Naujakurystė globojamų vaikų lūpomis: „Čia – mano namai“

, Sigita Vaitkevičė
Naujakurystė globojamų vaikų lūpomis: „Čia – mano namai“

Pirmosios įkurtuvių minutės Staidarų bendruomeniniuose vaikų globos namuose teigiamai įvertintos ir rajono savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus vedėjos (iš kairės) Linos Margelienės, ir rajono savivaldybės socialinės globos centro „Židinys“ direktoriaus Egidijaus Aleksonio bei „Židinio“ darbuotojų ir gyventojų.

Atrodė, jog „Židinio“ gyventojams bei darbuotojams nekils jokio jaudulio, jokių emocijų tada, kai pagaliau reikės kraustytis iš Kapčiamiesčio į Lazdijus. Nes viskas jau buvo suplanuota prieš keletą mėnesių, dar praėjusių metų pabaigoje, kai rajono savivaldybė nupirko Lazdijų miesto pakraščiuose du didžiulius namus tėvų globos laikinai netekusiems vaikams. Iki šiol jie būdavo apgyvendinami Kapčiamiestyje esančiame rajono savivaldybės socialinės globos centre „Židinys“. Tiesa, vaikams ir ten nebuvo blogai, nes per  laiką, kiek kuriam iš jų teko Kapčiamiestyje pagyventi, priprato ir prie aplinkos, ir prie juos globojusių darbuotojų. Tačiau ten vis tiek buvo ne namai, o įstaiga su beveik dviem dešimtimis likimo brolių ir sesių. Nors aplinka buvo puiki, tačiau individualios erdvės, ypač vyresniesiems, labai trūko. Kaip ir galimybės būti savarankiškiems, pagal savo poreikius bei skonį susitvarkyti kambarį, lovą, darbo stalą ar žaidimų vietą. Todėl, kai praėjusį penktadienį pagaliau buvo duotas startas kraustytis į Lazdijus, būta visko: ir skaudžių atsisveikinimo ašarų, ir liūdesio dėl ištuštėjusių kambarių, ir baimės dėl nežinomybės. O daugiausia – džiaugsmo.
 
Nutilo „Židinio“ namai Kapčiamiestyje
Tą penktadienio popietę atvykę į „Židinį“ su rajono savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus vedėja Lina Margeliene pataikėme kaip tik laiku – į mašinas buvo sukrauti paskutiniai baldai, skalbyklės, šaldytuvai, o vaikai, laukdami, kada pagaliau galės važiuoti į naujuosius namus, jau stoviniavo kieme. Jie greitai išsidalino po darbuotojų automobilius: susigrupavo, kas į Staidarus, kas – į Bajoriškius. Ir išvyko. „Židinio“ kieme tapo neįprastai tylu, kaip nebuvo, ko gero, jau keliasdešimt metų. Liko tuščios pavėsinės, žaidimų aikštelės, sūpynės. Ir gyvatvorėje įstrigęs ryškus oranžinis kamuolys – tarsi atminimas šių vaikų atmintyje apie juos po negandų priglobusius namus...
 
