Jovita Sandaitė apie darbą karštuose taškuose

, Ričardas Lapaitis
Jovita Sandaitė apie darbą karštuose taškuose

Jovita Sandaitė Afganistane, Kabulo provincijoje.

Yra mūsų kraštiečių, kuriuos sutikti Lazdijuose nėra lengva užduotis. Tokie žmonės vadinami pasaulio piliečiais. Susitikimą su Kukliuose augusia Jovita Sandaite derinau vos ne metus laiko. Ji vis kažkur įstrigdavo – tai Palestinoje, tai kelionėse autostopu. O po kiek laiko man pasakė esanti Afganistane. Iškart pagalvojau apie Talibano kovotojus ir visada besišypsančią merginą, kuri kažkada atsiuntė man eiles. Jos buvo spausdintos rajono jaunųjų literatų almanache „Pakeliui į saulę“. Dabar jaučiau, kad šiuo metu esu su Jovita pakeliui tik į „karštus taškus“. Tegul tik mintyse...
Mažoje Lazdijų kavinėje susitikau su Jovita: jauna, graži, kukliai besišypsanti mergina... Paspaudęs ranką pagalvojau: „Na, tikrai nuo blogų žmonių neapsigintumei...“ O ji man sako: „Šiek tiek pailsėsiu ir vyksiu į Ispaniją. Noriu pėsčiomis nueiti šv. Jokūbo kelią.“ „O kas vėliau?“, – klausiu. „Nežinau, yra viena vieta Sirijoje,“ – atsakė man ramiai.
Jovita iš tikrųjų netrukus paliko Lazdijus ir išvyko į Ispaniją. Kai kartą su ja susisiekiau, į mano klausimą „tai tu dar eini?“ ji atsakė: „Tikriausiai manęs gerai nepažįsti... Jei einu, tai tik iki galo.“ Tuomet šis interviu bus su žmogumi, kurio gerai nepažįstu, bet noriu pažinti... Noriu žinoti, ką ji veikia ten, kur ne kiekvienas vyras išdrįsta nukeliauti...
 
– Papasakok, kaip atsidūrei ilgų karų nualintame Afganistane?
– Esu humanitarinės organizacijos darbuotoja, kurios biuras yra Paryžiuje. Jei atvirai – aš pati norėjau ten papulti. Atitikau jų kriterijus ir mane išsiuntė 10-iai  mėnesių dirbti Afganistane.
 
– Ar buvo sunku ten išgyventi?
– Afganistane yra daugybė dalykų, kuriuos sunku išgyventi. Aš stengiausi uždaryti duris neigiamoms emocijoms, tai padėjo man ištverti. Iš pradžių dirbau tris mėnesius Mazari-Šari prie Tadžikijos sienos. Ten mūsų organizacija turi evakuacijos bazę, jei kas atsitiktų. Tai labai saugi vieta.
Vėliau, pasikeitus aplinkybėms, dirbau Kabule. Aplankiau ir Goro provinciją, ten bent žinojo Lietuvos vardą. Dirbau ir Afganistano pietuose prie Pakistano sienos, kur net 60 procentų teritorijos kontroliuoja Talibano kovotojai ir nuolat vyksta karo veiksmai. Ten įsikūrusios vos dvi organizacijos, nes niekas nenori rizikuoti gyvybe. Manau, riziką visur gyvenime atrasi. Čia kaip pažiūrėsi: jei Afganistane važiuoju su šarvuotu kariniu automobiliu, jaučiuosi nesaugiai, nes esu pagrindinis taikinys. Jei važiuoju su sena mūsų biuro surūdijusia mašina, nejaučiu jokios baimės. Nes esu lyg paprasta afganistanietė.
 
– Koks tau pasirodė pats Afganistanas? 
– Visų pirma, ten gyvena daugybė žmonių, kurie nenusipelnė to karo. Negali sukurti  normalaus gyvenimo, nes juos nuolat išvaro.
 
– Ar afganais galima pasitikėti?
– Aš visąlaik žmonėmis pasitikiu. Juk jie nieko neturi: vienas kambarys ir ant grindų čiužinys. Daugelis jų grįžta iš Pakistano, neranda jokio darbo. Aišku, situacija sudėtinga, bet man jie atrodė paprasti ir nuoširdūs. Iš kitų tautų jų neišskirčiau.
 
– Ar gyvenai šeimose?
– Ne. Saugumo sumetimais keliauti galėjau labai nedaug...
 
– Kokia buvo tavo misija ten?
– Teko lankytis ligoninėse. Kalnuotose vietovėse jų išvis nėra. Dirbau su moterimis ir badaujančiais jų vaikais. Afganistane mamos nelabai supranta, kokios pasekmės laukia badaujančio vaiko. Jos nežino, kodėl jis nevalgo. Kai atveža į ligoninę, vaikas tiesiog miršta. Gydytojai taip pat nežino, kaip tiems vaikams suteikti reikiamą pagalbą.
Afganistanas antras pasaulyje pagal vaikų mirštamumą iš bado. Žuvusių vaikų skaičius dėl konflikto nesudaro nei vieno procento, kiek jų žūva iš bado.
 
– Kaip ištvėrei ten dešimt mėnesių? Kokia buvo tavo kasdienybė?
– Įsivaizduok, realiai negaliu vaikščioti gatvėmis... Negaliu viena niekur išeiti... Išvykdama ir grįždama turiu paskambinti, kad viskas gerai. Esi visiškai apribota. Gyvenau ir dirbau su tais pačiais žmonėmis.
Mano kieme buvo toks sodelis – penkių metrų ilgio. Kiekvieną vakarą aš ten bėgiodavau. Kartą suskaičiavau 665 ratus. Man tas bėgimas labai padėdavo. Galva šviesi. Galiu dirbti. Yra žmonių, kurie ten ištvėrė ir dvejus metus.
 
