Redos Burinskienės pomėgis, suteikiantis kasdienybei spalvų, džiaugsmo ir prasmės

, Dineta Babarskienė
Redos Burinskienės pomėgis, suteikiantis kasdienybei spalvų, džiaugsmo ir prasmės

Reda Burinskienė visus skanėstus gamina pagal ypač saugomą receptą.

Dažnas augindamas vaikus norime, kad jie baigtų aukštuosius mokslus, įgytų itin populiarias, gerai apmokamas profesijas ir, žinoma, dirbtų prestižinėse įmonėse, koptų karjeros laiptais. Tačiau kartais gyvenime taip nutinka, kad ir geriausi universitetai, labiausiai žinomos ir pripažintos įmonės nesuteikia žmogui pilnatvės ir laimės, nes jis tiesiog negali dirbti mėgstamo darbo, yra priverstas užsiimti tuo, ką primeta kiti, ką siūlo darbo rinka, ką tiesiog verčia daryti susiklostęs gyvenimas. Laimingi tie, kuriems pasiseka suderinti profesinį darbą su pomėgiu... 
O štai jauna, aktyvi Senųjų Šeštokų bendruomenės narė Reda Burinskienė visada su šypsena, gerai nusiteikusi sukasi „Aibės“ parduotuvėje, o namuose jos laukia šeima. Ji visada turi ką veikti, tik spėk suktis ir nudirbti visus darbus darbelius. Laisvalaikiu ji pamėgo kepti skanėstus: grybukus, riešutėlius, braškes, kaštonus, kukurūzus ir net linksmuosius moliūgėlius. „Na, dar baidarėmis mėgstu plaukti. Ne veltui mūsų bendruomenės organizuotame žygyje baidarėmis mes buvome pripažinti šlapiausia įgula. Tada apvirtome“, – juokiasi jauna moteris. 
 
