Irena Monika Poviliūnienė: „Iš tikrųjų buvau pasižadėjusi sau daugiau neberašyti. Bet... niekada nesakyk niekada“

, Gintarė Šataitė
Irena Monika Poviliūnienė: „Iš tikrųjų buvau pasižadėjusi sau daugiau neberašyti. Bet... niekada nesakyk niekada“

Irena Monika Poviliūnienė.

Retame Lazdijuose vykstančiame renginyje neišvysite puikiai atrodančios, visada turinčios ką pasakyti moters. Beveik penkiasdešimt metų Rentgeno kabinete dirbusi Irena Monika Poviliūnienė, išėjusi į užtarnautą poilsį, stengiasi gyventi aktyviai ir prasmingai. Jai ėmus rašyti knygas apie Lazdijų krašto mediciną ir farmaciją, moteris tapo ne tik Lazdijų rajone, bet ir visoje Lietuvoje žinoma kraštotyrininke.
 
– Kada pradėjote rašyti? Kaip manote, kodėl?
– 1996 metais pradėjusi rinkti medžiagą apie medicinos istoriją, Lazdijų krašte dirbusius medikus, net nesapnavau, kad kada nors surinkta informacija suguls į knygos puslapius. Iš pradžių tai buvo kuklus rankraštis su daugeliu nežinomųjų.
Į klausimą „Kodėl?“ galėčiau irgi atsakyti klausimu: „Ar pastebėjote, kad kraštotyra dažniausiai užsiima vieniši žmonės: našliai, kunigai, nesukūrę šeimos individai. Gal taip mes užpildome vienatvės spragas? Kas žino?“.
 
– Kaip nusprendėte parašyti knygą? Kiek laiko ją rašėte?
– Kaip jau minėjau, iš pradžių tai buvo nedidelės apimties rankraštis. Tačiau ir juo galima buvo pasidžiaugti, nes dažniausiai kraštotyrininkai renka informaciją apie dvarus, švietimo įstaigas, įžymius žmones, o apie mediciną tuo metu mažai kas rašė. Mano darbas tęsėsi apie šešiolika metų.
 
– Jums rašymas darbas ar malonumas?
– Bandysiu pajuokauti. Rašymas tušinuku man yra darbas ir malonumas; rašymas kompiuteriu man būtų sunkus darbas, nes neturiu kompiuterio ir nemoku juo naudotis. Esu senamadiška.
 
– Kokiai auditorijai buvo skirta pirmoji Jūsų knyga?
– Knyga „Lazdijų krašto medicina ir farmacija“ buvo daugiau skirta medicinos bendruomenei ir kraštotyrininkams. Ja susidomėta ne tik Lietuvoje, bet ir Vokietijoje, Anglijoje, Airijoje, Izraelyje. Knygų įsigijo daugelis respublikos muziejų.
 
– Gal trumpai papasakotumėte apie knygos rašymą ir su kokiomis problemomis teko susidurti ją rašant?
– Vieną dieną (tikros datos nepamenu) Lazdijų krašto muziejaus direktorė Daina Pledienė „įsiveržė“ į Fluorografijos kabinetą, kuriame aš tuomet dirbau, ir mestelėjo ant stalo iš LVCA (Lietuvos valstybės centrinis archyvas) parvežtą pluoštą dokumentų. „Pažiūrėkite, gal pravers. Ir pradėkite rimtai dirbti“, – paragino. Pavarčiau, susidomėjau.
Pirmoji mano kelionė buvo į Lietuvos medicinos biblioteką, esančią Vilniuje, Kaštonų gatvėje. Vėliau ne kartą lankiausi Lietuvos valstybės centriniame archyve, Medicinos ir farmacijos muziejuje Kaune, Alytaus apskrities archyve, net tris kartus esu kruopščiai peržiūrėjusi Lazdijų ir Veisiejų rajonų vyriausiųjų gydytojų 1942–2000 metų įsakymų knygas. Teko bendrauti ir su Vilniaus Gaono žydų muziejumi.
Didžiausia problema buvo transportas, taip pat reikėjo rasti žmogų, dirbantį kompiuteriu ir galintį aukoti savo laisvalaikį. Be to, kai kurie medikai, būdami labai užimti, ne visada rasdavo laiko, o gal ir noro pabendrauti, atsiverti. Turiu pripažinti, kad dirbti archyve buvo lengviau, o ypač dabar, kai įgijau nemažai patirties.
Už tai, kad knyga pasiekė skaitytoją, turėčiau padėkoti buvusiam Seimo nariui prof. Justinui Karosui, jau iškeliavusiam Amžinybėn; Lazdijų rajono savivaldybės merui Artūrui Margeliui; Lazdijų krašto muziejaus direktorei Dainai Pledienei; Viliui Tumosai ir visiems muziejininkams, taip pat Lazdijų miesto seniūnei Vaidai Gazdziauskienei; korektorei Birutei Januškevičienei; Lazdijų rajono Kultūros, meno ir mokslo paramos fondui; UAB „Lazdijų sveikatos centro“ vyriausiajam gydytojui Romui Jurkevičiui, Alytaus odontologei Liucijai Snarskienei, šviesaus atminimo farmacininkei Elenai Rimavičienei ir dar daugeliui puikių žmonių turėčiau nusilenkti. 
 
