Lazdijuose lankėsi Adolfo Ramanausko-Vanago adjutanto sūnus

, Sigita Vaitkevičė
Lazdijuose lankėsi Adolfo Ramanausko-Vanago adjutanto sūnus

Susitikimo dalyviai po susitikimo įsiamžino savivaldybės mero kabinete. Iš dešinės — savivaldybės meras Artūras Margelis, Nina Večer, Gitana Buividaitė, Arvydas Kulikauskas, savivaldybės administracijos direktorius Gintautas Salatka.

Praėjusią savaitę pas rajono savivaldybės merą Artūrą Margelį lankėsi ypatingi svečiai iš Irkutsko – Arvydas Kulikauskas ir jo žmona Nina Večer. Kartu su jais atvyko Lietuvoje įkurtos Tarptautinės solidarumo ir demokratijos asociacijos „Mes“ pirmininkė Gitana Buividaitė, gimusi ir augusi Karelijoje, net dvylika metų ten vadovavusi vietinei lietuvių bendruomenei ir tik prieš ketverius metus persikėlusi gyventi į Vilnių. 
 
Ieško biografijos detalių
Arvydas Kulikauskas, Lietuvoje po Nepriklausomybės atkūrimo viešintis jau ketvirtą kartą, į Lazdijus atvažiavo antrą kartą. Ir ne atsitiktinai. Jo tėvas Antanas Kulikauskas, gimęs ir augęs Lazdijuose, o vėliau mokytojavęs Alytaus mokytojų seminarijoje, buvo ne tik Adolfo Ramanausko-Vanago kolega, kartu mokytojavęs seminarijoje, bet ir bendražygis – abu kartu pasitraukė į Dzūkijos miškus. Antanas Kulikauskas slapyvardžiu Daktaras buvo Adolfo Ramanausko-Vanago adjutantas. 1946 metais, vykdydamas slaptą užduotį, Antanas Kulikauskas buvo sulaikytas, teistas ir išsiųstas į Džeskazgaso lagerį Kazachijoje. Iki baisiųjų okupacijos metų abu Arvydo Kulikausko tėvai – Sofija ir Antanas Kulikauskai – buvo mokytojai. Po karo tėvas tapo aktyviu pasipriešinimo dalyviu, priklausė išsivadavimo judėjimo štabui.
Lietuvoje jau du mėnesius viešinti sutuoktinių pora turi svarbių uždavinių – aplankyti tuos, kurie prieš daugelį metų buvo reabilituoti, sugrįžo iš tremties ir įsikūrė Lietuvoje. Turi Sibire, Irkutsko srityje, gyvenančių lietuvių palikuonių prašymų surasti jų artimuosius, gimines, kurių dar yra gyvų Lietuvoje. O svarbiausia – Arvydas Kulikauskas renka medžiagą dokumentiniam filmui „Nublokšti į Sibirą“ ir knygai „Tėvo lemtis manajam likime“, kurioje pasakos savo tėvo Antano Kulikausko bei jo šeimos likimą Lietuvoje ir Sibire. 
 
