Meras Artūras Margelis šventiniuose linkėjimuose akcentavo tradicines vertybes

, Sigita Vaitkevičė
Meras Artūras Margelis šventiniuose linkėjimuose  akcentavo tradicines vertybes

Artūras Margelis: „Esu optimistas ir tikiu, jog ir Europoje, ir mūsų valstybėje įvyks lūžis, jog neleisime išnykti Lietuvai, dėl kurios kariavo mūsų protėviai, tėvai, už kurios nepriklausomybę kovojome ir mes patys. Ji reikalinga mūsų vaikams, anūkams ir daugeliui ateities kartų“.

Šįkart „Dzūkų žinių“ redakcijos pašnekovas – rajono savivaldybės meras Artūras Margelis.  Pokalbiui jį pakvietėme dėl keleto priežasčių. Pirmoji – meras šį rudenį atšventė reikšmingą savo gyvenimo jubiliejų. Antroji – prieš porą savaičių jam įteiktas svarbus respublikinis apdovanojimas – Lietuvos kultūros centrų asociacijos „Auksinis feniksas“ nominacijoje „Metų kultūros politikas“. Pagaliau meras pastaruoju metu viešuose savo pasisakymuose demonstruoja naują, drąsų, neįprastą požiūrį į daugelį šiandienos reiškinių, įvykių, problemų.
 
– Pokalbį norėtume pradėti nuo „Auksinio fenikso“. Sakykite, ką Jums reiškia „Metų kultūros politiko“  apdovanojimas?  Kokią vietą  kultūra kaip reiškinys užima Jūsų gyvenime? Ar tai yra prioritetinė Jūsų kaip rajono vadovo darbo sritis? Ir pagaliau – kodėl būtent Lazdijų politikui atiteko šis apdovanojimas?
– Šis Kultūros centrų asociacijos apdovanojimas yra orientuotas į savivaldybių kultūros centrų veiklą. Nemanau, kad jis į Lazdijus atkeliavo atsitiktinai.  Kiek žinau, buvo ne vienas pretendentas jam gauti.  Komisija turėjo palyginti jų nuveiktus darbus, pasirinkti atskaitos taškus. Šis „Auksinis feniksas“ – daugelio rajono žmonių, ir ne tik kultūros darbuotojų, veiklos rezultatas. Jis skirtas už darbų visumą – už kultūros infrastruktūrą mūsų rajone – aplinką, pastatus, kultūros kolektyvų gausą ir jų aktyvią veiklą. Atvirai pasakysiu – tokio įvertinimo nesitikėjau, tačiau priėmiau jį kaip malonų ženklą: kad mus pamatė, pastebėjo, įvertino. Kad tarp tokios gausos savivaldybių, jų įvairiapusės veiklos buvome pripažinti kaip geriausi. Tai tikrai džiugina.
 
– Sakykime, jog tam pasitarnavo ir Jūsų įžvalgos. Tą savybę tikrai turite. Esate charizmatiška asmenybė – tą pastaruoju metu pripažįsta ir Jūsų oponentai. Esate lyderis. Kitaip argi būtumėte  jau keturias kadencijas išrinktas vadovauti rajonui. Pastarąjį kartą – tiesiogiai visų rajono gyventojų. Kokios savybės, Jūsų manymu, lyderiui yra svarbiausios? Iš kur jos – įgimtos ar išsiugdytos? 
– Manau, kad tai lemia du dalykai. Iš dalies – ir įgimti charakterio bruožai, genetika. Tačiau pagrindinius  bruožus lyderis privalo išsiugdyti pats – aktyviai analizuodamas savo aplinką, visuomenę, gilindamasis ir mokydamasis iš tų, kurie lyderio bruožų turėjo ir turi. Tuo metu, kai pradėjau dirbti savivaldybėje, išties buvau žalias, daug ko nežinojau, nesupratau, tačiau tuomet to nesuvokiau,  nemokėjau to įvertinti. Dabar, kai jau atėjo patirtis, žinios, suprantu, jog iš tiesų dar labai daug ko nežinau. Todėl siekiu užpildyti šias spragas – daug skaitau, domiuosi. Ir pasitikiu savo komanda – žmonėmis, su kuriais kartu dirbame. Siekiu, kad ji tobulėtų, kad nuolat gilintų savo žinias, kad semtųsi žinių iš dėstytojų. Dėl to organizuojame daug mokymų. Žinau, kad negalima sustoti nė minutei, kad net labai trumpai stabtelėjus  pro šalį galima praleisti reikšmingus dalykus. Skatinu viskuo domėtis ir mokyklas, bendruomenes. Tada, kai daug žmonių sugeba, žino, ką reikia daryti, galima pasiekti tikrai įspūdingų rezultatų. Esu reiklus. Ne tik kitiems, bet ir sau. Visada tikiu tuo, ką pradedu daryti, ir einu iki galo. Kad ir su klaidomis, tačiau siekiu rezultato, tikslo, kurį užsibrėžiu.  Esu optimistas. Gebėjimą siekti, pirmąją gyvenimo patirtį gavau iš savo senelių. Tik dabar tai suprantu ir įvertinu. Jie buvo anų laikų ūkininkai, šviesūs žmonės. Daug domėjosi, kiekvieną dieną klausėsi Amerikos balso – tuo laiku draudžiamos radijo stoties, skaitė laikraščius, tikėjo, jog Lietuva sulauks nepriklausomybės. Savo pasakojimuose vis minėdavo, jog lietuviai anais laikais alkoholio nevartojo, namų nerakindavo... Tačiau šalia mačiau ir kitą tikrovę, sovietinę. Kaip pastebiu, ji ir dabar išliko... Seneliai skatino dirbti, užsidirbti. Todėl visus tris atostogų mėnesius praleisdavau dirbdamas kolūkyje. Turėjau tikslą – nusipirkti magnetofoną, motorolerį, drabužių. Būtent tuo metu išmokau siekti tikslo, išsiugdžiau valią. Labiausiai žmonėse neapkenčiu pavydo ir apkalbų. Dažniausiai kalba ir kritikuoja tie, kurie apie tą sritį nieko neišmano – apie gydytojo, mokytojo, mero darbą. Žmogus turėtų dažniau pasižiūrėti į save ir pagalvoti, kaip pačiam savo darbe tapti tobulesniu, geresniu kitiems. 
 
