Justinai Greblikaitei didžiausias jos pareigų privalumas — galimybė pažinti rajoną ir jo žmones

, Sigita Vaitkevičė
Justinai Greblikaitei didžiausias jos pareigų privalumas — galimybė pažinti rajoną ir jo žmones

Lazdijų rajono savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotoja Justina Greblikaitė: „Džiaugiuosi gyvenimo suteikta galimybe pažinti mūsų rajoną ir jo nuostabius žmones.“

Su rajono savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotoja Justina Greblikaite pasikalbėti apie jos darbo Lazdijuose pradžią bei pokyčius kopiant karjeros laiptais susėdame jau po penkerių jos darbo metų. Ji neslepia, jog žurnalistų susidomėjimo yra sulaukusi nuo pat pirmos savo darbo rajono savivaldybėje dienos. Vietos žiniasklaidą tuo metu intrigavo jos, jaunos teisės magistrantūros studijas baigusios specialistės, pasirinkimas gyventi ir dirbti Lazdijuose. Tiesa, mažai kas tuomet žinojo, jog ji Lazdijuose gimusi ir augusi, čia gyvena ir dirba jos mama, čia yra jos jau a. a. tėvo gimtinė ir darbo vieta. 
Pirmieji penkeri darbo metai jaunam žmogui itin daug reiškia. Nuo jų priklauso ne tik darbo rezultatai, bet ir tolesnio gyvenimo planai, optimizmas (arba pesimizmas), santykiai su kolegomis bei kolektyvo vadovais. Pokalbio metu Justina Greblikaitė sutinka, jog kol kas skųstis negalinti – likimas jai yra dosnus... Tačiau apie viską – nuo pat pradžių.
 
– Papasakok trumpai apie save – kur mokeisi, ką studijavai, kaip atsidūrei Lazdijuose. Ir kodėl būtent Lazdijuose, juk teisės studijas baigusių žmonių dažniausiai laukia karjera didmiesčiuose, kur didesnės galimybės tobulėti?
– Kaip jau buvo užsiminta pokalbio pradžioje, Lazdijai – mano tėvų gimtinė ir nuolatinė gyvenamoji vieta. Aš taip pat augau Lazdijuose, baigiau Lazdijų Motiejaus Gustaičio gimnaziją, studijavau teisę Mykolo Romerio universitete. Teisės magistro specialybė – baudžiamoji teisė ir kriminologija. Nors ši sritis studijų metais man labai patiko, vis tik jau baigusi mokslus ir laukdama, kol man bus įteiktas diplomas, tiksliai dar nežinojau, kur norėčiau dirbti. Grįžau namo į Lazdijus ketindama pailsėti po studijų ir apsispręsti. Tačiau visai netikėtai man buvo pasiūlytas darbas rajono savivaldybės administracijoje, Juridiniame skyriuje. Kadangi, kaip jau minėjau, aiškaus darbo pradžios plano neturėjau, sutikau. Juo labiau, kad Lazdijai man buvo visai priimtinas variantas. Niekada nei sau, nei kitiems nesakiau, kad būtinai noriu gyventi ir dirbti didmiestyje. Ir studijų metais į Lazdijus mane nuolat traukdavo – čia prabėgdavo visi mano savaitgaliai, atostogos. Esu suskaičiavusi, jog iš savo šešerių studijų metų, kai mokiausi Vilniuje, beveik pusę praleidau Lazdijuose. Taigi, gavusi pasiūlymą ilgai nedvejojau ir sutikau. 
 
– Kalbi taip neįprastai jaunam žmogui. Sakyk, kas tau taip patinka Lazdijuose? Kokius šio miesto, rajono privalumus matai? Ar per tuos penkerius metus po studijų gyvendama Lazdijuose nepasigedai sostinės šurmulio – draugų, kultūros renginių, galimybių prasmingiau leisti laisvalaikį?
– Manęs daug kas to klausia. Iš tiesų tai Lazdijuose mane žavi daug kas – paprasti žmonės, paprastesnis nei sostinėje gyvenimas, puiki gamta, bendravimo galimybės, kai panorėjęs gali kad ir po penkių minučių susitikti su draugais, pabendrauti. Patinka, kad čia, šiame mieste, nesijauti didelės pilkos masės maža dalele – čia tave beveik visi pažįsta, o tu pažįsti kitus. Pagaliau ir galimybė lankyti renginius – daug didesnė. Vilniuje, kur jų yra organizuojama gausybė, žmonės tikrai neturi galimybių tiek jų aplankyti, kiek aplanko lazdijiečiai. Jau vien dėl laiko stokos. Nes Vilniuje vien nuvažiuoti nuo namų iki renginio vietos kartais prireikia vos ne valandos, kai šiuo metu man iš savivaldybės nubėgti iki viešosios bibliotekos, kur pastaruoju metu vyksta itin daug susitikimų su įdomiais žmonėmis, knygų, filmų pristatymai, man užtenka poros minučių. Penkių minučių – iki Kultūros centro, dešimties – iki Lazdijų krašto muziejaus. Žodžiu, čia matau vien privalumus. O kai pasiilgstu draugų, sostinės gyvenimo – nuvažiuoju. Keičiasi požiūris ir į draugus bei draugystę: svarbiau darosi ne kiekybė, o kokybė. Su draugais iš sostinės turime nerašytą taisyklę: vasarą jie važiuoja čia, į Lazdijus, prie ežerų pailsėti mūsų nuostabioje gamtoje, žiemą aš pas juos į Vilnių. Pagaliau kiekvieną dieną turime galimybę bendrauti šiuolaikinėmis ryšio priemonėmis. 
 