Garsios Lazdijų inteligentų šeimos atžala
Užvakar rajono savivaldybės mero Artūro Margelio kabinete posėdžių stalas virto ypatingų archyvinių dokumentų – nuotraukų, laiškų, kurių daugumai jau apie 80 metų, – ekspozicijos vieta. Tokių dokumentų, ypač nuotraukų, iš tokių senų laikų yra išlikusių dėl to, kad Arvydas Kulikauskas – senos Lazdijų inteligentų šeimos atžala. Jo senelis iš motinos pusės Povilas Beržanskis ilgus metus dirbęs Lazdijuose teismo pirmininku. Arvydo motina Sofija Beržanskytė-Kulikauskienė, kaip prisimena Arvydas, kai tėvą suėmė, su juo ir jaunesniu broliu buvo priversta nuolat slapstytis, važinėjo iš vieno miestelio į kitą. O kai 1955 metais atsirado galimybė, išvažiavo su vaikais pas vyrą į Kazachstaną. Vėliau, kai Antanas Kulikauskas atliko bausmę, šeima įsikūrė Irkutske, nes grįžti į Lietuvą negalėjo. Tiesa, Arvydas Kulikauskas bandė sugrįžti į tėvynę 1964-aisiais, kai šeima, laiškais bendravusi su giminėmis bei jaunystės draugais, išrinko jam nuotaką – studentę Rūtą. Atvyko pas ją, tačiau ji jau turėjo vaikiną, tad supažindino su savo drauge Skaiste. Draugai nutarė vakare pasėdėti restorane, tačiau jo koridoriuje Arvydas sutiko vyrą, kuris, parodęs savo pažymėjimą, liepė greitai dingti ne tik iš restorano, bet ir iš Lietuvos. Tada Arvydas suprato, kad durys į gimtinę jam ir jo tėvams visam laikui yra uždarytos...
Kai Arvydas su mama paliko Lietuvą, jam ėjo keturiolikti metai. Vidurinę baigė rusų kalba, svetimame krašte. Labai norėjęs tapti lakūnu, tačiau jo mokytis nepriėmė – veikiausia dėl tėvo teistumo ar kilmės. Tad įgijo inžinieriaus specialybę ir dirbo sudėtingą, daug atsakomybės reikalaujantį darbą. Lietuvių kalbos Arvydas Kulikauskas nepamiršo, nors kartais ir pasigenda kokio nors lietuviško žodžio. Kol tėvai buvo gyvi, su jais kalbėdavo tik lietuviškai, o dabar jų aplinkoje lietuvių labai reta, mažai kas iš Irkutske gyvenančių šią kalbą moka.  
 
Kulikauskų šeimos šaknys – Burakavo kaime
Kaip užvakar susitikime su rajono vadovais pasakojo Arvydas Kulikauskas, jo tėvas Antanas, nepaisant sunkių tremtyje praleistų metų, nugyveno ilgą gyvenimą ir mirė tik 2003-aisiais, sulaukęs 85-erių metų amžiaus. Jis gimęs mūsų rajono teritorijoje, Burakavo kaime. Todėl prieš porą metų viešėdamas Lietuvoje, Arvydas Kulikauskas su žmona Nina Večer bandė tą kaimą surasti. Žmonių, kurie prisimintų tuos laikus ir Kulikauskų šeimą, Burakavo kaime jau nebelikę, tačiau jie surado puikią pašnekovę – Marytę Sasnauskienę, kuri taip pat buvusi išvežta į Sibirą, iki šiol dar puikiai kalba rusiškai, labai detaliai prisimena savo tremties detales – vietas, pavardes. Lazdijų mieste tada, prieš porą metų, Arvydo Kulikausko laukė dar viena staigmena: vaikščiodamas aikštėje priešais Šv. Onos bažnyčią (dabar tai Adolfo Ramanausko-Vanago aikštė) stenduose buvusių nuotraukų ekspozicijoje jis atrado ir savo tėvo Antano, tuomet dar Lazdijų „Žiburio“ gimnazijos moksleivio, nuotrauką. Tuomet galutinai įsitikino, jog eina teisingai – tėvo jaunystės keliais. 
 