– Tie, kurie stebi Jūsų darbą, sako, jog kai kurioms sritims skiriate ypatingo dėmesio – investicijoms į rajoną, sveikai gyvensenai, kultūrai ir švietimui... O kaip Jūs pats susidėliotumėte savo darbinės veiklos prioritetus?
– Investicijos, projektinė veikla suteikia dideles galimybes tiems, kurie dirba ir geba jomis pasinaudoti. Tai matome kasdieniame rajono gyvenime. Jos suteikia šansą pagerinti savo gyvenimo kokybę, susikurti darbo vietas. Pabrėžiu – susikurti, o ne sukurti. Pačiam. Žmogus dažniau turėtų sau pasakyti „Aš galiu“. Tai turėtų būti pagrindinis kiekvieno mūsų gyvenimo šūkis. Rajone ne vieną girdžiu priekaištaujant, kad trūksta darbo vietų. Girdi, tas vietas turi valdžia sukurti. Tačiau kai pačiam žmogui reikia įdėti savo darbo, proto, žinių, viskas sustoja. Štai pritraukėme  privačias investicijas – verslininkas Jonas Jagminas stato pasienyje didžiausią Baltijos šalyse paukščių perinimo inkubatorių. Kai pasiūlėme rajono žmonėms užsiimti veislinių vištų, kurios dėtų kiaušinius šiam inkubatoriui, auginimu, norinčiųjų neatsirado. Dabar atvyks Olandijos verslininkas ir kurs verslą, nors jo savininkai galėjo būti ir mūsų rajono žmonės...
Sveika gyvensena susideda iš daugelio dalykų. Tačiau šiandien mūsų aplinkoje jos samprata susiaurinama iki sporto, vegetarizmo ir kitų šiuo metu madingų dalykų. Tuo tarpu  alkoholio vartojimą  daugelis atmeta kaip nereikšmingą faktorių, neturintį tiesioginės įtakos. Ir mažai kam įdomu, kad mes, lietuviai, užimame trečią vietą pasaulyje pagal alkoholio suvartojimą vienam žmogui, o mūsų moterys – netgi pirmąją. Šios statistikos mes tiesiog dar nesuvokiam, neskaičiuojam, kokios su tuo susijusios išlaidos, kokie nuostoliai sveikatai, šeimos biudžetui – mirties,  ligų, avarijų, traumų tikimybė. Tiesiog nepasveriame, nesuskaičiuojame, kiek prarandame dėl to, jog alkoholio vartojimas vis dar yra mūsų gyvenimo norma. Kalbu apie tai daug ir seniai. Žinau, jog yra mane girdinčių ir suprantančių žmonių. Norisi, kad jų būtų dar daugiau. 
 
– Neseniai atšventėte  penkiasdešimtąjį gyvenimo jubiliejų. Būta sveikinimų, pasibuvimų su kolektyvu, draugais. Tačiau būta ir priekaištų dėl šios šventės organizavimo...
– Kritikai savo nuomonę visuomet bando pateikti kaip gyvenimo normą. Jie tokią šventę gal įsivaizduoja tik kaip tradicinį pasisėdėjimą prie vaišėmis ir alkoholiu nukrautų stalų. Man atrodo kitaip. Visus, mane pasveikinusius, pakviečiau į Vytauto ir Eglės Juozapaičių koncertą, po kurio trumpai pasivaišinome, pabendravome. Daugeliui ši šventė patiko, girdėjau daug gerų atsiliepimų, padėkų. Ir niekas alkoholio nepasigedo... Neketinu kritikams atsirašinėti ir teisintis, kodėl pasirinkau švęsti taip. Kiekvienas gali rinktis tokią formą – juk pinigų užstalėms ir alkoholiui žymiai daugiau išleistumėm negu koncertui...
 
