Dzūkų žinios

Bendruomenė, kurioje kiaušiniai marginami visus metus

Dalintis:
Išmonės šiai bendruomenei netrūksta. (Nuotraukos iš Gegutės kaimo bendruomenės puslapio)

Dineta Babarskienė

Visi laukiame gražiausios pavasario šventės – Velykų. O kokios Velykos be itin svarbaus atributo – jo didenybės margučio. Visus metus laukiame to smagaus užsiėmimo – kiaušinių marginimo. Ir, ko gero, nepatikėsite, kad mūsų krašte yra viena bendruomenė, kurioje kiaušiniai marginami visus metus.

Tapo įpročiu: priprato ir rankos, ir smegenys

Jau antri metai, kai Gegutės kaimo bendruomenė prieš Velykas pasipuošia begale margučių. Šiemet buvusios senosios parduotuvės sienas puošia apie 1500 margučių, o aplink įmantrios kompozicijos iš šieno. Pirmais metais taip puošė vieną senosios parduotuvės sieną, šiemet jau dvi. Juokauja, kad dar dvi liko, tad darbuosis toliau. Tikslas – visą namelį apkabinti margučiais. „Po pirmų metų ekspozicijos sudužusių margučių buvo ir net nemažai, bet šiemet vis tiek jų padaugėjo“, – pasidžiaugia Gegutės kaimo bendruomenės pirmininkė Vilma Sabaliauskienė.

Kiaušinius Vilma Sabaliauskienė ir Jurgina Ruckuvienė renka visus metus. Vilmą kiaušiniais aprūpina tėvai, kaip ji pati pajuokauja, tėvai kiaušiniais paremia, pirktinių – čia mažai, nebent žiemos metu nusiperka iš parduotuvės, dar ir Jurgita jų parūpina nemažai. Moterys sako, kad tai jau tapo įpročiu. „Pripranta ir rankos, ir smegenys. Žinai, kad reikia kiaušinį ne daužyti, o išpūsti“, – atkreipia dėmesį Vilma. Jei kiaušinių prireikia į kotletus ar kiaušinienę, moterys jų nedaužo, o praduria skylutę, išpučia turinį, kurį sunaudoja, o kiaušinio lukštą saugiai pasideda, kaupia, kai kiekis nemažas surenkamas, tada margina. „Darbo daug, negali pasilikti visko paskutinei minutei“, – pastebi Vilma pridurdama, kad taip beruošiant kiaušinius ekspozicijai ir nugaras paskausta, ir pirštų galiukai kenčia. Prisimena, kad dar pradžioje ne viskas ir pavykdavo: kiaušiniai suskildavo, bandant padaryti skylutę, tad tam naudota adata, dabar jau tai padaro paprasčiau – su peiliu, o ir skylutė reikiamo dydžio iškart padaroma, kai ranka įgudusi, o anksčiau būdavo tai per didelė, tai per maža.

Ir visai nesvarbu, Joninės ar Žolinės, moterys margina kiaušinius

Dažo kiaušinius visus metus. „Ir visai nesvarbu, Joninės ar Žolinės, mes marginame kiaušinius“, – juokiasi Vilma. Kitaip ir būti negali, nes kai tokios daugybės reikia, tai per dieną nepadarysi tokio darbo. Juolab, kad dar kiekvienam kiaušiniui ir raištelis priklijuojamas. Margina ir natūraliais, ir pirktiniais dažais. „Ne taip paprasta juos numarginti, nes tušti, tad kyla į viršų. Reikia truputėlį paslėgti. Slegiant visko nutinka, kartais sudūžta. Tad pilame vandenio į vidų, kad patogiau būtų numarginti“, – pastebi. Tačiau ne šitas darbas sunkiausias: „Išpūsti juokas, numarginti irgi dar ne pats sunkiausias darbas, didžiausias darbas – suklijuoti jiems raištelius.“

Net kiaušinių duženas moterys panaudoja kūrybiškai

Iš sudaužytų kiaušinių kurti neįprastas kompozicijas Jurgitos Ruckuvienės, kaip dzūkai sako, išmislas. Ji buvo šito darbo iniciatorė. „Ji tiek visokių idėjų turi. Jų tiek, kad nors vežimu vežk. Ir tos jos idėjos nesibaigia, tik spėk suktis jas įgyvendinant. Ji mus pakvietė į edukaciją ir mes visos kūrėme kompozicijas iš kiaušinių duženų“, – pasakoja Vilma. Kiaušinių duženomis aprūpino pati Jurgita. Kas stebina ir kitus, ir jas pačias, kad, pasirodo, net iš kiaušinių duženų galima sukurti tokį grožį. „Vištų neturime, plunksnų neturime, tai naudojome varpas“, – juokauja Vilma. Visi sukurti vainikai skirti kitiems pasigrožėti, namo nenešė. „Namie gerai ir kažkas paprasčiau“, – tarsteli Vilma.

Šiemet „margučiai“ Gegutės bendruomenėje ridenasi ir iš šieno. O pagaminti ne taip paprasta, kaip gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Bet moterys sumanios. Jos įdarbino ir savo vyrus: juk didžiuliams kiaušiniams reikalingi metaliniai karkasai, o juos reikia suvirinti. Ne moterų rankoms tai padaryti: padėjo jų vyrai, o joms beliko apipinti šienu. „Viską stengiamės kurti iš natūralių medžiagų“, – priduria pašnekovė.

Dėkoja bendruomenės pirmininkė visiems, pridėjusiems savo rankeles prie šio velykinio džiaugsmo, patiems sau ir visiems svečiams, atvykstantiems į jų parapiją. „Dėkoju, kas pridėjo rankas ir kabinant margučius ant sienos, nes ir tam reikia laiko“, – pastebi ji.

Tikisi, kad oras bus toks geras, kokį sinoptikai ir prognozuoja, svarbiausia, kad nebūtų vėjo, tada jų sukurtas velykinis stebuklas džiugins ilgiau. „Tikimės, kad atlaikys“, – viliasi kūrėjai. O kadangi jų sukurtas grožis lauko sąlygomis, tai ir jie patys žino, kad bus ir sudužusių, ir nukritusių. Tai, anot jų, natūralu, kitaip ir būti negali, tad per daug net ir negaili tų sudužusių margučių: kitais metais primargins kitų. „O ir lietus užlyja, spalvos nublunka, bet margučiai tik dar natūraliau atrodo“, – bent tuo pasidžiaugia.

Tiesa, nepaisant, kad jau Velykos, kiaušiniai ir toliau renkami: numarginti bus jau kitoms Velykoms.

Ir dar labai smalsu sužinoti, kurgi ta bendruomenės margučių saugykla. „Bendruomenės namuose yra senovinės aukštos lovos, tad po jomis kuo puikiausiai telpa dėžės su margučiais“, – neslepia V. Sabaliauskienė.

Tik, anot jos, dabar dar ne laikas galvoti apie margučių saugyklą, tai proga ne tik pasidžiaugti šia neįprasta paroda po atviru dangumi, bet dargi pažaisti. Kviečia atvykus pas juos į svečius būtinai paieškoti pačio mažiausio kiaušinio, o gal pavyks net didžiausią išvysti. Išduoda paslaptį tiems, kas nori surasti patį mažiausią kiaušinuką: jis slepiasi šieno lizde – tai Vilmos augintinės papūgėlės kiaušinukas. Tiesa, pats didžiausias kiaušinis – stručio, jis vis tik saugomas Vilmos namuose. Bet jei šeimininkė namie, tai ir jį su malonumu parodys.

Dalintis:

Rašyti komentarą

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto

traffix.lt

Taip pat skaitykite: