Pasirinkau biblioteką

Pasirinkau biblioteką

Ona Verksnienė (stovi antra iš dešinės) su bendradarbėmis.

Ponia ONA VERKSNIENĖ (DAINAUSKAITĖ) Lazdijuose gyvena jau 57-erius metus. Jos kelią iš Janėnų  į Lazdijus lėmė pasirinkta bibliotekininkės profesija. Gimimo metai sutampa su paskelbtu 1936 m. Valstybinių viešųjų bibliotekų įstatymu. Šiuo dokumentu remiantis pradėtos steigti viešosios bibliotekos. 2016 metai LR Seimo paskelbti Bibliotekų metais. O dar knygų mugė ką tik nuvilnijo ir Metų knygos rinkimai, ir Nacionalinė bibliotekų savaitė čia pat... Pasitinkant jubiliejų geras laikas pokalbiui su aštuoniolika metų Lazdijų bibliotekai vadovavusia bibliotekininke Ona Verksniene.
ŠEIMA. Su vyru užauginome dukrą Eglę ir sūnų Saulių. Turiu anūkes Aistę ir Miglę, proanūkius Aurėją ir Martyną. Gyvendama su sūnumi nejaučiu vienatvės. Rūpestinga dukra Eglė, anūkė Aistė ir proanūkiai pradžiugina geromis naujienomis iš Vokietijos. Anūkė Miglė gyvena arti,  Druskininkuose.  Džiaugiuosi padovanota kelione į Vokietiją. Saugau vyro senovinių pinigų kolekciją. Pomėgiai visada buvo skaitymas, mezgimas.
DARBAS. Baigusi Vilniaus bibliotekinį technikumą (tada taip vadinosi), gavau paskyrimą į Simno rajoną ir buvau paskirta dirbti vaikų bibliotekos vedėja. Dirbau dvejus metus. Į Lazdijus  atvykau dirbti 1959 metų rugpjūtį.
Lazdijų rajoninėje bibliotekoje paskyrė užimti kilnojamojo fondo vedėjos pareigas. Tai buvo vienas nepopuliariausių etatų bibliotekoje. Kilnojama darbo veikla daugiau formali, negu buvo reikalinga skaitytojui. Reikėjo turėti mažiausiai penkiolika bibliotekėlių, kad išlaikytum etatą. Jos buvo  įsteigtos įvairiose įstaigose.  
1960 m. biblioteka perkelta į naujai rekonstruotas erdvesnes patalpas Vilniaus gatvėje. Atsirado galimybė organizuoti laisvą priėjimą prie fondų. Pagerėjo sąlygos patiems skaitytojams pasirinkti knygas. Šiame pastate įsikūrė kultūros skyrius, rajoniniai kultūros namai, vaikų biblioteka. Čia buvo demonstruojami  kino filmai.
1966 m. neakivaizdiniu būdu baigiau Vilniaus universitetą ir įgijau mokslinio bibliotekininko-bibliografo kvalifikaciją.
Nuo 1967 m. dirbau šios bibliotekos vedėja. Didėjant bibliotekų knygų fondams ir daugiau atvykstant dirbti bibliotekų specialistų, darbuotojai galėjo daugiau pritraukti skaitytojų, plačiau populiarinti knygas. Vyriausybės nutarimai numatė didelę bibliotekų plėtimo programą ir reikalavo siekti, kad bibliotekos aptarnautų kiekvieną šeimą. Iš kiekvienos šeimos po suaugusį skaitytoją. Taip ,,medžiojome“ skaitytojus. Nemažai jų tapo nuolatiniais bibliotekos bičiuliais. Tokiu būdu skaitytojų skaičius ir knygų išdavimas smarkiai augo. 
Bibliotekų centralizacija – tai naujo darbo pradžia. Šis veiklos etapas mūsų rajone prasidėjo 1977 m. liepos 1 d. Iki centralizacijos rajone veikė iš viso 56 bibliotekos, po centralizacijos – 45. Centrinėje bibliotekoje įsteigti 6 skyriai. Jaunieji specialistai papildė bibliotekininkų gretas. Atsirado didesnė galimybė geriau patenkinti skaitytojų poreikius knygai. Reikia nepamiršti, kad ir gyventojų tais laikais buvo daug. Vadovaujant centrinei bibliotekai kartu su darbuotojais atlikome didelį darbą, įgyvendindami numatytus bibliotekinės veiklos planus. 
Didelis dėmesys buvo skiriamas kultūros darbuotojų kvalifikacijos kėlimui. Organizuojami seminarai Giruliuose, Kauknoryje, Lazdijuose. Kartu būdavo ir poilsis. Įkurtas klubas ,,Diemedis“. Kartu su literatūros mokytojais, miesto inteligentija aptardavome naujausias knygas. Jų dėka klubo veikla atsispindėjo rajono laikraštyje. Taip gyventojai galėjo susipažinti su naujienomis. O kur dar susitikimai su rašytojais, aktoriais.  Metai iš metų gerėjo materialinė bazė. Gaudavome daugiau lentynų, stalų, kėdžių, kito inventoriaus. Kadangi biblioteka neturėjo darbininko etato, lentynas sutverti tekdavo pačioms darbuotojoms. Vakarais koridoriuje vyko darbas. Į talką ateidavo ir skaitytojai vyrai.