– Galima įsivaizduoti, jog tavo profesinės ambicijos yra patenkintos su kaupu: vos trejus metus dirbusiai Juridinio skyriaus vyriausiąja specialiste tau buvo pasiūlytos itin atsakingos rajono savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojos  pareigos. Nežinantiems pasakysiu, jog dvidešimt šešerių metų merginai vadovauti pustrečio šimto žmonių kolektyvui – itin didelis iššūkis. Kaip jauteisi pradėjusi dirbti direktoriaus pavaduotoja, kaip jautiesi dabar, po dvejų darbo metų?
– Prisipažinsiu, jog dar ir dabar prisimenu tą keistą jausmą, kai man buvo pasiūlytos šios pareigos. Faktas – iššūkis labai didelis, tačiau ir įvertinta, pripažinta jaučiausi, supratau, kad mano darbas, mano pastangos daryti viską maksimaliai buvo pastebėtos ir įvertintos. Sutikite, jog rajono žmonės, ko gero, neprisimena, kad šiose arba analogiškose pareigose būtų buvęs tokio amžiaus žmogus. Juo labiau – moteris. Todėl galite įsivaizduoti mano būseną. Tas psichologinis momentas – pats sunkiausias. Be to, po darbo Juridiniame skyriuje žinojau vyresniųjų savo kolegų požiūrį į jauną specialistą. Buvo sunkių ir sudėtingų situacijų vos pradėjus dirbti, kai žmogui teko pasakyti, priminti, jog jau metas eiti užtarnauto poilsio... Arba pasakyti dėl blogai atliekamo darbo, netinkamo elgesio... Labai sudėtinga, kai vieną dieną esi kolegė ir bendradarbė, o kitą – jau vadovė. Tą aukso vidurį rasti labai sunku. Tačiau prisipažinsiu, jog sau reikalavimus keliu daug didesnius negu aplinkiniams. Nors jau praėjo dveji metai, kai esu direktoriaus pavaduotoja, man iki šiol dar labai sunku kalbėti viešai. Niekuomet nebūčiau pagalvojusi, jog man tai bus taip sudėtinga. Tačiau taip yra ir iki šiol, prie to dar nepripratau. Kiekvieną kartą, kai tenka tai daryti, jaučiuosi išėjusi iš savo komforto zonos... 
Puikioji šių mano pareigų pusė yra tai, kad kaip niekad anksčiau – čia gyvendama, besimokydama vidurinėje – turiu galimybę susipažinti su rajonu, atrasti, kiek daug čia yra puikių, talentingų, nuoširdžių žmonių. Matau, kaip žmonės puoselėja amatus – audžia juostas, margina kiaušinius, mezga kojines, lieja žvakes. Dirbdama jaunimo reikalų taryboje susipažįstu su labai gabiais, aktyviais, kupinais idėjų jaunais žmonėmis. Manau, jog visi jie – mūsų rajono tvirtybė, jo pamatas. Susipažįstu su rajono kaimais, kurių gal niekuomet nebūčiau aplankiusi, su tokiomis puikiomis vietomis kaip Prano Dzūko sodyba, kaimų bendruomenių įrengtos patalpos. Žinoma, yra ir negatyvioji pusė, ta, apie kurią kalbama per „socialinės publicistikos“ laidas, jei galima jas taip vadinti, žmonės per dažnai dejuoja, nemoka matyti pozityvių, gražių dalykų, nemoka džiaugtis tuo, kas yra, kas duota. O kartais duota būna tikrai daug. Man, kaip ir kiekvienam žmogui, daug maloniau bendrauti su optimistais, geranoriškai nusiteikusiais, pozityviais žmonėmis. Su tokiais daug lengviau yra kažką nuveikti, planuoti ateities darbus. To šviesesnio, teigiamo požiūrio į gyvenimą ir visas jo apraiškas labiausiai rajono žmonėms ir linkiu.
 
– Dėkojame už nuoširdų ir atvirą pokalbį.

Komentarai

Rašyti komentarą

Šis laukelis yra nebūtinas. Tačiau jeigu įvesite, jis bus laikomas privatus ir nerodomas viešai.
Emocijos
:)|(:(:beer::bigsmile:$)8)J):davie:>):glasses::D:love::X:~:O:8):steve::p;)
CAPTCHA
Šis klausimas yra skirtas nustatyti ar tai tikras lankytojas ir apsaugo nuo automatinių šlamsto pranešimų.
Vaizdinė CAPTCHA užduotis
Įrašykite simbolius iš paveikslėlio.