Bažnyčiai vėliavų perkabinėti niekada nereikėjo

, Dineta Babarskienė
Bažnyčiai vėliavų perkabinėti niekada nereikėjo

„Atvažiavau į lietuviškąjį Punską ir nesigailiu“, ­— apie savo atvykimą į Punską pasakoja kunigas Marius Talutis.

Su jaunu kunigu Mariumi Talučiu, šiuo metu tarnaujančiu lietuviškoje Punsko parapijoje, Lenkijoje, kalbėjomės ilgai  ir ne tik apie kunigo misiją, jo asmeninio pašaukimo kelią, bet ir apie labai paprastus ir žmogiškus dalykus. Jaunas kunigas savo dienotvarkėje suranda laiko ir parapijiečiams, kurių parapijoje apie 4000, ir man, atvykėlei iš Lietuvos, kuri nei iš šio, nei iš to išdygo ant klebonijos laiptų norėdama tiesiog pasikalbėti. „Kalbėtis. Gerai. Ko čia nepasikalbėjus? Klauskit. Mano dienos, mano naktys – turiu laiko“,– juokauja kunigas ir pokalbis tęsiasi, pasidaro lyg koks artimesnis ir lengvesnis.
„Kaišiadorių vyskupas pasiūlė, atsižvelgdamas ir į mano kaip kunigo poreikius, tarnauti užsienio pastoracijoje kitoje šalyje, išmokti kalbą, susidaryti platesnį žvilgsnį į bažnytinį gyvenimą. Pagalvojau, kad tai galimybė, kuri praturtins mane kaip dvasininką ir bus labai vertinga patirtis. Atvažiavau į Punską ir nesigaliu,– apie savo atvykimą į Punską pasakoja kunigas Marius Talutis. – O prieš atvykdamas į lietuviškąjį Punską  tarnavau Kaišiadorių, Elektrėnų, Širvintų parapijose.“ 
 
– O kas padėjo apsispręsti būti kunigu? Juk į Vilniaus kunigų seminariją įstojote išsyk po mokyklos baigimo.
– Kunigystės gražų vaizdą parodė dideli autoritetai. Kitų kunigų gyvenimas, darbai parodė puikų tarnystės pavyzdį. Supratau, kad prasminga ir reikalinga sekti Kristumi. Turėjau labai gražų kunigo pavyzdį – kapuciną tėvą Ignacą Milašių. Tai buvo gyvo tikėjimo, nuolankios meilės, paprastumo, kunigiškos dvasios žmogus. Be abejonės, pašaukimas būti kunigu ir Dievo dovana bei malonė. Tai jokiu būdu negali būti vieno žmogaus ambicija, tikrai ne. Pašaukimą, troškimą sustiprino geri pavyzdžiai. Ir tada daug lengviau ir tvirčiau buvo žengti tokį žingsnį.Juk jei Dievas to trokšta, reikia branginti kiekvieną dieną. Nesigailiu, kad priėmiau kunigystės šventimus. Duok Dieve, kad iš to būtų naudos Bažnyčiai, jog nors vienam žmogui padėčiau jo tikėjimo kelyje.
 
– Kunigystė – darbas ar vis tik pašaukimas?
– Tarnystė, žinoma, tarnystė. Gyveni tuo, kuo tiki – Kristaus tikėjimu, stengiesi atlikti bažnytinę tarnavimo misiją, kuri duota. Visą gyvenimą esi kunigas, visada. Net išvykęs paiilsėti esi kunigas. Kunigystė, sakyčiau, gyvenimo būdas. Laisvas gyvenimo būdas, tik jokiu būdu ne galimybė daryti, ką noriu, bet vidinė laisvė didžiulė, begalinis pasitikėjimas Dievu. Aš pats nežinau, kur būsiu po metų, bet tikrai žinau, kad Dievulis ir bažnyčia niekada nepaliks  ir neapleis manęs.
 
