Saulė ir Feliksas Palubinskai: „Kiekvienas turi stengtis dėl savo krašto“

, Gintarė Šataitė
Saulė ir Feliksas Palubinskai: „Kiekvienas turi stengtis dėl savo krašto“

Feliksas Palubinskas: „Lietuva visuomet buvo svajonių šalis“. (R. Jagaitės, „Ūkininko patarėjas“ nuotr.)

Lietingą šeštadienio rytą Feliksas jau laukia manęs prie savo namų durų ir kviečia užeiti į svetainę, kur nuo skaitomos knygos galvą pakelia Saulė. „Kaip malonu“, – šypsosi moteris. Visi įsitaisome jaukiame kambaryje ir pradedame pokalbį apie dvi keliones – iš Lietuvos į Ameriką ir iš Amerikos į Lietuvą, apie ūkį, avis ir priežastis, kodėl jie pasirinko Lietuvą. 
 
– Jūs gimėte Lietuvoje, kodėl augote JAV?
– Mes abu su žmona gimėm Lietuvoje. Žmona gimė Šakiuose, o aš Baganskuose (Kazlų Rūdos savivaldybė). Iš to krašto garsiausia vieta buvo Braziūkų kaimas. Ši parapija garsi tuo, kad parapijiečiai pasistatė bažnyčią ir tuomet parapijai turėjo duoti kunigą. Kitas labai toli buvo. Amerikoje augom dėl karo. Mes iš ūkio išsikėlėm dėl aktyvių partizanų veiksmų toje apylinkėje. Tuomet buvo labai aišku, kad mes būtume vieni iš tų, kuriuos sugrįžusius tikriausiai į Sibirą ištremtų. Kai išvykome iš Lietuvos, aš buvau 9 metų, o Saulė dar jaunesnė, vos 5 metukų.
 
– Jūs susipažinote Lietuvoje ar JAV?
– Amerikoje. Iš Lietuvos išvykome dar būdami vaikai ir vienas kito nepažinojom. 
 
– Lietuvoje JAV vis dar laikoma svajonių šalimi. Kodėl Jūs grįžote į Lietuvą?
– Tai va, kodėl? Mums patiems jau turbūt darosi neaišku (šypsosi Saulė). Lietuva visuomet buvo svajonių šalis. Tie, kurie prieš antrą okupaciją paliko Lietuvą, buvo politiniai pabėgėliai. Jie bėgo dėl to, kad išvengtų antrosios sovietinės okupacijos ir būdami užsienyje dirbo dėl Lietuvos nepriklausomybės ir, pavyzdžiui, Amerikos lietuviai labai aktyviai stengėsi paveikti Amerikos valdžią, kad ši ką nors darytų, ir dėl to Lietuvos okupacija buvo, taip sakant, nepripažinta. Lietuva nebuvo teisėtai įjungta į Sovietų sąjungą. Aš manau, kad tai svarbus faktorius. Visuomet buvo spaudimas sovietams dėl Lietuvos. Mano nuomone, nuotaika dėl Lietuvos buvo gera ir žymiai daugiau žmonių būtų grįžę, jeigu Lietuvoj būtų palankesnės sąlygos. 1992 metais aš čia atvežiau tokią mokymo programą, kurią finansavo Amerikos valdžia, ir tada žmona atvažiavo. Mane priregistravo, bet iš žmonos reikalavo dokumentų iš tos vietos, kur ji gyveno. Taip elgėsi, lyg ji neegzistuotų. Migracijos tarnyboje Saulei pasakė: „Tavęs ir nėra, kol aš nepasakysiu, kad tu esi.“ Kad ir mano tėvai – bendravo su būriu kitų žmonių. Jie visi susieidavo, bendraudavo ir visi jie kalbėdavo: jeigu Lietuva bus laisva, jie visi grįš į gimtinę ir čia išleis savo pensijas. Lietuvai vėl tapus nepriklausoma, daug jų ir grįžo čia, bet norėdami prisiregistruoti, apsigyventi buvo siuntinėjami nuo durų prie durų. Iš tų, kurie grįžo, galiausiai liko tik mano tėvai, o kiti išvažiavo atgal į Ameriką. Vienas iš jų po to sakė: „Ko čia man daužyti galva sieną, jei aš galiu (jis iš Čikagos buvo) važiuoti į Floridą ir sau saulėj senatvę praleist?“. Sovietinis įkalimas, kad išvažiavusieji yra Lietuvos priešai, deja, buvo paveikus. Ir aš manau, kad tai labai pakenkė Lietuvai. Lietuva neteko daugelio žmonių, kurie būtų buvę naudingi. Estai buvo protingesni, jie priėmė grįžusius ir atnešusius naujų minčių. Dėl to Estija šiandien yra labiau pažengusi negu mes.
 
