Apie nepramiegotą ir neprivalomą Sausio 13-osios minėjimą Krosnoje

, Jūratė Sutkuvienė
Apie nepramiegotą ir neprivalomą Sausio 13-osios minėjimą Krosnoje

Žvakes prie paminklo žuvusiems už Nepriklausomybę uždegė Laurinta ir Jokūbas.

Sausio 12 dieną Krosnos šv. Mato bažnyčioje po šventų mišių, kaip ir daugelyje miestų ir miestelių, įvyko Laisvės gynėjų dienos minėjimas – literatūrinė-muzikinė kompozicija „Mes nieko neužmiršome“. Žmonių susirinko pakankamai, nors visada sakome, kad galėtų ir daugiau. Bažnyčioje vyko Krosnos mokyklos moksleivių paroda „Aš nupiešiu laisvę“, kurią surengti sumanė naujasis Krosnos laisvalaikio salės vadovas Gintas Česnulis. Parodoje, kurią išvydęs Krosnos klebonas Juozas Klimavičius paprašė palikti bažnyčioje ilgėliau, 33 darbai. 8 piešiniai į parodą nepateko, nes Krosnos mokykloje laikomasi nuostatos: pradėjai darbą, būk malonus jį pabaigti. Pagrindiniai jaunųjų Krosnos dailininkų konsultantai – pradinių klasių mokytojos: Lina Jasevičienė, Zita Noruvienė, Lolita Katkauskienė bei dailės mokytoja Jolita Jasevičienė. Ačiū.
Jaukiame renginyje, skirtame už laisvę žuvusiems, skambėjo dar niekur negirdėtos dainos, kurioms muziką sukūrė renginyje dalyvavęs muzikantas Romualdas Stankevičius, o atliko Juozo Gruodžio konservatorijos studentė, buvusi Krosnos mokyklos mokinė Violeta Česnulytė ir Krosnos laisvalaikio salės vadovas Gintas Česnulis. Meninei literatūrinei kompozicijai talkino aštuoni Krosnos mokyklos mokiniai. Dar šeši buvo savanoriškai sutikę atvykti į neprivalomą atminimo renginį. Deja, kažkas teisinosi, jog pramiegojo, kažkas... Ir nieko čia nepadarysi. 
O po sausio 13 nakties 1991 metais poetas Marcelijus Martinaitis tiems keturiolikai, kurie tąnakt nemiegojo, dedikavo šias eilutes: „Šią naktį virš Vilniaus iškrito kruša su krauju, / ir širdys šiąnakt prisipildė žuvusių kraujo: / jie pirmieji tapo laisvi”. Kasmet, matydama tuos žiaurius laisvės kainą bylojančius kadrus per televizorių ir prisimindama savo pačios baimes prieš 23 metus, apsiverkiu. Bijojau tada, nes maniau, kad vėl esame nardinami į 50 metų trukusį melo liūną, ir ką čia slėpsi, baisu buvo dėl dar pusantrų metų neturinčios dukters, kuriai dabar beveik tiek, kiek Loretai Asanavičiūtei jos mirties dieną. Taip, jie pirmieji tapo laisvi, kad mes irgi... būtume laisvi. Laisvi ir neiti, kur nenorim.
O renginio Krosnos bažnyčioje pabaigoje – maloni staigmena. Knygomis Krosnos laisvalaikio salės vadovas Gintas Česnulis apdovanojo dešimt Krosnos mokyklos dailininkų, iš kurių net šešis, prizines vietas užėmusius, ir padėkomis. Išvardinsiu. Paskatinamuosius prizus gavo šie mokiniai: Lukas Skroblas ir Raminta Ivanauskaitė (3 kl.), Austėja Pankūnaitė ir Dainius Malinauskas (4 kl.), III vietos nugalėtojais tapo Austėja Kizelevičiūtė (2 kl.), Augustė Pliuskytė (3 kl.) ir Skirmantas Montvila (5 kl.), II vietos – Gintautė Menkevičiūtė (6 kl.) ir Andrėja Kočiubaitytė (7 kl.). I vietą pelnė 7 klasės mokinys Mantas Slipkauskas. Jo darbe – apdegusios vėliavos skiautės, tanko vikšrai ir vyriška ranka, laikanti padidinamąjį stiklą ir tyrinėjanti ant vikšrų atsispaudusį ženklelį: mažytę trispalvę širdelę. Brandu ir labai gražu. Ačiū ne tik Mantui, bet ir visiems laisvę piešusiems Krosnos mokiniams.
Ačiū mokiniams, kurie tądien dalyvavo meninėje kompozicijoje: Jokūbui Petrauskui, Gintautei Menkevičiūtei, Laurintai Ivanauskaitei, Paulinai Pavilonytei, Snieguolei Jocevičiūtei (6 kl.), Mantui Krivoniui (7 kl.), Vitai Pavasarytei ir Jovarui Černiauskui (9 kl.). Jiem nereikėjo jokių prizų, jokių pažymių, anei iš istorijos, anei iš pilietinės visuomenė pagrindų. Ir dėl to labai džiugu.
Kadangi oras tą sausio 12-ąją Krosnoje įsisiautėjo vėjais, sniegu ir lietumi, tai dar vieną užduotį – uždegti žvakeles prie paminklo žuvusiems už laisvę –  nukėlėme į sausio 13. Aišku, sausio 13 dienos rytą dešimt minučių žuvusių atminimui dar neprašvitusiuose mokyklos languose degė žvakės, o po pamokų, kaip ir planuota, žvakės buvo uždegtos prie paminko žuvusiems už laisvę, esančio miestelio centre, galvoje turint ir sausio 13 didvyrius, ir savanorius, ir partizanus ir… knygnešius, pridursiu.
Kam Jums tų paminklų reikia, gal paklaustų koks pro Krosną automobiliu ar pro šiuos žodžius akimis pravažiuojantis? Atsakysiu aktorės Doloresos Kazragytės žodžiais, gražiai susakytais „Raudonuose sandaliukuose“. Truputį perfrazuosiu. Ne mirusiems ir žuvusiems tų paminklų reikia, „o mums reikia atminimo žodžių, paminklų, festivalių, švenčių, kad išgyventume. Kaip ir malda – ji reikalinga mums, o ne Dievui. Jūs, Ten, turite tai, kas skirta. Jūs vis duodate ir duodate mums save, kad neužmirštume, jog esame sukurti šviesai. Tamsa (...) nieko negali duoti, nebent laikiną šiurpulį ir dar didesnį veržimąsi į šviesą. ŠVYTĖJIMĄ.“ Veržlumo į šviesą linkėdama šiuos žodžius skaitančiam, pradedu laukti neprivalomos vasario 16.

Komentarai

Rašyti komentarą

Šis laukelis yra nebūtinas. Tačiau jeigu įvesite, jis bus laikomas privatus ir nerodomas viešai.
Emocijos
:)|(:(:beer::bigsmile:$)8)J):davie:>):glasses::D:love::X:~:O:8):steve::p;)
CAPTCHA
Šis klausimas yra skirtas nustatyti ar tai tikras lankytojas ir apsaugo nuo automatinių šlamsto pranešimų.
Vaizdinė CAPTCHA užduotis
Įrašykite simbolius iš paveikslėlio.