– Punsko bažnyčią lanko gausus tikinčiųjų būrys. Atvyksta žmonės išklausyti šv. Mišių ir iš aplinkinių lietuviškų kaimų, sutiksi čia ir lazdijiečių. Čia plevena lyg kokia kitokia dvasia. Kas žmones taip traukia? Kuo išsiskiria Punsko parapija?
– Punske į bažnyčią ateina daugiau žmonių nei Lietuvoje, panašesnė vyrų ir moterų proporcija. Lietuvoje moterų gerokai daugiau bažnytėlėse nei vyrų, o Punske beveik vienodai. Dar labai svarbu, kad į šv. Mišias ateina pilnos šeimos: mamos, tėčiai su vaikučiais. Tas labai džiugina. Taip yra todėl, kad Lenkijoje nebuvo nusavinta žemė – vyrai nebuvo pažeminti. Žemės atėmimas, nedarbas, o paskui vėl, kai, atrodytų, žmonės jau geriau gyventi pradėjo, kolūkių išardymas, aplink tvyranti suirutė Lietuvos kaimuose labai stipriai sužeidė žmones, paliko gilias žaizdas, o ypač tai palietė vyrus. Ir viskas įvyko per labai trumpą laiko tarpą. O juk žmonės, sąžiningai dirbdami ir užsidirbdami, kitaip jaučia savo vertę ir orumą.  Sovietmetis paliko gilias žaizdas žmonių sąmonėje, o Punske žmonės gyveno kitaip. Lietuvoje žmonės, patyrę tokius gilius sukrėtimus, pradėjo ieškoti, kaip save užpildyti ir ne visi pasuko geru keliu. Alkoholizmas, pasimetimas žmonių gyvenimuose, vyriško autoriteto sugriovimas, jausmingumo užblokavimas, orumo sumenkinimas atvedė į tuštumą. O juk tėvas yra atsakingas šeimoje už ideologinius dalykus. Punske lietuviai – tautinė mažuma, kuri yra patyrusi tam tikrą saviizoliaciją. Ir tai normalu, kadangi visos tautinės mažumos šiek tiek atsitveria. Jie daug metų buvo atskirti nuo Lietuvos geležine uždanga. Norėdami išsaugoti savo lietuviškumą, išsiugdė tam tikrą kovingumą. Jiems buvo labai svarbu perduoti lietuviškumą, puoselėti lietuviškas tradicijas. Lietuviškų šv. Mišių lankymas, pamaldumas – visa tai juos palaikė ir stiprino. Punske visada buvo kalėdojama. Ant pirštų galima suskaičiuoti tuos, kurie kunigo nepriima į namus. Balta staltiese uždengtas stalas, kryželis, uždegtos žvakės, šventintas vanduo ir krapyliukas bei auka – taip visuose namuose laukiama kunigo. O Lietuvoje ir dabar dar pasigirsta visokių nuomonių apie kalėdojimą. Bažnyčioje penktadieniais per gavėnią einama Kryžiaus kelio procesija. Gavėnios laikotarpis išsiskiria ne tik Kryžiaus kelio procesija, bet dar ir Graudžių verksmų giedojimu. Punske šių giesmių, apmąstančių Kristaus kančią, giedojimas lietuviškai ir procesija po šv. Mišių vyksta kiekvieną gavėnios sekmadienį. Pavasarį vyksta Žemės pašventinimas. Šventinami laukai, žemės atsinešama krepšelyje į bažnyčią – tai labai svarbu šio krašto žmonėms. Daug kryžių stovi sodybose. Punskiečiai gražiai ir pavyzdingai myli savo Tėvynę. Punsko kraštas puikus pavyzdys, kaip Lietuva galėjo atrodyti, jeigu nebūtų išgyvenusi sovietmečio blogybių.
Bekalbant su kunigu nejučia imi ir pagalvoji, kad jeigu jis nebūtų kunigas, turbūt būtų geras istorikas. Kunigas Marius stengiasi pažinti Lietuvos geografiją, išmanyti istoriją, puoselėti kalbą. Jam itin įdomu gilintis į Šventąjį Raštą, liturgiją, žinoma, istoriją, etnografiją, menus. Kaip pats kunigas prisipažįsta, jam be galo gera važiuoti per Lietuvą, kad ir žvyruotais kaimo keliukais, girdėti tarmiškai kalbančius žmones, lankyti bažnyčias, piliakalnius, dvarus. O visai neseniai kunigas lankėsi knygų mugėje Vilniuje. Jis mėgsta skaityti. Ypatingai domina istorija, rašo straipsnius, dalyvauja mokslinėse konferencijose. Pasak jo, dvasininko akiratis turi būti platus.  Jis sako, kad tokie kunigai kaip Simonas Norkus (poetas, vertėjas), Motiejus Simonaitis (Lietuvos visuomenės ir valstybės veikėjas) vykdė labai plačią veiklą įvairiose srityse, buvo plataus akiračio žmonės – puikus pavyzdys visiems. Ir keliaujant mūsų krašto istorija kunigas Marius sako, kad Bažnyčiai niekada nereikėjo perkabinėti vėliavų. Iš vaikystės jam išliko didelis susižavėjimas lietuvių tautos išskirtinumu, kalba, laisvės kovų istorija. Jau studijuojant, jį itin sužavėjo Vilnius, pakerėjo miesto didybė, jo istorija. „Dievo Gailestingumo paveikslas, Aušros Vartų Marija, šventasis Kazimieras, Senamiestis su siauromis gatvelėmis, stogais, piliakalniai, Basanavičiaus kapas, Sausio 13-osios įvykių vietos. Viskas sutelpa – ir kas kiekvienam lietuviui šventa, ir kas katalikui brangu, – sako kunigas ir priduria, – lietuviai turi laisvės geną.“
Kunigas jaučia bendrystę su kitais kunigais. Ta dvasininkų luomo bendrystė jį džiugina. Jis sakosi, kad kaip kunigui jam nereikia ieškoti viešbučių niekur pasaulyje. Anot kunigo, šeimą jis turintis labai didelę. Kad ir kur nuvažiuotų, pas vietinį kunigą nakvynę jis visada suranda ir visai nebijo, jei kartais atsitiktų taip, kad būtų nepriimtas, anot kunigo Mariaus, tada liktų tam žmogui „ant sąžinės“. Bet dažniausiai kunigas būna apnakvindintas klebonijoje, pavalgydintas – šiltai priimtas. „Kunigas, mano brolis, bus priimtas pas mane taip pat“, – tvirtina kunigas Marius Talutis.
O ar suranda kunigas Marius įdomių pašnekovų Punske, kaip jis pats sako, savo kaimelyje? Jis prisipažįsta, kad jaučia ilgesį asmenybių, kurios labai praturtina ir uždega, bet nebūtinai didmiesčiuose jų reikia ieškoti. Kunigas tvirtina, kad ir kaime galima surasti savitą pasaulį turintį menininką, įdomų rašytoją. „Kai surandu, būtinai pasišnekučiuoju“, – sako jis.
 