– Kaip reagavo į tavo mokymus ir reikalavimus vietinė valdžia? Juk tu esi mergina...
– Aš jiems gražiai aiškinau. Afganistane, kaip ir visur, valdžia korumpuota. Juos skatiname daugiau numatyti pinigų biudžete badaujančių vaikų problemai spręsti. 45-eri metai jie gauna pagalbą iš viso pasaulio, todėl anglų kalbą supranta puikiai. Čia toks darbas, kurio negali nutraukti. Beje, grįždama buvau Briuselyje, kur kalbėjau apie šią opią problemą...
 
– Ką manai apie pabėgėlių krizę Europoje?
– Mes patys šią problemą sukūrėme... Esu įsitikinusi – prie Talibano ir Islamo valstybių sustiprėjimo mes patys stipriai prisidėjome.
 
– O kaip?
– Siuntėme ginklus, apmokėme, kad jie kovotų prieš Amerikos ir Europos priešus. Patys juos padarėme galingais. Dabar ginklus teikiame kitiems. Beje, mačiau, kaip elgiasi NATO kariai. Afganistane žmogui nematau jokios ateities. Negalime siųsti pabėgėlių atgal, jei patys kovojame su ginklais prieš juos.
 
– Ką veiksi, Jovita, toliau?
– Iki Naujųjų nevažiuosiu niekur... Žinau, yra viena laisva vieta Sirijoje... Turiu minčių vykti ten... Į Afganistaną negrįšiu.
 
– Kaip reaguoja į tavo keliones tėvai?
– Labai supratingai. Man pasisekė, kad turiu tokius tėvus. Jie priprato prie mano išvykų... Iš pradžių Amerika, vėliau Danija...
 
– Jaučiu – turi savitą požiūrį į gyvenimą?
– Stengiuosi neturėti kažkokio kraičio. Pavyzdžiui, Afganistane išdalinau moterims visus savo rūbus. Mano mamos megztus megztinius. Jaučiuosi laisva, kai neprisirišu prie materialaus pasaulio. Neperku net suvenyrų, turiu daug dienoraščių, ten mano patirtys. Aš nežinau, ar daug nuveikiau Afganistane, bet buvau laiminga tai darydama. Kai nežinai tiksliai, kuo nori būti, visai nesvarbu, kuriuo keliu eisi toliau. Svarbu, ką darysi eidamas tuo keliu. Jog sugebėsi atlikti savo pareigą. Mes per daug užsidarę savyje ir savo problemose.
 
– Kaip jautiesi Lazdijuose?
– Esu augusi Kukliuose. Smagu nueiti į mišką, pasėdėti ant vaikystės akmens. Mamos gaminto maisto pasiilgau. Pabūsiu čia trumpai. Išvyksiu į Prancūziją... Eisiu šv. Jokūbo keliu. Nesu labai religinga, bet pabūsiu su savimi...
 
– Jovita, ką veikei trejus metus Palestinoje?
– Izraelis kontroliuoja visus vandens resursus. Ten vyksta net ne konfliktas, o yra okupacija ir vienos tautos genocidas. Izraelio mokyklinėse knygose Palestinos apskritai nėra.
Mano darbas buvo susijęs su vandeniu. Prieš žydus europiečiai, ypač vokiečiai, jaučia kaltę. Todėl juos palaiko. Palestinos valdžia beveik neturi galių. Todėl teko mums kalbėtis su Jungtinėmis Tautomis ir Europos institucijomis dėl geriamojo vandens stygiaus. Visų pirma reikia kažką keisti pačio Izraelio visuomenėje. Ne visi žydai žino, kas dedasi Palestinoje.
 
– Ar radai Palestinoje draugų? Koks tavo asmeninis gyvenimas?
– Jis, gyvenimas, visada su manimi. Tai patirtys, kurias gaunu keliuose. O kai keliauju nuolat viena, esu labiau atvira draugystėms ir dialogui. Todėl draugų ten tikrai turiu. Viena draugė, gyvenanti Kanadoje, sakė, jog esu jos įkvėpėja. Jei esi likimu nepatenkintas, už tai esi pats ir atsakingas. Aš jaučiuosi labai laisva ir stipri savo pasirinkimuose.
 
– Reiškia, tu ten, „karštuose taškuose“, esi sava tarp savų?
– Jei išbūnu po trejus metus, kad ir Palestinoje, tai reiškia, kad aš jaučiuosi puikiai. Galiu gyventi greta sirų ar afganų. Jie tokie pat žmonės, kaip mes. Tik nereikia jiems primesti savo taisyklių. Jos ne visiems tinka. 
 
– Gal ateityje žadi parašyti knygą?
– Knygos rašymas – tai darbas. Šiuo metu tam neturėčiau laiko. Ir rašyčiau tikrai ne apie save asmeniškai...
 
– Ačiū, Jovita, už pokalbį.

Komentarai

Rašyti komentarą

Šis laukelis yra nebūtinas. Tačiau jeigu įvesite, jis bus laikomas privatus ir nerodomas viešai.
Emocijos
:)|(:(:beer::bigsmile:$)8)J):davie:>):glasses::D:love::X:~:O:8):steve::p;)
CAPTCHA
Šis klausimas yra skirtas nustatyti ar tai tikras lankytojas ir apsaugo nuo automatinių šlamsto pranešimų.
Vaizdinė CAPTCHA užduotis
Įrašykite simbolius iš paveikslėlio.