Justinas Markevičius: „Turi žirgą, tai turėk ir laiko jam“

Justinas Markevičius: „Turi žirgą, tai turėk ir laiko jam“

„Ateityje norėčiau žirgų ekskursijas organizuoti, nes pas mus, Lazdijų rajone, yra gražių vietų ir jos puikiai matomos jojant žirgais“, — sakė žirgininkas Justinas Markevičius.

Pastaruoju metu gana išpopuliarėjo žirgų sportas, o jodinėti vis dažniau reiškia norą ne tik mokiniai, bet ir suaugusieji, jau pasirinkę gyvenime savo kelią. Vienas žirgų sporto entuziastų, šiais metais pats įsigijęs žirgą, Justinas Markevičius sutiko papasakoti, kaip sumanė užsiimti žirginiu sportu ir kodėl ateityje ketina įsigyti dar ne vieną žirgą.
 
– Kaip Jūsų gyvenime atsirado žirgai? 
– Žirgai mano gyvenime buvo nuo pat mažų dienų. Kai tėtis ar senelis eidavo parsivest arklio iš laukų, vesdavosi ir mane, tada užkeldavo ant arklio ir grįždavom namo, bet laikui bėgant kažkaip mažiau dėmesio tiems žirgams likdavo, nors pas mus, kiek menu, visada būdavo arklys. O noras jodinėti atsinaujino gal prieš kokius 4 ar 5 metus. Kaimynas laikė ir laiko žemaitukus, tai vos ne kasdien matydavau, kaip jis su jais užsiima, su jo sūnumi pajodinėdavom kartais, 
kartais pajodinėdavau su darbiniu arkliu ir šiais metais nusipirkau savo stambintą žemaitukę vardu Girsa.
 
– Yra daug nuomonių, kaip elgtis su žirgais: vieni su jais kalbasi, kiti „dresuoja“. O kaip su žirgais elgiatės Jūs? 
– Žirgų dresūra kiekvienam yra skirtinga, mes dabar turime vieną jauną kumelę, beveik trejų metų, tad mano dresūra kol kas prašymai, o kartais net maldavimai, kad ji atliktų tai, ko prašau. Aišku, ji girdėjusi ir botago garsą, bet juo dar nėra gavusi. Kažkaip dar neprireikė (šypsosi). Tikiuosi, ir nereiks. Dar yra senesnė kumelė, kuriai kartais tenka paragauti botago, bet šiaip manau, kad žirgas nėra kaltas. Tiesiog su ja per vėlai pradėta užsiimti, jos prašai ką nors padaryti, bet ji nesupranta, ko prašau. Pasikartosiu, nemanau, kad ji dėl to kalta, tiesiog dar neatradau, kaip jai paaiškinti, ko iš jos reikalaujama.
 
– Kiek šiuo metu žirgų turite? Ar ketinate įsigyti daugiau? Kodėl?
– Šiuo metu mūsų šeimoje yra dvi kumelės: Elada, kuriai apie 9 metai, ir Girsa – 2 metų ir 8 mėnesių. Ketinu įsigyti dar, tikiuosi, pavyks turėti bent 3 žirgus. O laikui bėgant ir daugiau. Na, bent penkis (juokiasi). Net nežinau kodėl, tiesiog vasarą su kaimynu buvom padarę 5 žirgų bandą. Jie ganėsi vienoj pievoj, tai buvo labai gražu, ir šiaip patiems žirgams smagiau, kai jų kuo daugiau, o ateityje norėčiau žirgų ekskursijas organizuoti. Šiam tikslui reikėtų bent 5 žirgų, nes pas mus, Lazdijų rajone, yra gražių vietų ir jos puikiai matomos jojant žirgais. Tikiuosi, sugalvosiu kokią nors veiklą, susiejančią turizmą bei žirgus.
 
– Dauguma į žirgų sportą žiūri kaip į hobį, pramogą. Koks Jūsų požiūris į tai? 
– Reikėtų paminėti, kad žirgų sportas yra įvairus: lenktynės, konkūrai, ištvermės varžybos, dar lyg ir dailusis jojimas yra. Aš pats labiau linkęs į ištvermės varžybas. Ir pernai rudenį, ir šiemet rudenį dalyvavau tokio tipo varžybose, kurias rengia Lazdijų žirgininkų klubas. Kol kas gerais rezultatais pasigirti negaliu. 
 
– Ar manote, kad žirgų sporte yra amžiaus ribos?
– Nemanau, kad žirgų sporte yra amžiaus ribos, kalbant apie save, turbūt jodinėsiu, kol galėsiu tai daryti (juokiasi). Juk yra ir kita išeitis – jei nepajėgi joti, visada gali važiuoti karieta (šypsosi). 
 
– Ar siejate savo ateitį su žirgais? Gal ketinate įkurti su žirgais susijusį verslą?
– Kol kas ateitį tikrai sieju su žirgais, nes noriu suteikti žmonėms džiaugsmo. Pas mane ir dabar atvažinėja draugai pajodinėti, man smagu pažiūrėti į pilnas laimės akis, kai jie joja (šypsosi). Iš tiesų aš dar esu nusprendęs, kad žirgas turi save išlaikyti, tad jis turi dirbti ir užsidirbti šienui, grūdams ir t. t. (šypsosi). Lazdijuose juk yra žirgininkų klubas, kuris tikrai mielai visus priima ir leidžia jiems pajodinėt, pavežioja su karietomis, organizuoja žygius su žirgais Lazdijų rajone ir ne tik (šypsosi). Tokie žygiai labai smagūs, pats šią vasarą jojau su jais iki Punsko ir paskui atgal po Lazdijų rajoną. Smagu paklausyti vyrų, kurie turi daugiau žirgininkystės patirties.
 
