Irina Gudebskienė: „Myliu muziką, žmones ir gyvenimą“

, Zigmas Pūkelis
Irina Gudebskienė: „Myliu muziką, žmones ir gyvenimą“

Lazdijų rajono savivaldybės metų mokytojo vardas suteiktas ir piniginė premija įteikta Veisiejų skyriaus akordeono mokytojai metodininkei I. Gudebskienei.

Spalio 4 d. iškilmingame Tarptautinės mokytojo dienos minėjime Seirijuose Lazdijų rajono savivaldybės metų mokytojo vardas suteiktas ir piniginė premija įteikta Veisiejų skyriaus akordeono mokytojai metodininkei I. Gudebskienei. Ši garbingą apdovanojimą jai įteikė Lazdijų rajono savivaldybės meras A. Margelis.
Šia proga ir nutarėme pakalbinti Iriną Gudebskienę.
 
– Gerb. Irina, papasakokite apie save. Kur ir kada gimėte, kur mokėtės, kokią mokyklą baigėte?
– Niekas nepatikėtų, kad gimiau tolimajame Kazachstane.  Mano tėveliai buvo išvažiavę užsidirbti. Gimiau pavasarį, 1961 metų kovo mėnesį. Mamytė pasakojo, kad ten buvo daug sniego, sulig namų stogais. Mano tėvelis buvo lietuvis, o mamytė rusė. Ji su savo šeima buvo ištremta į Lietuvą, nes mano senelis (mamytės tėtė) buvo turtingas malūnininkas. Ir šiandien Rusijoje Uljanovsko srityje stovi senelio malūnai. Kai man buvo treji metukai, tėvai grįžo į Lietuvą ir apsigyveno Alytuje. Alytų aš laikau savo gimtuoju miestu. Čia baigiau muzikos mokyklą ir dabartinės A. Ramanausko-Vanago gimnazijos devynias klases. Alytuje sutikau ir savo gyvenimo meilę. Tai dabartinis mano vyras ir mano keturių dukrų tėvelis. Jis yra mano bendraklasis, mano gyvenimo ramstis, didžiausias rėmėjas ir kritikas. 
 
– Kada Jūsų gyvenimo kelyje pasirodė muzika?
– Mano meilė muzikai formavosi nuo mažų dienų. Gimiau labai muzikalioj šeimoj. Mano mamytė labai gražiai dainavo. Turėjo stiprų ir be galo gražų balsą. Tėvelis grojo smuiku, kurį pats pasidarė dar būdamas labai jaunas. Tėvelio giminėj kas antras grojo kokiu nors instrumentu. Visuose giminės susiėjimuose skambėdavo dainos ir akordeono skleidžiami garsai. Būdama dar visai maža pavydėdavau visiems, kas mokėjo groti akordeonu. Į Alytaus muzikos mokyklą įstojau būdama devynerių metų amžiaus. Tėvai nenorėjo leisti, tai paprašiau  kaimyno, kad parašytų prašymą, ir sėkmingai peržengiau Alytaus muzikos mokyklos slenkstį. Nuo tada ir prasidėjo mano kaip muzikantės kelias. Akordeonu groti mane mokė jau dabar amžiną atilsį mokytoja Elvyra Judickaitė. Ji buvo ką tik baigusi tuometinę Vilniaus konservatoriją. Ji mane išmokė klausyti ir pamilti įvairaus žanro ir epochų muziką. Išmokė pamėgti J. S. Bacho kūrybą. Iki šių dienų – tai  mano mėgstamiausias kompozitorius. 
 
– Kada nutarėte rimčiau užsiimti muzika?
– Baigusi muzikos mokyklą įstojau į Vilniaus Juozo Tallat-Keplšos konservatoriją. Joje pažinau labai reiklią ir ambicingą mokytoją Rūtą Daubarytę. Ji buvo Vilniaus katedros vargonininkė ir mano akordeono dėstytoja. Niekada nepamiršiu Jos žodžių, kuriuos išgirdau, kai raudonu diplomu baigiau konservatoriją. Ji man pasakė: „Tu, Irute, niekada nebūsi karjeristė. Tavo gyvenimo pagrindas bus šeima ir tu gyvensi kaime, o   groti teks bažnyčioj.“ Aš nusijuokiau ir pasakiau, kad niekada to nebus. Pasirodo, kad tai buvo pranašiški žodžiai. Aš gyvenu ne tik kaime, bet net vienkiemyje.  Su vyru užauginom keturias šaunias mergaites.  
 