Suklego Staidaruose ir Bajoriškiuose
„Ateik, va, čia mano namai, mano kambarys“, – vienas po kito tempia mus vaikai Bajoriškiuose, kuriuos pasiekėme po pusvalandžio kelio, kai atsisveikinome su prisiminimuose paskendusiu Kapčiamiesčiu. Vaikų džiaugsmas dėl naujų, gražių kambarių, dėl galimybės gyventi  juose po du, o kai kuriems jų, vyresniesiems, ir po vieną,  užgesino nežinomybės ir netikrumo jausmus. Bajoriškiuose naujakuriams vienos dienos neužteko viską apžiūrėti ir susipažinti su aplinka: šalia namo – nemažas sodas, didelis daržas, gėlynai, kuriuose jau kalasi pirmieji ankstyvųjų gėlių daigai. Piktžolių – taip pat. Tad vaikams, kurie nuo šiol bus tikrieji šių namų šeimininkai, teks ir daržus sodinti, ir žoles ravėti, teks visko mokytis, ko nesuspėjo ar sąlygų neturėjo tėvų namuose.  Lygiai tokiu pačiu džiaugsmingu triukšmu kaip Bajoriškiuose mus pasitiko ir į Staidarų bendruomeninius vaikų globos namus atvažiavę vaikai. Į čia atvyko ir vienintelis „Židinio“ vaikų augintinis – šunelis Ačis. Jis kol kas, kol pripras prie naujos aplinkos, plataus kiemo ir buvusio šio namo šeimininko jam palikto voljero, gyvens viename kambaryje su savo globėja Aukse. Tarsi senbuvis po Staidarų namą vaikštinėja Alnaras. Jis juokaudamas save vadina socialinių reikalų departamento atstovu ir globėjiškai apžiūri šių namų valdas. Tam turi teisę, nes jis – šios įstaigos senbuvis, be to, amžiumi vienas vyriausiųjų. Ateities, sako, dar neplanuojantis, nežino, kur mokysis, ką studijuos, tačiau nori gyventi tik čia. O įstatymas tam suteikia teisę – iki 21 metų galima gyventi tokio tipo namuose. Svajonių ir planų, nors viešai nedeklaruojamų, Alnaras turi, nes jis puikiai mokosi, yra komunikabilus ir turi humoro jausmą. Staidaruose, kaip ir Bajoriškiuose, vyresnieji vaikai vos atvykę jau žino, kas su kuo gyvens. Bet mažiesiems, ramesniems pradžia bus sunki. Antai Matijus, kuris čia dar tik pora savaičių gyvena, vis klausia mamos. Ant savo ryšulio naujajame kambaryje susikaupusi tyliai sėdi ir jo sesė Kamilė. Ji taip pat dar ilgisi namų, mamos, ji dar negali, kaip kiti, pribėgti, apkabinti kurią nors iš darbuotojų arba ir patį direktorių Egidijų Aleksonį, Socialinės paramos skyriaus vedėją Liną Margelienę. Ją sunku prakalbinti. Į visus klausimus ji ramiai atsako: „taip“, „gerai“, nežinau“. Ir tyli. Ko gero, pirmąją naktį naujuose namuose naktį savo lovoje ji tyliai paverks. Ir jai labai norėsis jei ne mamos, tai bent kokių rūpestingų rankų, kurios apglėbtų ir nuramintų ją naujoje nežinomoje vietoje. 
 
Galimybė sugrįžti pas tėvus yra nuolat
Kas žino, gal čia, naujuosiuose namuose, šiems vaikams teks labai neilgai užsibūti. Kaip ir Kornelijai, Mindaugui, Mariui ir Jonui – jų mamai teismas leido susigrąžinti šiuos laikinai prarastus vaikus. O kad  šiai moteriai vaikai labai reikalingi ir svarbūs, paliudijo ir „Židinio“ darbuotojai. Jie sakė, jog šių keturių vaikų mama bene vienintelė iš viso didelio būrio į „Židinį“ patekusių vaikų tėvų neprarado ryšio su savo atžalomis, kiekvieną dieną jiems skambindavo, dažnai aplankydavo. O svarbiausia – vaikams žadėjo, kad juos greitai pasiims į namus. Ne kartą šią moterį tekdavo matyti kelyje nuo Veisiejų į Kapčiamiestį – einančią pėsčiomis, stabdančią pakeleivingus automobilius. Ji skuba pas savo vaikus, gyvenančius valstybinėje įstaigoje, bet gyventi su jais savo namuose taip, kad vaikų nereikėtų iš jos paimti, nemoka... Apie tėtį, deja, vaikai kalbėti nenori: vyresnieji tyli, mažiausiasis atvirauja, kad tėtis jų niekada čia nelankė. Niekada. Taip pat jis prisimena, jog dar tuomet, kai visi gyveno pas mamą, tėvas juos mušdavo. Visokiais daiktais, kaip jis sako. Todėl net nenori, kad jis čia pasirodytų. Tačiau pas mamą vaikai grįžti norėtų. Nesvarbu net tai, jog teks palikti savo gražiuosius kambarius Staidaruose, naujus draugus, naują mokyklą. Mama ne tik šiems, bet ir visiems kitiems vaikams yra pats svarbiausias, reikalingiausias ir laukiamiausias žmogus. Tik kažin, ar šįkart ji, ši keturių vaikų mama, pateisins teismo jai suteiktą šansą ir savo vaikų pasitikėjimą? O suteikta jai išskirtinai daug – teismas jai grąžina vaikus, o rajono savivaldybė skiria naują puikų socialinį būstą – individualų namą. 
 
