Dzūkų žinios

Valdžią gavusių konservatorių siautėjimas ir demokratijos varymas į politikos užribį

Dalintis:
Adomo Žilinsko piešinys.

Kregždutės laukė laukė ir sulaukė – nukirto gandrus, apšovė bebrus, nulaužė raudoną rožę ir atėjo į valdžią. Ir ką mes matome? Naujus vėjus, kurie nieko bendra neturi su demokratija. Kategorišką ir nediskutuotiną posūkį į diktatūrą. Vien ką reiškia premjerės Ingridos pasakymas, kurį perfrazavę, galime taip iššifruoti: „Tiems, kam nepatinka konservatoriai, turės ketverius metus kentėti, kol galės išsirinkti tuos, kas jiems patinka. Harmonizavimo nebus“.
Na, o pačių konservatorių lizde labai ryškiai pasikeitė rinkimų samprata. Rinkimų nebeliko, jie transformavosi į paskyrimą, gal net paveldėjimą. Praėjusią savaitę turėjo vykti konservatorių vedlio rinkimai. Buvo iškelta net keliolika kandidatų, tačiau vieną gražią dieną visi atsiėmė savo kandidatūras ir sutiko, jog rinkimų nebus, o įvyks Gabrieliaus paskyrimas į partijos pirmininko postą.
Panašu, jog daugelis jaunesnės kartos konservatorių neatsimena Leonido Brežnevo laikų, kai rinkimų nebūdavo, bet būdavo vienbalsiai paskyrimai ir kadencijos pratęsimai iki gyvos galvos. Bet tie konservatoriai, kurie prisimena tuos laikus, tai jiems turėtų būti gėda dėl tokio išsityčiojimo iš demokratijos, kai bendru sutarimu paskiriama partijos galva. Toks konservatorių sprendimas yra sunkiai suvokiamas Europos Sąjungos valstybėje veikiančioje partijoje, primenantis nebent Šiaurės Korėją. Net diktatoriškoje Baltarusijoje ar Rusijoje tokiuose rinkimuose, bent dėl formos, būna pateikiamos bent dvi kandidatūros.
O gal šis postas yra paveldimas, kaip kai kuriose Azijos valstybėse prezidentų regalijos? Gal partijos pirmininku gali būti tik tie, kas turi Landsbergio pavardę?
Konservatoriai teisinasi, kad dabar pandemija ir nėra galimybių surengti civilizuotus partijos pirmininko rinkimus. O kas jiems draudė tuos rinkimus nukelti popandeminiam laikotarpiui? Kas dega?
Kai kurie politologai teigia, jog tokia konservatoriška „rinkimų pornografija“ atėmė iš partijos galimybę savo viduje padiskutuoti apie valstybę, partijos situaciją ir vertybes.
Kas galėtų paneigti, jog rinkimai buvo taip surengti ir dėl to, jog bijota, kad Gabriukui gali atsirasti rimtų konkurentų partijos viduje? Kaip parodė konservatorių sąrašo reitingavimas prieš Seimo rinkimus, yra nemažai jaunų partiečių, kurie sulaukia partijos kolegų palaikymo, pavyzdžiui, jaunasis Saudargas ar Žygimantas Pavilionis, dar keli. Jiems šįkart nebuvo suteikta teisė pasimatuoti raumenimis su G. Landsbergiu. Žinoma, sprendimas nerengti demokratiškų partijos pirmininko rinkimų dar kartą įrodė, jog šiame politiniame darinyje labai tvirta ir griežta hierarchija ir drausmė, kaip komunistų partijos centro komitete.
Kita vertus, derėtų prisiminti neseną istoriją, kai prieš kelerius metus renkant šios partijos pirmininką, Gabrieliui iššūkį metė partijos veteranė, patyrusi politikė Irena Degutienė. Tada išryškėjo, jog jaunasis vadovas yra labai kerštingas. Užteko Lazdijų skyriaus konservatoriams palaikyti ne jį, bet ponią Ireną, netrukus po rinkimų skyriaus pirmininkas ir jo bendraminčiai sulaukė rafinuotų naujojo partijos pirmininko represijų. Kas galėtų paneigti, jog, žinodami apie tokią pirmininko savybę, partijos kolegos nusprendė save apsaugoti nuo galimo keršto?
