė tik prieš kelerius metus... Įvertinant žurnalistinį darbą, A. Pupieniui yra suteiktas Lietuvos nusipelniusio žurnalisto vardas, pirmajam rajone – Lietuvos garbės medžiotojo vardas (pasak jo paties, daugiausia – už nuopelnus gamtosaugai). 
 
Apie kraštotyrą ir kitus hobius
2014 m. pradžioje Lazdijų krašto muziejuje vykusiame geriausio metų kraštotyrininko apdovanojimo ceremonijoje Antanui Pupieniui buvo įteiktas Kultūros, meno ir mokslo paramos fondo Padėkos raštas už šiam konkursui parengtą darbą „Medžiai – gamtos ir praeities paminklai“. Šiam konkursui buvo pateikęs ir savo surinktą bei aprašytą medžiagą apie Lazdijų gatves – jų buvusius ir esamus pavadinimus, ribas, vietą miesto gyvenime. Tais pačiais metais spaudai atidavė savo satyros ir humoro rinktinę „Juoko žolė“. Tai jau antroji humoreskų knyga po prieš keliolika metų išleistosios „Eismas ratu“. Iš pažiūros labai santūrus žmogus Antanas Pupienis humoro žanro, kaip paaiškėjo pokalbio metu, ėmėsi jau labai seniai: pirmoji jo humoreska, perskaityta dar 1946 metais Rokiškio gimnazijoje savo bendraklasiams, buvo gerai įvertinta ne tik bendraamžių, bet ir mokytojos. Vėliau, jau būdamas redaktoriumi, ėmėsi rimtesnio žanro, taip sakant, atitinkančio pareigas – satyros: pašiepdavo negatyvius to meto reiškinius, į juos įsipainiojusius žmones. Ne tik savo laikraščio žurnalistų rašinius redagavo, bet ir rajono rašytojų. Pasakė įspūdingą skaičių – vien tik Genė Semenienė yra išleidusi net 19 savo kūrybos knygų. Ne visas jis redagavo, bet daugumą.  Grožinės literatūros kūrinio rašymas, pasak Antano Pupienio, sunkus ir nedėkingas dalykas. Rašinys turi būti kažkuo išskirtinis, aukšto lygio, daugelio pripažintas, kad turėtų išliekamąją vertę. Jis turi turėti intriguojančią pradžią, tinkamą dėstymą ir netikėtą pabaigą. „Numarinti savo kūrinio veikėją, nerandant kitokios kūrinio pabaigos, pats lengviausiais dalykas“, – juokauja pašnekovas.  Kraštotyriniai darbai – kas kita: surinkai medžiagą, ją užrašei, patikrinai ir ji jau amžiams turės išliekamąją vertę. Pamena, kaip nepriklausomybės pradžioje dalyvavo kraštotyrinėje ekspedicijoje po Ignalinos kraštą. Tuomet surinko faktus ir parengė tris darbus: apie sielių plukdymą tame krašte, žvejybą ir kaimą, kuris lenkų okupacijos metais perpus priklausė lenkams ir lietuviais, o „demarkacinė“ linija buvo per kaimą tekėjęs upeliukas... Medžiaga įdomi, tačiau svarbiausia, jog po dešimties metų jis tuos savo darbus išvydo periodiniame žurnale „Mūsų kraštas“ – jie buvo panaudoti rengiant labai plačią ir išsamią studiją apie Ignalinos kraštą. Tačiau bene išsamiausiai ir plačiausiai mūsų rajono istoriją atspindintis darbas – A. Pupienio „Po Dzūkijos dangumi“. 
 