– Ką veikėte baigusi konservatoriją?
– Baigusi konservatoriją gavau paskyrimą į Lazdijų meno mokyklą. Ilgai čia neužsibuvau, nes grįžau į Alytų. Ištekėjau ir nusprendėm su vyru pasiieškot sodybėlės.  Nusipirkom ją Petroškuose ir taip grįžom į Lazdijų rajoną. Šitame kaime  gimė trys vyresnės dukrelės ir mirė mano abu tėveliai. Man  buvo 29 metai, kai netekau abiejų tėvų. Dirbau įvairius darbus: ir kultūros namuose, ir verslą savo turėjom. Tuo metu buvau reikalinga vyro versle. Pasikeitus situacijai grįžau prie muzikos. Gimė ketvirta dukrelė Irutė ir sudėliojo viską į  savo vietas.
 
– Grįžusi prie muzikos tapote gerai pastebima Veisiejuose...
– Penkiolika metų grojau Veisiejų  Šv. Jurgio  parapijos bažnyčioje, ir savo didesnę gyvenimo dalį praleidau su muzika, mokiniais, dainuojančiais ir grojančiais žmonėmis. Labai myliu savo darbą. Jau daugiau kaip  dvidešimt metų dirbu Lazdijų meno mokyklos Veisiejų skyriuje. Mokau vaikus groti akordeonu. Mano vertybės darbe yra kokybė ir pozityvus mąstymas. Aš turiu daug mokinių, puikias koleges,  tolerantiškas vadoves, puikias darbo sąlygas. Su mokiniais bendrauju nuoširdžiai ir labai paprastai. Daug pasakoju apie save, tuomet  ir mokiniai mane laiko savu žmogum. Mes daug dirbam papildomai, nes  pamoka per trumpa rimtesniems darbams. Nei vienas mano mokinys nesėdi už mano klasės durų. Jiems klasės durys visada atviros. Labai juos myliu, bet tą sakau ne dėl to, kad pasakyčiau, bet dėl to, kad taip yra iš tikrųjų. Turiu be galo gerus mokinių tėvelius,  kartu esam geras  tandemas. Nekyla jokių neišsprendžiamų problemų, nes tai mano antra šeima ir mano antri namai.
 
– Spalio 4 d. Jums buvo suteiktas Lazdijų rajono savivaldybės metų mokytojo vardas. Ką Jums tai reiškia?
– Nustebau gavusi tokį apdovanojimą. Visada  galvoju, kad yra vertesnių už mane, bet labai apsidžiaugiau, jog šiais metais ja tapau. Šis vardas įpareigoja dar labiau stengtis ir siekti vis geresnių rezultatų. Noriu, kad mano mokiniai važiuotų į stipriausius Lietuvos ir užsienio konkursus, kad būtų geriausi, kad jiems būtų gera pas mane mokytis, kad mes būtume nedaloma visuma kaip iki šiol. Smagu, kai baigę Veisiejų meno mokyklą, po daugelio metų jie grįžta groti ansamblyje. Mano didžiausias tikslas ir svajonė ugdyti gerus vaikus, kad jie nors retkarčiais prisiliestų prie muzikos. Myliu muziką, žmones ir gyvenimą. Ačiū visiems už gerumą, pasitikėjimą ir palaikymą.
 
– Ačiū už pokalbį.

Komentarai

Rašyti komentarą

Šis laukelis yra nebūtinas. Tačiau jeigu įvesite, jis bus laikomas privatus ir nerodomas viešai.
Emocijos
:)|(:(:beer::bigsmile:$)8)J):davie:>):glasses::D:love::X:~:O:8):steve::p;)
CAPTCHA
Šis klausimas yra skirtas nustatyti ar tai tikras lankytojas ir apsaugo nuo automatinių šlamsto pranešimų.
Vaizdinė CAPTCHA užduotis
Įrašykite simbolius iš paveikslėlio.