Skuba kuo daugiau nuveikti
Jau septyniasdešimt septynerių sulaukusiam Arvydui Kulikauskui bei jo ketveriais metais jaunesnei žmonai Ninai, kaip jie patys sako, likę gyvenimo metai yra skirti labai skubiam darbui. Nina Večer – antroji Arvydo žmona. Apie Lietuvą ji daugiau sužinojo tik ištekėjusi už Arvydo. Abu, tapę našliais, susituokė tik prieš trejus metus. Nors Nina Večer apie Lietuvą anksčiau mažai žinojo, lietuvių pavardes Irkutsko istorijoje buvo girdėjusi ne kartą. Nina Večer yra Rusijos politinių represijų aukų asociacijos Irkutsko srities, kuri yra įkurta prie Irkutsko srities gubernatoriaus institucijos, vadovė, šį darbą dirbanti tik trejus metus. Iki pensijos ji dirbo mokslinį darbą – tyrinėjo seismologinius – žemės drebėjimą sukeliančius – reiškinius, nes pagal išsilavinimą yra fizikė. Vėliau įsitraukė į visuomeninę veiklą, tapo viena aktyviausių krašto visuomenės veikėjų, dirbančių, kad būtų išsaugoti praeities prisiminimai, žuvusiųjų atminimas. Išaiškinta, kaip sako N. Večer, kad represijų aukomis tais sunkiais laikais buvo tapę net penkiasdešimt dviejų tautybių žmonės. Jos pačios uošvis, pirmojo vyro tėvas, – politinis kalinys, kalėjęs ir žuvęs lageriuose. Arvydas Kulikauskas taip pat dalyvauja Politinių represijų aukų asociacijos veikloje, kur abu našliai ir susipažino. Jų veiklos tikslas – kad žmonės, ypač jaunimas, kuo daugiau sužinotų apie skausmingą praeitį, nepamirštų žuvusiųjų. „Mus jaudina tie dalykai, todėl mes šiandien esame čia, Lietuvoje“, – užvakar savivaldybės mero Artūro Margelio kabinete sakė Nina Večer. Ji pasakojo, jog iš archyvinių dokumentų žinanti, jog vien į Irkutsko sritį buvo ištremta apie 40 tūkstančių lietuvių. Tačiau atvykusi į Lietuvą, kurioje vieši jau antrą kartą, nustebo, jog mūsų kraštotyros muziejuose taip maža žinių apie tremtinius. 
 
Kvietė bendradarbiauti ir atvykti į svečius
Užvakar po pietų svečiai išvyko į Varėną, kur Arvydas Kulikauskas planavo aplankyti  tėvo kovos vietas, susitikti su dar gyvu tėvo bendražygiu – partizanu slapyvardžiu Tigras. Jam – jau devyniasdešimt dveji metai. Prieš porą metų aplankęs jį Arvydas Kulikauskas prisimena, jog tuomet jį išvydęs senolis net apsiverkė ir sakė, jog Arvydas labai panašus į tėvą. Jie užvakar aplankė ir Druskininkuose sanatorijoje šiuo metu besigydančią garsią poetę Ramutę Skučaitę, kurios likime taip pat būta Irkutsko – 1949 metais buvo ištremta, ten baigė vidurinę mokyklą, studijavo prancūzų kalbą institute ir tik 1956-aisiais su mama grįžo į Lietuvą.
Septyni tūkstančiai kilometrų nuo Vilniaus iki Irkutsko šiems žmonėms, matuojantiems atstumus Sibiro matais, nėra labai tolimas kelias. Sako, kad tuomet, kai iš savo namų, kurie stovi netoli Baikalo ežero, ant Angaros upės kranto, išvyko, ten buvo 35 laipsniai šalčio ir sniego – iki pažasčių. Jie kvietė bendrauti, atvykti paviešėti į Irkutską ir prašė pradėti paieškas žmonių, šeimų, kurios buvo ištremtos. Pasak jų, net Rusijoje dabar vyksta dideli pokyčiai – priimami vyriausybiniai nutarimai dėl represijų aukų atminties įamžinimo. O buvę NKVD darbuotojai prieš mirtį eina į prokuratūrą ir pasakoja, kurio namo rūsyje buvo kankinti, nužudyti ir užkasti žmonės. Ne tik tremtiniai, bet ir vietiniai. Nes 58 Baudžiamojo kodekso straipsnis, kuris numatė bausmę už tėvynės išdavystę, buvo taikomas tuo metu visų tautybių, kurias pasiekė galinga ranka, žmonėms. 
Svečiai vizito metu apžiūrėjo paminklą Adolfui Ramanauskui-Vanagui, nusifotografavo prie jo garbei pasodinto ąžuoliuko.

Komentarai

Rašyti komentarą

Šis laukelis yra nebūtinas. Tačiau jeigu įvesite, jis bus laikomas privatus ir nerodomas viešai.
Emocijos
:)|(:(:beer::bigsmile:$)8)J):davie:>):glasses::D:love::X:~:O:8):steve::p;)
CAPTCHA
Šis klausimas yra skirtas nustatyti ar tai tikras lankytojas ir apsaugo nuo automatinių šlamsto pranešimų.
Vaizdinė CAPTCHA užduotis
Įrašykite simbolius iš paveikslėlio.