– Įveikus pusės amžiaus gyvenimo kelią paprastai ima noras analizuoti, vertinti praeitį, svarstyti, ką dariau ne taip, ką galėjau padaryti geriau, o ką norėčiau ir visai ištrinti iš savo gyvenimo knygos. Sakykite, ar Jūsų gyvenime buvo tokių tarpsnių, momentų, kuriuos norėtumėte pakeisti?
– Manau, jog yra daug žmonių, norinčių tai padaryti. Kai vertini iš patirties taško, pamatai, jog daug ką darei tikrai ne taip. Jei gimtumėme su patirtimi, gyvenimą tikrai kitaip nugyventume. Jaunystė ne visuomet yra privalumas. Dažnai joje daug norų, ambicijų, planų, bet kaip teisingai juos pasiekti, kelio nežinai. Todėl ir klaidžioji. Tačiau klaidos turi ir vieną gerą savybę – jos yra tavo asmeninė patirtis, iš jų mokomės, kad vėliau jų nekartotume. Dabar sau sakau, jog sulaukiau tikrai gero laiko – yra patirties, supratimo ir jėgų dar daug yra, todėl galima daug nuveikti. Žmogaus patirtį vertinu ypatingai. Savo minčių patvirtinimą randu ir skaitydamas žymių mūsų šalies filosofų, tokių kaip Arvydas Šliogeris, pasisakymus. Viename savo darbų jis yra sakęs, jog vyresnio amžiaus žmogaus patirtis prilygsta profesoriaus patirčiai. Ir tai yra tiesa – gyvenimo metai, ypač, jei jie yra nugyventi aktyviai, duoda be galo daug žinių. Tik vėliau reikia mokėti ir suspėti jas panaudoti. 
 
– Pastaruoju metu dažnai pasisakote ir moterų vaidmens  mūsų visuomenėje klausimu. Tiesą pasakius, esate ne tik originalus, bet ir drąsus...
– Tikrai, esu prieš šiuo metu visose gyvenimo srityse peršamas lygias galimybes. Moterims siūloma dirbti jėgos struktūroje – krašto apsaugoje, policijoje. Moterys vyriškėja, nebegimdo vaikų, nyksta mūsų tauta. Man nesuprantama, kodėl moteriai šiandien tapo nebeįdomu, ne prestižas būti motina, žmona, namų židinio saugotoja. Akys vis krypsta į musulmoniškus kraštus. Statistika teigia, jog čia šeimose vidutiniškai gimsta daugiau nei aštuoni kūdikiai. Tuo tarpu Lietuvoje – 1,6, Europos Sąjungoje – 1,38. Ir nereikės jokių teroro aktų, jokių pabėgėlių prieglobsčio – po kelių dešimtmečių didžioji dauguma Europos gyventojų bus musulmonai. Šie skaičiai – puikus įrodymas, jog ne skurdas kaltas dėl mažo gimstamumo, nes musulmoniškų šalių gyventojai dažnai gyvena nepritekliuje. Kaltos mūsų nuostatos, lyčių suvienodėjimas, senųjų tautos tradicijų nepaisymas. Mes bandome pergudrauti gamtą, pažeisti jos nustatytus dėsnius ir atsisakyti pareigų, kurias ji mums paskyrė...
Gaila, kad prieš Kalėdas, kai visi gyvena šventėmis, gerumo laukimu, vienas kitam stengiasi daryti gerus darbus, tenka kalbėti  apie tokius dalykus. Tačiau, kaip minėjau, esu optimistas ir tikiu, jog ir Europoje, ir mūsų valstybėje įvyks lūžis, jog neleisime išnykti Lietuvai, dėl kurios kariavo mūsų protėviai, tėvai, už kurios nepriklausomybę kovojome ir mes patys. Ji reikalinga mūsų vaikams,  anūkams ir daugeliui ateities kartų. Todėl didžiųjų metų švenčių proga tradiciškai linkiu visiems gerumo ir santarvės šeimose, stiprybės ir vienybės, puikios sveikatos, nes valstybė prasideda nuo šeimos.

Komentarai

Rašyti komentarą

Šis laukelis yra nebūtinas. Tačiau jeigu įvesite, jis bus laikomas privatus ir nerodomas viešai.
Emocijos
:)|(:(:beer::bigsmile:$)8)J):davie:>):glasses::D:love::X:~:O:8):steve::p;)
CAPTCHA
Šis klausimas yra skirtas nustatyti ar tai tikras lankytojas ir apsaugo nuo automatinių šlamsto pranešimų.
Vaizdinė CAPTCHA užduotis
Įrašykite simbolius iš paveikslėlio.