Konservatoriai žengė dar toliau demokratijos nuskausminimo keliu – jie prakalbo apie rinkimų sistemos reviziją. Konservatoriai svarsto, jog Seimo rinkimuose derėtų atsisakyti vienmandačių apygardų ir Seimo narius rinkti tik pagal partijos sąrašus.
Tiesą sakant, ši mintis nėra nauja, apie tai jau daugelį metų kalba senieji socialdemokratai, kuriems kuo toliau, tuo labiau nesiseka būti išrinktiems vienmandatėse. O pagal „patobulintą“ sistemą jiems būtų saugu ir garantuota vieta ant Seimo laktų.
Ką reikštų, jei būtų nuspręsta atsisakyti rinkimų vienmandatėse, ir kam tai naudinga? Žinoma, tai naudinga senosioms tradicinėms partijoms. Visą į Seimą renkamų savo partijos kandidatų sąrašą reguliuotų pačios partijos, o kai kurios partijų asmenybės, kurios nėra aklai lojalios savo partijų vadovybėms, liktų už borto ir neturėtų galimybės būti išrinktos vienmandatėse.
Žinoma, galimybę patekti į Seimą prarastų nepartiniai kandidatai, kurie nepriklauso partijoms, bet iki šiol kandidatuodavo vienmandatėse. Žinant, kad labai nedidelis procentas Lietuvos žmonių priklauso politinėms partijoms, toks nepartinių kandidatų išstūmimas iš rinkimų arenos būtų mažų mažiausiai nesąžiningas, neteisingas ir nedemokratiškas.
Bet liūdniausias tokių rinkimų rezultatas, tai ryšio su Lietuvos žmonėmis praradimas. Būkim biedni, bet teisingi, tik per vienmandatininkus, per jų tiesioginį bendravimą su rinkėjais valdžia sužino apie tai, kaip gyvena Lietuvos žmonės. Vienmandatininkai už savo nuveiktus darbus atsiskaito rinkėjams, jie jaučia atsakomybę. Ar partijos turėtų tokią atsakomybę? Ko gero, tik lozunginę. Dėl tokios sistemos ypač nukentėtų regionai, kurie, kaip dabar matyti, ir naujai išrinktai valdžiai nėra įdomūs.
Žinoma, naujoms partijoms rinkimuose be vienmandatininkų būtų visiška bėda, o visus balsus pasidalintų trys ar keturios partijos. Tai dar vienas žingsnis, stumiant demokratiją į politinio gyvenimo užribį.
Konservatoriams nėra neliečiamų temų ir asmenybių. Akivaizdu, jog savo valdymo metus, kiek jų dar liko, ramiai negalės gyventi ir Gitanas Nausėda. Maža to, kad konservatoriai viešai piktinasi, kad Prezidentas vienas važiuoja į Europos Sąjungos vadovų susitikimus, neleisdamas ten nuvykti konservatorių Ingridai, bet kas galėtų paneigti, jog kregždutės diskusijose su Prezidentu gali pasitelkti ir teismą.
„Norėjom, kaip geriau, bet išėjo – kaip visada“. Liūdna frazė, bet ji puikiai tinka tautiečiams, kurie balsavo už konservatorius. O jei konservatoriai nepatinka, tai po ketverių metų išsirinkite tuos, kas patinka. Konservatoriška demokratija?

REDAKCINIS STRAIPSNIS (vedamasis) – redakcijos nuostatas atspindintis, jos vardu parašytas, neretai nenurodant konkretaus autoriaus, rašinys, dažnai atsiliepiantis į kokius nors įvykius, paaiškėjusius faktus, tendencijas. Būdinga nedidelė, neretai vienoda visiems leidinio redakciniams straipsniams apimtis, glaustas minčių dėstymas, tezių pobūdžio argumentacija, naudojami publicistinės retorikos elementai. Įprasta pateikti išvadas, apibendrinimus, atspindinčius redakcijos nuostatas. / Žurnalistikos enciklopedija /

Dalintis:

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto

traffix.lt

Taip pat skaitykite: