Nors sakoma, kad savo krašte pranašu nebūsi, tačiau geras savo gimtojo krašto ir jo žmonių pažinojimas gali padėti geriau atlikti savo tiesioginį darbą.
Tai labai tinka Alytaus regiono atliekų tvarkymo centro (ARATC) Paslaugų organizavimo ir kontrolės padalinyje dirbančiam išeiviui iš Lazdijų krašto Tomui Balzeriui, kurio viena pagrindinių funkcijų – kuruoti atliekų tvarkymą Lazdijų rajone.
Tomas įsitikinęs, jog lazdijiečiai daro didžiulę pažangą tvarkydami atliekas ir gali būti pavyzdžiu kitiems Alytaus regiono gyventojams.
Apie atliekų tvarkytojų iššūkius Lazdijų rajone, kasmet augantį mūsų krašto gyventojų sąmoningumą rūšiuojant atliekas, nenutrūkstantį ryšį su gimtine ir bites kalbamės su T. Balzeriu.
– Esate lazdijietis, bet gyvenate ir dirbate Alytuje. Kas Jus paskatino rinktis darbą atliekų tvarkymo srityje? Už ką esate atsakingas? Ar Jums patinka tai, ką dirbate?
– Lazdijai yra mano tėviškė, neapleidžiu šio krašto, stengiuosi kiekvieną savaitgalį čia atvažiuoti.
Alytaus regiono atliekų tvarkymo centre dirbu daugiau kaip trejus metus. Prieš tai studijavau, ūkininkavau, buvau išvykęs padirbėti į užsienį.
Mano pareigos – kokybės inspektorius, esu atsakingas už paslaugų kokybės užtikrinimą, rūšiavimo kontrolę ir visokeriopą pagalbą žmonėms, tvarkantiems savo atliekas. Man šis darbas patinka, jis labai dinamiškas, nėra kada nuobodžiauti.
Padalinyje esame pasiskirstę, kuris darbuotojas kurį rajoną kuruoja. Man atiteko Lazdijai – kraštas, kurį pažįstu, gerai žinau rajono kelius ir keliukus, o svarbiausia, kad pavyksta rasti bendrą kalbą su žmonėmis.
– Praėjusiais metais Alytaus RATC Lazdijuose laukė iššūkis – teko pradėti vežti gyventojų atliekas. Kaip pavyko jį įveikti?
– Pradžia buvo sunki. Pasiruošimui laiko neturėjome – konkurso keliu nepavykus rasti vežėjo, kuris teiktų paslaugą už priimtiną kainą, negalėjome leisti, kad sutriktų atliekų surinkimas iš gyventojų. Teko imtis atsakomybės ir išvažiuoti tuštinti konteinerių.
Buvo vasario mėnuo, žiema, daug prisnigo. Privažiavimas iki kai kurių vienkiemių tapo tikru išbandymu. Maršrutai buvo ilgi ir nežinomi, vairuotojai užtrukdavo, vėluodavome. Bet sulaukėme pagalbos iš Lazdijų rajono savivaldybės, daug ir geranoriškai kiekvieną problemą spręsti padėjo seniūnai, patys labai stengėmės ir situacija pradėjo gerėti.
Ekipažai įgijo patirties, žino maršrutus, pažįsta gyventojus, nevėluoja ir paslaugos kokybė gerėja, vyksta pagal planą, nevėluojame, nereikia dirbti iki vakaro. Ekipažai jau įpratę: žino gyventojus, maršrutus ir keliukus.
Gyventojai atliekų vežimo dieną konteinerius ištraukia prie išvažiuojamo kelio, palieka su vairuotoju aptartoje vietoje. Gerokai daugiau Lazdijų rajono gyventojų, net gyvenančių vienkiemiuose, turi rūšiavimo konteinerius ir rūšiuoja atliekas. Prie ežerų gyvenantys Kapčiamiesčio, Veisiejų gyventojai paprašė atvežti stiklo rūšiavimo konteinerius, nes vasarą ten daug poilsiautojų ir susidaro nemažai stiklo atliekų – pristatėme konteinerius ir žmonės jau gali rūšiuoti.