– Yra toks posakis apie žirgus ir verslą – norint tapti milijonieriumi užsiimant žirgų verslu, iš pradžių reikia tapti bilijonieriumi. Manote, kad tai tiesa? 
– Na, apie milijonierių tai nežinau net, tiesiog turi žirgą, tai turėk ir laiko jam, nes privalai su juo bendrauti, jį šukuoti, jį šerti, valyti jo gardą. Na, taip, be abejo, reikia ir pinigų, bet kadangi mes turim žemės, tai grūdai ir šienas nėra didelė problema. Kuo daugiau būsi su žirgu, kuo daugiau jį treniruosi, tuo labiau jis supras, ko norima iš jo, ir bus tobulas. Tokia yra mano nuomonė, aišku, būna žirgų, kurie jau gimdami yra karšto charakterio. Su tokiais žirgais sunkiau, su jais reikia daugiau darbo, bet viskas įmanoma, jei skirsi tam daug laiko. Žinoma, pinigų reikia daugiau sportiniams žirgams, nes ir po varžybas reikia jį vežioti, ir papildai visokie. Žirgai, kaip ir kiekvienas hobis, sportas, turi savų niuansų (šypsosi).
 
– Ką patartumėt, ko palinkėtumėt žmonėms, svarstantiems įsigyti žirgą? 
– Palinkėčiau turėti kantrybės ir neskubėti su žirgu. Reikėtų labai gerai apsvarstyti, ar galėsi skirti kasdien laiko žirgui, nes to tikrai reikia (šypsosi) ir šiaip man padeda daug tėtis. Taip pat nedvejodamas man padeda kaimynas, kuris yra didelis žirgų mylėtojas.
 
– Žinome, kad mėgstate ne tik žirgų sportą. Koks sportas Jums artimas? 
– Prieš dvejus metus tapau ugniagesiu gelbėtoju, tad dalyvavau konkurse „Stipriausias ugniagesys“.  Tikiuosi, ir ateinančiais metais sudalyvausiu. Tai yra labai sunkios varžybos, galima sakyti, kad tai pačios sunkiausios 3 minutės mano gyvenime (juokiasi). Dar su dviem draugais praktikuojam rankų lenkimą. Gal Dzūkijoje tai nelabai populiarus sportas, bet gal pavyks ką nors pramušti. Kai būna varžybos, nuolat važiuojame pasisemti patirties, nes mums dar labai jos trūksta. 
 
– Dalyvavote Tarptautiniame rankų lenkimo turnyre. Kaip sekėsi?
– Na, taip, buvau varžybose Šakiuose, pavyko parsivežti medalių, bet manau, kad man tiesiog pasisekė. Nebuvo daug dalyvių, buvau šiek tiek stipresnis, tai gavau porą medalių (šypsosi).
Dar net nebaigęs pokalbio Justinas primygtinai siūlė susisiekti su jo kaimynu Mindaugu Vievesiu, kuris taip pat turi žirgų ir nemenkos patirties dirbant su jais. Įvykdėme jo prašymą ir paskambinome Mindaugui, kuris, nors ir užsiėmęs, sutiko atsakyti į kelis klausimus. Paklaustas, kiek šiuo metu turi žirgų ir ar planuoja įsigyti daugiau, vyras prisipažino šiuo metu teturintis vos pora: „Dabar turiu du Lietuvos žemaitukų veislės žirgus, turėjau keturis, bet porą jų pardaviau, tačiau ruošiuosi įsigyti dar du“. Paklaustas, kiek norėtų jų auginti, vyras atsakė, kad keturių užtenka, mat žirgai nėra labai pigus malonumas. Juos išlaikyti pakankamai brangu, nes kainuoja tiek pašarai, tiek skiepai. M. Vievesis taip pat pasakojo, kad žirgai skirti ne vien sportui. „Jojimas tai pramoga ir atsipalaidavimo būdas, savotiška terapija“, – kalbėjo vyras. Žirgų augintojas prisipažino, kad su žirgais ne visada yra lengva, nes jie patys labai skirtingi. „Jie būna labai skirtingų charakterių, todėl ir elgesys su jais skiriasi. Išauklėt ir užauginti žirgą nėra lengva. Reikia daugybės žinių, tad tenka skaityti ir kitaip gilinti savo žinias, kurios labai praverčia auginant šiuos gyvulius.“
Vyrai prašė būtinai parašyti, kad visi, kuriuos domina žirgų sportas, arba kurie norėtų pasivažinėti karieta (žiemą rogėmis) po gražias Lazdijų vietas, gali kreiptis į Lazdijų žirgininkų klubą.

Komentarai

Rašyti komentarą

Šis laukelis yra nebūtinas. Tačiau jeigu įvesite, jis bus laikomas privatus ir nerodomas viešai.
Emocijos
:)|(:(:beer::bigsmile:$)8)J):davie:>):glasses::D:love::X:~:O:8):steve::p;)
CAPTCHA
Šis klausimas yra skirtas nustatyti ar tai tikras lankytojas ir apsaugo nuo automatinių šlamsto pranešimų.
Vaizdinė CAPTCHA užduotis
Įrašykite simbolius iš paveikslėlio.