Jubiliejaus proga — apie oficialius reikalus ir širdžiai mielus dalykus

, Sigita Vaitkevičė
Jubiliejaus proga — apie oficialius reikalus ir širdžiai mielus dalykus

Lazdijų valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos viršininkas Auridas Marcinkus sako, jog gyvenimas jam buvo dosnus, o nugyventi metai – prasmingi.

Su Lazdijų valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos viršininku Auridu Marcinkumi susitikome ypatingu metu – likus savaitei iki jo jubiliejinio gimtadienio. Tačiau šventė – tik viena diena, o iki jos ir po jos tęsiasi įprastas gyvenimas, kurį Auridas Marcinkus visų pirma įvardija kaip svarbų ir atsakingą darbą. Todėl šį gimtadienišką mūsų pokalbį pradedame nuo Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos darbo, jos pagrindinių funkcijų. 
 
– Kai žmogus išgirsta Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos pavadinimą, pirmoji asociacija jam – griežti pokalbiai, baudos, verslo uždraudimas ir t. t.  Sakykite, kodėl Jūsų tarnyba visuomenės akyse vis dar yra baubas, kuriuo nuolat gąsdinama?
– Išties pirmiausiai esame konsultantai, patarėjai. Stengiamės padėti verslui, ūkininkams laikytis normų, kurios yra nustatytos įstatymais. Jei mūsų konsultacijos nepadeda, jei žmogus nenori jų geranoriškai vykdyti, tuomet tenka bausti. Tačiau nustatę pažeidėją jam bandome pirmiausiai išaiškinti savo reikalavimus, suteikiame progą situaciją ištaisyti. Deja, ne visi stengiasi ar net nori girdėti...
 
– Sakykite, kokie šiuo metu Jūsų vadovaujamoje Lazdijų valstybinės maisto ir veterinarijos tarnyboje dalykai yra esminiai, į ką daugiausiai kreipiate dėmesio?
– Vis dar tenka kovoti su afrikiniu kiaulių maru, dirbti profilaktinį darbą šioje srityje. Lankome registruotus kiaulių laikytojus, kurių mūsų rajone yra daugiau nei 600. Stengiamės visų pirma padėti gyventojams, paaiškinti reikalavimus. Kiaulių laikymo vietų vertinimą pirmiausiai atlieka privatūs veterinarijos gydytojai, kurie šį darbą atlieka pagal mano įsakymu priskirtas teritorijas. Tada jas patikrina mūsų tarnybos inspektoriai. Jei randame trūkumų, rašome aktą. Tada žmogus privalo parengti trūkumų pašalinimo planą, pats įsivertinti laiką, per kurį rastus trūkumus likviduos. Na, o jei į pastabas numoja ranka, tuomet esame priversti drausminti efektyvesnėmis priemonėmis – įspėjimais, vėliau – ir piniginėmis baudomis. Tas pats yra ir vertinant maisto gamybos vietas. Važiuojame, patariame, aiškiname. Nuo žmogaus labai daug priklauso, kaip jis reaguoja į mūsų inspektorių pastabas. Vieni dar prieš pradėdami verslą iš anksto konsultuojasi, klausia apie reikalavimus. Tada jiems būna paprasčiau – iš anksto viską teisingai pasirengia, susitvarko. Tačiau yra tokių, kurie įsivaizduoja, jog patys viską žino, todėl mus kviečiasi tik parengtų patalpų įvertinti. Ir nutinka taip, kad vėliau daug ką reikia taisyti, perdarinėti. Žmonės pyksta, įsivaizduoja, kad reikalavimai perdėtai dideli. Maisto gamybos srityje plačiau nei anksčiau žmonės vysto savo veiklą: slegia sūrius, kepa konditerijos gaminius. Ne visi tą veiklą net registruoja, todėl įsivaizduoja, kad ir mūsų tarnybos reikalavimų paisyti nereikia. Kai sužinome apie tokius, pasikviečiame ir paaiškiname, dažnai net nustemba, kas tie reikalavimai nėra jau toks „baubas“, kaip iš aplinkinių pasakojimų atrodė. Jie yra įvykdomi ir nėra dideli. Ir žmogui tada ramiau, kai gali dirbti turėdamas leidimą tą daryti. Mūsų tarnyba stengiasi mažinti naštą verslui, konsultuojamės su Valstybine maisto ir veterinarijos tarnyba, teikiame pasiūlymus, kad verslininkams tektų mažiau popierizmo. Tačiau dėl to neturi nukentėti ir maisto sauga. Žodžiu, ne tik nuo mūsų budrumo, darbuotojų atsakomybės, bet ir nuo gyventojų, kurie savo darbe privalo laikytis mūsų tarnybos keliamų reikalavimų, sąmoningumo priklauso darbo kokybė. Ne taip dažnai puolame žmones bausti piniginėmis baudomis. Tačiau jei žmogus akivaizdžiai mūsų nurodymus ignoruoja, tenka tai daryti. Dažniausiai tai nebūna piniginės baudos. Esame pinigine bauda baudę vieną pagyvenusią moterį iš Statiškės kaimo, kuri, kaip nuo seno buvo įpratusi, kiaules laikė kieme arba tiesiog miške, nes Statiškės kaimas ir yra miške. Kiaulės misdavo medžiotojų šernams palikti pašaru, todėl akivaizdu, kad galėjo užsikrėsti ir afrikiniu kiaulių maru. Buvome ją ne kartą perspėję sutvarkyti kiaulių laikymo vietą, tačiau ji mūsų nurodymų nepaisė. Teko bausti. 
 