Visko po trupinėlį: meduoliniai grybukai, kaštonai, riešutėliai
Sunku atsispirti Redos Burinskienės pagal senovinį receptą gaminamų gardumynų kerams. Ji minko tešlą, lipdo grybukus, kaštonus, riešutėlius, tepa juos glajumi ir besimėgaudama savo darbu skanauja. „Labiausiai mėgsta šiuos gardėsius mano vyras, o dukros tik tada valgo, kai ilgai nekepu, tada jau pasiilgsta mano kepinių“, – sako Reda. O man įdomu, kodėl ši jauna moteris kepa būtent tokius gardumynus, o ne tortus, pyragus? 
Bet apie viską iš pradžių. „Buvo antros mūsų vedybinio gyvenimo metinės ir draugė paragino prikepti grybukų. Ji atsivežė receptą ir kepėme. Tą senovinį receptą ji man padovanojo ir nuo tada tik pagal jį kepu. Šį receptą labai saugau, jo niekam neduodu. Tik vienam labai artimam žmogui  esu išdavusi šią paslaptį. Svarbiausias recepto akcentas – natūralus medus. Žinoma, kuo daugiau natūralių produktų, tuo geriau. Ir sviestas turi būti itin geros kokybės, ir kiaušiniai kaimiški. Kuo geresnius produktus naudosime, tuo kepiniai bus skanesni“, – sako moteris. Redai taip patiko minkyti tešlą, rankomis formuoti grybukus, braškes, kaštonus, kad ji tai daro jau 13 metų. „Aš visada prisimenu gerai žinomą Šeštokų šeimininkę, jau anapilin iškeliavusią Dapkūnienę, kuri šiuos gardėsius kepdavo. Ir man norėjosi pabandyti, o paskui pradėjau tai pas vienus draugus nusivežti prikeptų gardėsių, tai pas kitus, o šie paragavę ėmė prašyti vis iškepti, taip ir kepu jau 13 metų“, – pasakoja Reda. 
Moteriai patinka formuoti gardėsius rankomis. „Kiekvienas išeina vis kitoks. Ir darže juk braškės nebūna visos vienodos. Pirmiausia padarai tik bandeles, o paskui glajumi klijuoji, kaštonus dar ir pjaustyti turi, nes reikia skylutę padaryti, ten dedu saldainį, tad vaikai labai džiaugiasi lyg kokį siurprizą suradę. Aš nenoriu kepti formose, man patinka lipdyti kiekvieną kepinėlį“, – pasakoja jauna šeimininkė Reda, bet, kaip pati prisipažįsta, jau turinti patirties ir žinių, kaip reikia kepti šiuos gardėsius, kurie ne tik skanūs, bet ir stalą puošia. Tad Redos namai dažnai kvepia šventėmis, net jeigu tos šventės aplanko jų draugų ar artimųjų namus. Visi žino, kad Reda be savo skanėstų neatvažiuos, tad laukia ir turbūt ne vienas didžiai nustebtų, jei Reda į kokią bendruomenės šventę ar draugų gimtadienį neatsivežtų saldžiosios pintinėlės. „Prikepu grybukų, riešutėlių, kaštonų, o sudėti nėra į ką. Tad, kad būtų gražiau, sugalvojau iškepti ir saldžią, žinoma, valgomą pintinėlę ir ten sudėti visas saldžiąsias gėrybes“, – šypsosi jauna moteris. 
Visi jos skanėstai, ne šiaip sau iškepti, bet ir įmantriai numarginti spalvotu cukraus glajumi, virsta tikra stalo puošmena. „Dažus pirkdavau turguje, ieškodavau konditerijos parduotuvėse. Kartą vienoje konditerijos parduotuvėlėje turėjau nusipirkti tortą, kuris net nebuvo skanus, kad man užsakytų žalios spalvos. Žalios spalvos sunaudoji itin daug, tad ji man labai reikalinga kepant. Dabar užsisakau internetu, tad spalvų niekad nepristinga“, – sako moteris. 
Reda sakosi dažniausiai kepanti „normą“. O kiek ta „norma“? Aš nežinau, tad teiraujuosi. Pasirodo, kad ta „norma“ – tai 3 kilogramai. „Jeigu tiek nesivežu į svečius, jokios bėdos nėra, pavaišinu namiškius. Šie suvalgo“, – prisipažįsta Reda. O man knieti sužinoti, kaip padaryti tokį glajų, kad šis nenubėgtų nuo grybuko ar riešutėlio. „Glajus turi būti nei per tirštas, nei per skystas. Reikia maišyti tik rankomis – jokių elektrinių plaktuvų“, – griežtai kaip kirviu nukerta Reda. Ji sako, kad tirštumas turi būti panašus kaip grietinės. Bet net užmaišius gerą glajų, gardėsių dažymas užima labai daug laiko. „Dažydama grybukus, pirmiausia nutepu  kotelius, kai sustingsta, dažau kepurėles. Jei kepu baravykus, tai naudoju tik lietuvišką juodą šokoladą. O džiovinti geriausia dėti į smulkias kruopas, tada kepiniai gerai stovi, gražiai džiūsta ir darbas sekasi“, – grybukų dažymo subtilybėmis dalijasi ji. 
Moteris prisipažįsta, kad kartais prižadėjusi iškepti nemažą kiekį kokioms didelėms draugų šventėms ji turi ne juokais padirbėti. „Vienus kepu, kitus dažau. Mūsų namuose nuolat tvyro saldus kepamų grybukų, riešutukų, braškių aromatas. Dabar kepiau ir siunčiau lauktuvių užsienyje gyvenantiems giminaičiams. Jie irgi laukia mano grybukų, tad Kalėdų senelis iš Šeštokų visada savo maiše turi ir grybukų, ir braškių, ir kaštonų. O ir bendruomenių šventėms iškepu. Man smagu, kad žmonės ragauja, kiti grožisi“, – pasakoja Reda. O kad šie kepiniai „gimsta“ dažniausiai naktį, daugelis net neįtaria. Juk Reda dirba, ruošia maistą namiškiams, rūpinasi savo sodyba, o ir dvi dukros reikalauja mamos dėmesio, tad savo pomėgiui ji skiria naktis. „Kartais miegoti nueinu tik kokią 6 ryto. Pradedu 9 ar 10 valandą vakaro ir per naktį kepu, tepu glajumi, bet man patinka“, – prisipažįsta Reda.
 