– Negandų prispausti, ištikti gyvenimiškų nelaimių ir bėdų skubame į Dievo namus, ieškodami užtarimo ir užuovėjos, prašydami ir ieškodami pagalbos. Patyrę išdavystes ir veidmanystes, kartais pabirę į šipulius, bandome save gabalėliais susirinkti. Kai sergame, mums pasiūlo vaistų, o kai patiriame dvasines kančias, nieks net stiklinės vandens nepasiūlo. Kur ieškote tos užuovėjos Jūs?
– Prie to paties Dievulio. Juk tikėjimas – ir vaistas, ir atgaiva. Maldos gyvenimas, išpažintis, kuri apvalo, rekolekcijos. Žvilgsnis – į Kristų, neprarasti vilties, paanalizuoti save, kitų žmonių gyvenimus. Sunkumai neišvengiami, bet jų reikia. Šiandien gresia pavojus visuomenėje pašalinti autoritetus. Autoritetų praradimas griauna tikėjimą, visuomenę išveda iš pusiausvyros, žmogus netenka ašies. Žmogus pasidaro irzlus, nepatenkintas, neranda ramybės. Kartais ir man ne viskas pavyksta, kaip norisi, kaip tikėjausi, tad ta vidinė stiprybė visiems mums būtina. Kartais daugeliui iš mūsų pritrūksta ir optimizmo, ir pamatymo gerų darbų, gražių dalykų. Tad reikia atsigręžti į Dievą. Tikėjimas turi būti gyvas, vidumi priimtas tikėjimas Kristumi.
O man pasiteiravus, ar parapijiečiai dažnai pakalba apie jauną kunigą, atvykusį iš Lietuvos, jis iškart atsako, kad jo asmuo  neturi užgožti Jėzaus asmens, pažįstamo iš meilės, negalima užgožti Jėzaus asmens, negalima pamiršti Jėzaus. Kalbėjimas, domėjimasis kunigo gyvenimu neturi atitraukti nuo svarbiausio – tikėjimo. „Nors viena parapijietė yra prisipažinusi, kad kaip apie kunigėlius nepašnekėti – juk jie  tik du visoje parapijoje. O tikinčiųjų yra net keturi tūkstančiai“, – su šypsena prisipažįsta kunigas.
Kunigas Marius Talutis mums visiems pataria būti kantriems, mokėti išlaukti, daryti, ką privalome daryti kiekvieną dieną, mylėti ir pradėti visa tai daryti nuo menkai pastebimų dalykų. Bažnyčia turi, ką pasakyti, anot kunigo, ji nesikartoja, yra aktuali, šviežia ir gali daug pasakyti, tik reikia atvira širdimi klausytis ir priimti.
Einame akmeniniu grindiniu, kunigas išlydi mane, tą netikėtą atvykėlę, norėjusią tiesiog pasikalbėti.  Prieš mus atrakintos Punsko bažnyčios durys ir gali čia užeiti visi norintys. „Pas mus visada taip – ryte atrakiname ir tik vakare užrakiname“,– sako jis. Tad užeiti į Dievo namus, suklupti, sukalbėti poterėlį, pažvelgti į didingą bažnyčios altorių gali kiekvienas, kai labai skaudu ir, rodos, neištversi, kai sielą maudžia ir kai džiaugsmu netveria širdis.  Pasimelsti, patylėti...

Komentarai

Atsargiai jūs su juo. Įpač

Atsargiai jūs su juo. Įpač jaunos šeimos.

Rašyti komentarą

Šis laukelis yra nebūtinas. Tačiau jeigu įvesite, jis bus laikomas privatus ir nerodomas viešai.
Emocijos
:)|(:(:beer::bigsmile:$)8)J):davie:>):glasses::D:love::X:~:O:8):steve::p;)
CAPTCHA
Šis klausimas yra skirtas nustatyti ar tai tikras lankytojas ir apsaugo nuo automatinių šlamsto pranešimų.
Vaizdinė CAPTCHA užduotis
Įrašykite simbolius iš paveikslėlio.