Kuriamas tikros šeimos modelis
Jau keletą dienų tarp savo globojamų vaikų, administracinių rūpesčių ir kraustymosi reikalų besidalijantis rajono socialinių paslaugų centro „Židinys“ direktorius Egidijus Aleksonis pasakoja apie naujų šeimyninių rajono savivaldybės vaikų globos namų modelį: kiekvienuose namuose dirbs po 1 socialinį pedagogą, 1 socialinį darbuotoją bei po 5 socialinio darbuotojo padėjėjus. Pasak direktoriaus, buvo siekiama, jog bent po du iš kiekvieniems namams tenkančių darbuotojų būtų vyrai. Kol kas, pasak Egidijaus Aleksonio, yra tik trys, tačiau labai pasisekė, kad jie  tokie, labai šiam darbui tinkantys, mokantys su vaikais bendrauti, pateisinantys jų lūkesčius. Staidaruose, sakė direktorius, gyvens iki 10 vaikų, Bajoriškiuose – iki 9.  Tiesa, šiuo metu, kaip jau minėjome, keturis vienos šeimos vaikus žadama grąžinti mamai. Tačiau lovos kambariuose tuščios ilgai nebus, nes šiuo metu rajono bendruomenė ypač atidžiai seka savo vaikų neprižiūrinčius tėvus, praneša apie juos policijai, vaiko priežiūros institucijoms. O po to – jau ir globos namai glėbį atveria. Egidijus Aleksonis sako, jog per pastaruosius 4 mėnesius, kai jis dirba „Židinyje“, gyventi į jį atvyko 2 vaikai, o išvyko vos 1. Priežastis, kodėl vaikai vis ilgesniam laikui lieka čia, valdiškos duonos krimsti, labai paprasta – tėvai į namus nenori, o kartais tiesiog dėl sveikatos negali pasiimti.  Kai kuriems tėvams net palengvėja, kad pagaliau našta nuo jų pečių nukrito ir jie gali gyventi, kaip norintys, tiksliau, kaip diktuoja draugai, įpročiai, socialinis statusas... Jiems niekas nedraudžia bent kartą per savaitę, per dvi savaites ar nors kartą mėnesį aplankyti savo vaikus. Bet jie nelanko: kol turi pinigų – girtauja, kai jų neturi, sako, kad negražu pas vaiką tuščiomis rankomis važiuoti... Bet vaikai, šiomis dienomis gyvenantys naujakurystės džiaugsmais ir rūpesčiais, apie tai nežino. Jie tebelaukia.
 
Paliko gerąją namų dvasią
Įkurtuvių proga reikėtų kalbėti ir džiaugtis ne tik dėl naujųjų šeimininkų, bet ir prisiminti senuosius  Bajoriškių ir Staidarų namų, kuriuos nupirko savivaldybė, savininkus. Prisiminti juos reikia dėl to, kad jų parduoti namai byloja, jog čia gyventa šią vietą mylėjusių ir jaukumą kūrusių žmonių. Dekoratyviniai kiemo augalai ar sodo medžiai, pavėsinės, namo palėpės – viskas rodo, jog kažkada planuota gyventi kaip pasakoje – ilgai ir laimingai. Reikia tikėti, jog geroji šių namų dvasia čia gyventi pasiliko, todėl ir naujiesiems namų gyventojams viskas turėtų eitis puikiai.

Komentarai

Aciu. Labai idomu.

Aciu.
Labai idomu.

Rašyti komentarą

Šis laukelis yra nebūtinas. Tačiau jeigu įvesite, jis bus laikomas privatus ir nerodomas viešai.
Emocijos
:)|(:(:beer::bigsmile:$)8)J):davie:>):glasses::D:love::X:~:O:8):steve::p;)
CAPTCHA
Šis klausimas yra skirtas nustatyti ar tai tikras lankytojas ir apsaugo nuo automatinių šlamsto pranešimų.
Vaizdinė CAPTCHA užduotis
Įrašykite simbolius iš paveikslėlio.