– Ar seniai dirbate Lazdijų maisto ir veterinarijos tarnyboje? Ar keitėsi per tą laiko šio darbo specifika?
– Į Lazdijų maisto ir veterinarijos tarnybą atėjau 2001 metais. Po pusantrų metų tapau jos vadovu. Šiemet vasario 13 dieną jau sukako 15 metų, kai šiai tarnybai vadovauju. Iki to laiko perėjau įvairius šios tarnybos lygius – dirbau veterinarijos gydytoju, turėjau savo įmonę, vėliau dirbau veterinarijos gydytoju gyvulių skerdykloje, dar vėliau – gyvulių supirkėju, Kalvarijos muitinės pasienio veterinarijos poste veterinarijos gydytoju. Tačiau 2001 metais numirė mano tėvas, teko rinktis darbą Lazdijuose, nes Kalvarijoje reikėdavo dirbti pamainomis. Nesinorėjo palikti vienų moterų – mamos ir žmonos – su mažais vaikais ištisą parą vienų. Kai atėjau į Lazdijų maisto ir veterinarijos tarnybą, didieji pokyčiai jau buvo praėję, Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba jau buvo gavusi papildomų funkcijų. Šios srities pokyčius stebėjau, galima sakyti, visą savo gyvenimą – mano tėvukas buvo veterinarijos gydytojas. Anksčiau ši tarnyba tik gyvulių ligas gydė, atlikdavo ligų profilaktikos darbus. Jei kas tuomet būtų pasakęs, kad veterinarijos tarnybos darbuotojas kada nors kontroliuos ir vaistinių darbą – tikrins ten pardavinėjamus maisto papildus – tikrai nebūtume patikėję. O dabar mūsų inspektoriai, kurie tikrina maisto produktų kokybę, privalo tikrinti ir maisto papildus, jų prekybos vietas. Keitėsi ir tarnybos pavaldumas – iš padalinio prie Žemės ūkio ministerijos ji tapo valstybine įstaiga, kurios vadovą skiria premjeras. Manau, jog tai yra teisinga, tik taip ši tarnyba gali išlikti objektyvi, nuo nieko nepriklausoma. Mūsų tarnybos valdymo modelis yra vienas pažangiausių Europoje, tą pripažįsta daugelis Europos šalių, kurių pavaldumas yra kitas. 
 