Atgavus Lietuvos Nepriklausomybę pasikeitė bibliotekose organizuojamų renginių tematika.
Vienas iš pirmųjų įsimintinų buvo knygų ir periodinių leidinių paroda ,,Tėvų išsaugotos knygos“. Tai skaitytojų išsaugotos ir paskolintos knygos bibliotekai. Jų buvo atnešta labai daug. Paroda sulaukė didelio žmonių susidomėjimo.
Žinoma, dabar daug pasikeitimų – informacinės technologijos pakeitė bibliotekų darbo turinį ir stilių. 
KNYGA. Prisipažinsiu, esu už tradicijos ir naujovių dermę. Tegul jos abi gyvena sutardamos.
Tačiau popierinė knyga liko tokia pat neįkainojama vertybė ir, manau, liks. Man ji artimesnė. Su ja užaugau, su ja ir dabar bendrauju. 
SKAITYMAS gali daug. Su knyga kažkas dedasi, kai ji ir užversta, o kai ten dar yra paberti ir surikiuoti žodžiai, tai išties verta ją atsiversti. O atsivertus perskaityti. Pagalvok, kiek žodžių gauni iš knygos. Pasverti ir apskaičiuoti skaitymo naudingumo koeficiento neįmanoma, jis yra giliai.
Šiais laikais knygos labai brangios, bet galima skaityti ir nemokamai – bibliotekose. Svarbu, kad knyga eitų prieky skaitytojo. Šis principas padeda augti su kiekviena perskaityta knyga. 
KO PALINKĖTI BIBLIOTEKAI? Ir toliau rengti ,,Žinių kovas“. Jos lavina protą. Atsakymai yra knygose. Skaitymas daro žmogų mokytą. Ugdo rašymą ir kalbėjimą.
Skaitymas gali sujungti du mylinčius žmones, kurių vieno jau nebėra. Valandomis, kai užklumpa nepaaiškinamas liūdesys, paimk vieną iš mėgstamų knygų ir susirask joje tuos puslapius, tas eilutes, tuos žodžius, nuo kurių užsimiršti. Knyga – geras receptas.
Ir dabar lankausi bibliotekoje, renginiuose. Sužavėjo Birutės Jonuškaitės knygos ,,Ramanta“ pristatymas. Dalyvavo pati knygos autorė, rašanti apie mūsų kraštą dzūkų šnekta. 
Visada esu laukiama ir dabartinių atjaunėjusių bibliotekos darbuotojų. Jaučiuosi esanti bibliotekos dalis, palikusi žymę jos darbuose. Dabar bibliotekose dirba ir kitų specialybių žmonės. Manau, jie  savo profesinėmis žiniomis papildo besikeičiančią bibliotekos veiklą. 
Valanda, praleista su kolege Ona Verksniene,  jos pasakyti žodžiai tą dieną, šviečiant pavasario saulei, krapnojant lietui, medžiams beskleidžiant pumpurus, nuteikė dvasios lengvumui, gražiems apmąstymams. 
Gal dėl to žmonių, mylinčių knygą, veiduose matosi šypsena. Knygos palieka didžiules gėrio, meilės žmogui atsargas, kurios lyg šviesos spindulys nuskaidrina jų pačių gyvenimą. Ir kitiems šalia jų gera. 
Vienas išminčius paklaustas, kiek dabar valandų, atsakė: ,,Mes kartu laikrodžių nepirkome“ ir pridūrė, kad „negalime pakeisti laiko tėkmės, bet mūsų valioje jai suteikti prasmę“. Iš visų kalbų, kuriomis į mus prabyla laikas, svarbi yra bendravimo kalba. Gera pažinti žmones, mokančius šią kalbą. 
Su Ona Verksniene kalbėjosi Aldona Ribinskienė

Komentarai

Labai malonu skaityti apie

Labai malonu skaityti apie ilgametę Lazdijų bibliotekos vedėją,manau,kad ji turėtų pažinti ir buvusį ilgametį Semoškų bibliotekos vedėją Alfonsą-Tamošių Stravinską.Esu jo dukra ir prisimenu, iš tėvelio lūpų girdėjusi šią pavardę .Sveikinu su garbingu jubiliejumi!

Rašyti komentarą

Šis laukelis yra nebūtinas. Tačiau jeigu įvesite, jis bus laikomas privatus ir nerodomas viešai.
Emocijos
:)|(:(:beer::bigsmile:$)8)J):davie:>):glasses::D:love::X:~:O:8):steve::p;)
CAPTCHA
Šis klausimas yra skirtas nustatyti ar tai tikras lankytojas ir apsaugo nuo automatinių šlamsto pranešimų.
Vaizdinė CAPTCHA užduotis
Įrašykite simbolius iš paveikslėlio.