– Kokie yra Lazdijų rajono gyventojų įpročiai rūšiuojant šiukšles? Ar jie skiriasi nuo kitų šio regiono gyventojų?
– Progresas tvarkant atliekas tikrai yra. Ypač didelis progresas maisto atliekų rūšiavimo srityje: individualių namų gyventojų rūšiuojamų maisto atliekų apimtys per metus padidėjo tris kartus. Daugiabučių gyventojai maisto atliekas rūšiuoja dar ne taip gerai, jiems reiktų pasistengti ir rūšiuojant pakuočių atliekas.
Norėčiau pagirti Lazdijus ir Veisiejus, šių miestų gyventojai neprimėto prie kolektyvinių konteinerių stambiagabaričių atliekų, todėl konteinerių aikštelės čia gerokai tvarkingesnės nei kitur. Gal taip yra ir dėl to, kad Lazdijuose ir Veisiejuose žmonės pažįsta vienas kitą, todėl gėdijasi tokius dalykus daryti. Mūsų krašto žmonės sofų ar kilimų aikštelėse nepalieka.
– Esate kokybės inspektorius, todėl, ko gero, tenka nemažai bendrauti su klientais. Kokio turinio skambučių dažniausiai sulaukiate? Ar turite receptą, kaip geriausiai nuraminti emocingą klientą?
– Su klientais, atliekų turėtojais kalbuosi daug ir visais klausimais. Pradėjęs dirbti Lazdijų krašte pats su atliekų surinkėjais važinėjau ir viską stebėjau: kur galima privažiuoti, kur kokios problemos kyla dėl atliekų surinkimo.
Daug teko bendrauti su vienkiemių, prie kurių sunku privažiuoti, gyventojais. Žmonės skambindavo, klausdavo, būdavo ir piktai nusiteikusių. Visus reikia išklausyti ir ramiai ieškoti sprendimo. Kaskart, sulaukę skambučio, užregistruojame skundą, įvertiname situaciją ir siūlome išeitį.
Pastebėjau, kad jeigu žmogų išklausai, jis ilgai nepyksta – išsipasakoja ir nurimsta. Kai žmonės pajunta, kad nuoširdžiai ieškome sprendimų, informacija eina iš lūpų į lūpas, pykčio mažėja.
– Didžiąją savo gyvenimo dalį praleidžiate darbe, Alytuje, tačiau dažnai būnate Lazdijuose. Kuo save laikote – labiau alytiškiu ar lazdijiečiu? Ar lieka laisvo laiko sau ir artimiesiems, kaip ir kur jį praleidžiate? Ar ketinate sugrįžti gyventi į gimtinę?
– Mano tėviškė – Lazdijų seniūnijoje. Esu baigęs Motiejaus Gustaičio gimnaziją. Į Lazdijus darbo reikalais važiuoju po kelis kartus per savaitę, dalis darbo laiko ten praeina, kartais daugiau būnu Lazdijuose nei Alytuje. Pažįstu nemažai Lazdijų krašto žmonių.
Laisvalaikis, hobis ir antrasis mano darbas – bitininkystė, kurią esu studijavęs. Dabar tėviškėje Lazdijų rajone prižiūriu 40 bičių šeimų.
Nors šiuo metu gyvenu Alytuje, save laikau daugiau lazdijiečiu, čia puiki gamta, esu prisirišęs prie šio krašto, čia visi draugai, lengva dirbti, kai viską čia žinai – pažįstu seniūnus, kai reikia pagalbos, sprendžiant darbo problemas, jie visada padeda.
– Ko norėtumėte palinkėti Lazdijų krašto žmonėms?
– Pirmiausia norėčiau padėkoti žmonėms, kurie tvarkingai gyvena, rūšiuoja atliekas, gerbia mūsų įmonės žmonių darbą, kuris yra labai sunkus.
Smagu, kad gyventojai tampa sąmoningesni, supratingesni, kantresni ir atlaidesni. Ačiū, mielieji kraštiečiai!
„Dzūkų žinių“ informacija