– Pakalbėkime apie kitus, širdžiai mielus dalykus. Ar Jums daug reiškia šis jubiliejinis gimtadienis? Nes kiti to skaičiaus 50 labai nesureikšmina, sako, jog tai tik eilinė data... Ką Jums reiškia nugyventi metai? Juk tai ir tėvų namai, šeima, laisvalaikio pomėgiai...
– Ši data negali nieko nereikšti – nugyventa pusė amžiaus. Jau net daugiau nei pusė to, kas gali būti skirta žmogui. Pasikeitimų gyvenime buvo daug – pernai jau seneliu tapau. Tai dukros Indrės, kuri su vyru gyvena ir dirba Kaune, atžala. Abu, beje, taip pat veterinarijos specialistai. Žentas mokslus jau baigęs, o dukra, baigusi agronomiją A. Stulginskio universitete, magistrantūrą taip pat pasirinko Lietuvos sveikatos mokslų universitete, kur studijuoja maisto saugos dalykus. 
Pats esu gimęs Šeštokuose, kaip ten sakoma, „suvalkietiškoje“ Šeštokų miestelio pusėje. Tačiau save laikau Krosnos gyventoju, nes su tėvais čia gyvenau nuo penkerių metų. Visus miestelio žmones ilgą laiką pažinojau, tačiau dabar jau kita karta atėjo, naujų, jaunų žmonių į Krosną gyventi atsikėlė. Šeimoje augau vienintelis vaikas. Mes su žmona Jolanta užauginome du vaikus: Indrę, apie kurią jau sakiau, ir sūnų Andrių, kuris šiuo metu dirba Londone. Hobius turiu du – medžioklę ir keliones. Maždaug 15 metų su žmona Jolanta keliaujame du kartus per metus: žiemą – slidinėti į kalnus, vasarą – pasilepinti kur nors šiltuose kraštuose. Anksčiau keliaudavome su draugais, dabar dažniausiai dviese. Ir šį jubiliejų atšvęsime tik dviese – jau šią savaitę išskrendame į Kretą. Sako, ten šiuo metu labai gražu, pats žydėjimas... Kiekvieną kartą renkamės vis kitą šalį. Pirmoji kelionė prieš penkiolika metų buvo įspūdingiausia – su draugais dviem automobiliais per 18 dienų apkeliavome 10 pasaulio šalių, nuvykome net iki Atlanto vandenyno – toks buvo mūsų tikslas. Aplankėme Monaką, Kanus, Andorą... Ne tik Jūs – ir kiti manęs klausia, ar visur vykstu su žmona. Tikrai taip. Ir ji be manęs niekur nevažiuoja. Net į darbines komandiruotes esame važiavę kartu. Kai ji vyko į Prancūziją susipažinti su socialiniu darbu toje šalyje, aš išėjau atostogų ir važiavau kartu. Man taip pat buvo įdomu. Be to, buvo daug laisvo laiko, kultūrinė programa...
Slidinėti buvome Ukrainoje, Slovakijos kalnuose, Italijoje, dabar dažnai vykstame į Austriją, kur viešbutį turi lazdijietė, ištekėjusi už austro. Taip visai netikėtai šį viešbutį atradome – susitikome prie vakarienės stalo šeimininkę, kuri, pasirodo, buvo vienos iš mūsų kompanijos dalyvių klasiokė, gretimose klasėse mokėsi. 
Visas savo keliones planuojame iš anksto, kad viskas būtų tikra ir aišku. Toks jau mano būdas. Labiausiai vertinu konkretumą, aiškumą, punktualumą. Niekuomet pats nevėluoju ir daug vėluojančių nemėgstu. Pats visuomet į komandiruotes Vilniuje išvykstu gerokai anksčiau, kas užtektų laiko ir kavai išgerti, ir nereikėtų skubėti. 
Horoskopais netikiu. Tačiau manau, jog gyvenime man daug kas pasisekė. Pavyzdžiui, su žmona Jolanta labai gerai sutariame. Kitiems tik iš antro ar penkto karto pavyksta, o mums – iš pirmo. Abu šeimoje esame lygiaverčiai žmonės, nėra vieno interesų aukščiau už kito. Abu labai mėgstame ir keliones. Vaikai užauginti, rūpintis jau daug kuo nereikia, tad dabar visą laiką galime skirti tik sau.

Komentarai

Rašyti komentarą

Šis laukelis yra nebūtinas. Tačiau jeigu įvesite, jis bus laikomas privatus ir nerodomas viešai.
Emocijos
:)|(:(:beer::bigsmile:$)8)J):davie:>):glasses::D:love::X:~:O:8):steve::p;)
CAPTCHA
Šis klausimas yra skirtas nustatyti ar tai tikras lankytojas ir apsaugo nuo automatinių šlamsto pranešimų.
Vaizdinė CAPTCHA užduotis
Įrašykite simbolius iš paveikslėlio.