– Dar prieš pasirodant pirmajai Jūsų knygai kalbėjote, kad jei reikėtų viską pradėti nuo pradžių, nepradėtumėt, tačiau jau rašote antrą knygą. Kodėl taip nutiko?
– Iš tikrųjų buvau pasižadėjusi sau daugiau neberašyti. Bet... niekada nesakyk niekada. Į šį verpetą mane įsuko veisiejietė Janina Baravykaitė-Ražukienė iš Baravykų gatvės. Nagi, sakė, žmonės ir tremtyje, ir kalėjimuose rašė, nesėdėk dyka, dirbk! Pamaniau, gal truputį ir patalkininkausiu. Bet... antroji knyga jau parašyta ir kompiuteriu atspausdinta (!), beliko tik sudėlioti iliustracijas, kurių galėtų būti apie 300, o gal ir daugiau. 
 
– Apie ką rašoma antrojoje Jūsų knygoje? 
– Pirmajai knygai išvydus dienos šviesą, jaučiau lyg ir nusikaltusi kaimo medikams. Reikėjo tą klaidą ištaisyti. Tačiau knyga bus ne tik apie kaimo ambulatorijas, felčerių ir akušerių punktus. Stengiausi, kad ji būtų įdomi ne tik Lazdijų, bet ir kitų Lietuvos rajonų, miestų bei miestelių skaitytojams. Visko neatskleisiu.
 
– Ar Jums svarbu, kas skaito Jūsų knygas. Kodėl?
– Be abejo, man svarbu, kad knyga susidomėtų išprusę skaitytojai, gebantys aprėpti ir įvertinti visumą, o ne tik tai, kiek jis pats yra išgirtas ar papeiktas.
 
– Kaip manote, ar po šios knygos pasirodymo dar rašysite? Jei taip – kokios temos Jus domina?
– Manau, kad jei sveikata leis, rašysiu, tik jau kita tema. Tiesa, esu pakviesta į kraštotyrininkų būrį, pasišovusių, kad labai greitai skaitytojus pasiektų enciklopedinis leidinys apie Lazdijų kraštą. Laiko mažai, nežinia, ar pavyks, bet reikia bandyti.
Mano giminėje yra ir daugiau tokių kuoktelėjusių kaip aš. Visi rašo apie giminę. Ir aš prisijungsiu prie jų. Gaila, kad viską pradedame daryti pavėluotai, kai jau nebelikę gyvų praeities liudytojų. 
 
– Ar pati mėgstate skaityti? Turite daug knygų?
– Skaityti knygas mėgau nuo vaikystės. Sukrėtė ir sužavėjo V. Mykolaičio-Putino „Altorių šešėly“, labai mėgau Knutą Hamsuną, lietuvių ir rusų poeziją. Ir dabar, kai aplink tokia pilkuma, kai užvaldo niūrios mintys, pradedu deklamuoti M. Lermontovą, A. Puškiną, A. Bloką, Maironį, S. Nėrį. Pasitikrinu savo atmintį, traukiasi tolyn pilki šešėliai.
Pomėgį skaityti, gerbti knygą, matyt, paveldėjau iš savo tėvų. Mano mama, nugyvenusi labai sunkų ir nelaimingą gyvenimą, buvo mokyta moteris, lankiusi Alytaus gimnaziją, baigusi Aukštadvario (Trakų rajonas) mergaičių žemės ūkio mokyklą. Ji labai mylėjo knygas, kartais skaitydavo jas vogčiomis, slėpdamasi nuo kitų, kurie manė, kad skaitymas – tai tuščias laiko gaišimas; tėvas, išgyvenęs vos 51 metus, atrodo, buvo mokęsis pas daraktorių, taip pat labai mėgo skaityti, domėjosi politika.
Šiandien sunku patikėti, kad žiemos metu į mūsų trobą rinkdavosi aplinkinių kaimų vaikai kiekvieną ketvirtadienį pasiklausyti jo sekamų pasakų lietuvių ir lenkų kalbomis.
Turėjau nemažą biblioteką, daug knygų esu atidavusi vaikaičiams (ypač enciklopedinių leidinių, žodynų). Pati mėgstu istorines knygas, kraštotyros leidinius ir memuarus. Nemėgstu fantastinės literatūros.
 
***
Kadangi mūsų pokalbis vyko metu, kai dauguma gyventojų jau pasipuošę savo namus, o Lazdijų miesto centre puikuojasi papuošta eglė, o gal tiesiog todėl, kad jau juntamas kone apčiuopiamas Kalėdų laukimas, moteris visiems skaitytojams palinkėjo jaukių švenčių: „Linkiu visiems, kad ateinančios šventės suburtų Jus prie Kūčių stalo, o širdyje būtų gera ir šviesu“.

Komentarai

Rašyti komentarą

Šis laukelis yra nebūtinas. Tačiau jeigu įvesite, jis bus laikomas privatus ir nerodomas viešai.
Emocijos
:)|(:(:beer::bigsmile:$)8)J):davie:>):glasses::D:love::X:~:O:8):steve::p;)
CAPTCHA
Šis klausimas yra skirtas nustatyti ar tai tikras lankytojas ir apsaugo nuo automatinių šlamsto pranešimų.
Vaizdinė CAPTCHA užduotis
Įrašykite simbolius iš paveikslėlio.