Apie sveiką gyvenseną – iš asmeninės patirties
Ilgus metus su Antanu Pupieniu dirbę žurnalistai nebeprisimena, kad jis kada nors būtų sirgęs. Pats jis sako, jog tikrai taip. Jei ir sunegaluodavo, tai tik kokiai dienai, ne ilgiau. Nėra turėjęs nedarbingumo lapelio, niekuomet negulėjo ligoninėje. Prisimena save rimtai sirgus tik vieną kartą – pačioje jaunystėje: vokiečių okupacijos laikais dirbo vaistinėje, vežė vaistus iš Panevėžio į Rokiškį ir labai peršalo. Susirgo pleuritu. Plaučiai nuo to laiko visuomet buvo jo silpnoji vieta. Tačiau rimtai niekuomet daugiau nesirgo. Nuo neatmenamų laikų Stalų girininkijos miškuose, Gervelių kaime, turėjo trobelę šeimos poilsiui, kur darbo metais leisdavo savaitgalius ir atostogas, o išėjęs į pensiją – jau ištisus mėnesius. Ir naujoji jo darbovietė dabar buvo vos už poros kilometrų:  išėjęs į pensiją, šešerius metus dar dirbo Veisiejų miškų ūkyje sargu budėtoju Stalų girininkijoje –  saugojo miškus nuo gaisrų Stalų girininkijoje esančiame priešgaisrinio stebėjimo bokšte. Įspūdingas kaskart būdavo jau vien lipimas į jį – ne kiekvienas vyras užlipdavo iki pat viršaus, dažnas nuo pusiaukelės grįždavo. Tačiau įspūdingiausia sargyba būdavo audros metu, kai bokštas į abi puses siūbuodavo po kelis metrus. Tuomet, pasak A. Pupienio, jau reikėdavo save ypatingai nuteikti... Bokšte parašytą apybraižą yra spausdinęs respublikinis žurnalas „Švyturys“. 
A. Pupienis tvirtina, jog niekuomet nerūkė. Tiesa, bandė jaunystėje. Ir ne kartą, nes cigaretės vokiečių laikais buvo dalijamos pagal korteles – negi neimsi, jei duoda. Kartais pabandydavo užtraukti dūmą, tačiau pats organizmas pasakė: ne. „Jei būčiau rūkęs, jau seniai po velėna gulėčiau“, – tvirtina A. Pupienis. Pasak jo, be reikalo visi dabar vien tik alkoholį kritikuoja. Rūkymas yra žymiai baisiau, taip organizmas nuolat nuodijamas. Už sveikatą reikia kovoti. Nuolat. Tiesa, ir genai turi reikšmės. Nors iš jo artimųjų – tėvų, brolių ir seserų – tik viena sesuo devyniasdešimties buvo sulaukusi. Sveikatos pagrindas, pasak jo, yra mityba. Svarbiausia – valgyti tuo pačiu metu, reguliariai. Būtinai pusryčiauti. Valgyti per pietus sriubą ir daržoves. Be mėsos būtų liūdna. Mėgsta riebesnę. Taip reguliuoja virškinimą. Ir ryte lašinius valgo, ir per pietus mėsos nori. Alkoholio kategoriškai niekuomet nebuvo atsisakęs. Vyno taurę dar ir dabar retkarčiais išgeria. Atmintis jau silpnėja. Tai yra, ne taip greitai gali prisiminti faktus, detales. Bet pagalvojęs prisimena. Dar moka apie 20 liaudies dainų ir turi puikų balsą. Ir planų dar turi. Kaip liaudis sako, duok, Dieve, kiekvienam tokios sveikatos ir tokio amžiaus...

Komentarai

Ačiū širdingai už nuostabius

Ačiū širdingai už nuostabius žodžius apie mūsų tėvelį. Ačiū, mielieji, ... O mes su sese pasistengsime peržiūrėti tėvelio archyvus ir pateikti jums dar nemažai įdomios informacijos .

Rašyti komentarą

Šis laukelis yra nebūtinas. Tačiau jeigu įvesite, jis bus laikomas privatus ir nerodomas viešai.
Emocijos
:)|(:(:beer::bigsmile:$)8)J):davie:>):glasses::D:love::X:~:O:8):steve::p;)
CAPTCHA
Šis klausimas yra skirtas nustatyti ar tai tikras lankytojas ir apsaugo nuo automatinių šlamsto pranešimų.
Vaizdinė CAPTCHA užduotis
Įrašykite simbolius iš paveikslėlio.