Keptas čiulptukas ir glajumi aplieti migdolai
„Vienas pažįstamas tapo tėčiu, tad norėjome jį nustebinti. Aš iškepiau didžiulį saldų čiulptuką ir užkabinome jaunajam tėčiui ant kaklo. Šis buvo priblokštas. Draugės dukros gimtadienio tema buvo vaikystė, tai vėl tokį čiulptuką iškepiau. Buvo daug juoko, gerų emocijų. Smagu ir man, ir jai, – apie itin retai kepamas įdomybes pasakoja Reda. – Kai Senųjų Šeštokų bendruomenė organizavo Helovino šventę, ilgai sukau galvą, kaip iškepti liksmuosius moliūgėlius. Sugalvojau – iš dviejų rutuliukų padariau moliūgą, nuspalvinau. Patiko, o man smagu, kad žmonėms ir skanu, ir gražu.“ Paprastai Reda kepa tiktai ką jau gerai per 13 metų išmokusi. Kaip pati sakosi, kam jau „ranka atidirbta“, bet kartais koks geras draugas ima ir prikalbina iškepti kažką neįprasta ir įvelia moterį lyg į kokią avantiūrą. „Kartą manęs prašė migdolus padengti glajumi. Labai prašė ir sutikau, bet jau paskui visus keikiau, o save labiausiai. Jie atvežė, man atrodė, nedidelį krepšelį migdolų, o išsivežė gan didelį, bet koks vargas buvo padengti glajumi kiekvieną migdolą. Smaigsčiau juos adatėlėmis, kitą pusę verčiau su replėmis. Buvo toks vargas, bet padariau“, – prisimena moteris.
 
Dieną prieš Kūčių vakarienę nekepa jokių gardėsių
Nors Redai kepti gardėsius itin patinka, bet yra metuose diena, kai jokia, kad ir pati geriausia draugė, joks bičiulis ar pažįstamas negali prašyti Redos, kad ši saldžiųjų gardėsių prikeptų. „Dieną prieš Kūčias niekam nekepu, nes noriu ramiai kartu su dukromis pasiruošti Kūčių vakarienei. Mes visada puošiame tikrą eglutę, norime, kad namai kvepėtų ne tik cinamonu, kardamonu ar gvazdikėliais, bet ir mišku. Jau daug metų ant mūsų stalo puikuojasi farširuota lydeka. Jau visi įprato ir dabar tai lyg kokia mūsų šeimos tradicija. Tad noriu ramiai ruoštis šiai ypatingai dienai, o Kūčių dieną smagu visiems kartu susėsti prie stalo, nueiti į Piemenėlių mišias“, – sako Reda. Šios taisyklės ji laikosi jau daug metų – niekada nekepa saldžiųjų gardėsių dieną prieš Kūčias. Jos draugai, artimieji ir bičiuliai tą gerai žino, tad skanėstų prašo iškepti iš anksto. „Na, nekepu ir tada, kai baidarėmis plaukiu“, – kvatoja Reda. Visa Redos ir Giedriaus Burinskų šeima pamėgusi žygius baidarėmis. Plaukta ir Ančia, ir Ūla, ir Grūda. „Pirmą kartą bijojau, o paskui patiko. Dabar plaukiame visa šeima. Dukros irgi pamėgo, tad taip nors trumpam atsipalaiduojame, pailsime. Vasarą dar visada važiuojame prie jūros. Mus ten traukte traukia. Tad stengiamės kiekvieną vasarą ten nuvykti“, – šypsosi laiminga jauna moteris.
Yra sakoma: reikia kantrumo, kad pasaulis suspėtų apie žmogų sužinoti. O kantrybės, kruopštumo šiai moteriai netrūksta, ji jaučiasi laiminga kepdama saldžiuosius gardėsius. Jos pasaulis – tai patys mylimiausi žmonės, kurie yra šalia, jos šeima, artimieji, draugai, bičiuliai, bendruomenės žmonės ir šį pasaulį ji kurianti lyg kokį gražesnį, geresnį, juk dar neteko matyti nei vieno susiraukusio tik pamačiusio nepaprastai kruopščiai iškeptus grybukus, riešutėlius, kaštonus, o kai paragauja ir širdis apsąla, net didžiausias paniurėlis nejučia nusišypso, o ranka tuoj siekia dar vieno...  Juk pasaulį daro gražesnį maži dalykai, paprasti, bet tokie reikalingi darbai ir visiems tada gera.

Komentarai

Rašyti komentarą

Šis laukelis yra nebūtinas. Tačiau jeigu įvesite, jis bus laikomas privatus ir nerodomas viešai.
Emocijos
:)|(:(:beer::bigsmile:$)8)J):davie:>):glasses::D:love::X:~:O:8):steve::p;)
CAPTCHA
Šis klausimas yra skirtas nustatyti ar tai tikras lankytojas ir apsaugo nuo automatinių šlamsto pranešimų.
Vaizdinė CAPTCHA užduotis
Įrašykite simbolius iš paveikslėlio.