– Kalbat apie sudėtingas sąlygas, su kuriomis susidūrėte grįžę atgal į Lietuvą. Kuris iš judviejų buvo tas optimistas, kuris sakė, kad visgi reikia įveikti visus sunkumus ir likti čia, Lietuvoje?
– Mums dar pakankamai lengva buvo. Kadangi aš atvežiau mokymų programą, kuri tęsėsi pusantrų metų, ir gerai pavyko, Lietuvos universitetai norėjo ją tęsti, o Amerikos valdžia sutiko vėl finansuoti. Taip atėjo 1996-ieji. Tais metais ir reikėjo apsispręsti, ar grįžtame į Ameriką, ar liekame Lietuvoje. Likom čia, buvo rinkimai, gavau pasiūlymą kandidatuoti, laimėjau ir patekau į Seimą. Po to Saulė atsiėmė senelio ūkį ir reikėjo kažką daryti su žeme. Taip pradėjome ūkininkauti. Šis namas, kuriame gyvename, mano žmonos kūrinys. Šitą namuką statėme, kad laikinai turėtumėme kur gyventi, kol pasistatysime pagrindinį namą. O taip nutiko, kad šis namas ir liko pagrindinis, bet mums užtenka. 
 
– Jūs turite penkis vaikus. Kaip jie sureagavo į Jūsų mintį, kad keliatės į Lietuvos kaimą? Gal bandė atkalbėti, o gal priešingai – skatino?
– Visaip buvo, bet jie nebandė mūsų atkalbinėti. Patys atvažiuoja beveik kiekvieną vasarą ir jiems čia labai patinka. Visi mūsų vaikai, išskyrus vieną, likę gyventi Amerikoje. Vienas vedė ir dabar gyvena Briuselyje. Jų namai yra prie Klaipėdos, bet dirba Europos Sąjungos Komisijoje. Vyriausia dukra gal irgi būtų čia likusi, nes buvo atvežusi mokymų programą savivaldybėms, valdžios tarnautojams, tačiau nebuvo labai draugiškai sutikta. Lietuvos biurokratai buvo KGB prižiūrimi, jie galvojo, kad užsienyje gyvenantys lietuviai yra priešai.  
 
– O kaip nusprendėte ūkininkauti? Galėjote pasistatyti namuką, skaityti knygas, kaitintis saulutėje.
– Tuomet pas mus važiuodama būtumėte nieko nemačiusi išskyrus krūmus (šypsosi). Kartą su inžinierių, chemikų ir profesorių grupe man teko svečiuotis Maskvoje. Ten mums nutiko keistas dalykas – lėktuvas, kuriuo turėjome išskristi, išskrido be mūsų, nors mes nepavėlavom. Teko važiuoti traukiniu. Po ilgų paieškų pagaliau radom vadinamą Kaliningrado traukinį. Važiuodamas dairiausi, kol važiavom per Rusiją, teko matyti labai apleistų vietų. Pavyzdžiui, apgriuvęs namelis, verandoje sėdi žmogus, o aplink žolės auga, gal dilgėlės. O jis tik sėdi ir nieko nedaro. Nesirūpinimą savo aplinka stebėjau gan ilgai, tik nuo Minsko į Lietuvos pusę žmonių aplinka atrodė tvarkingiau. Netoli Lietuvos sienos žmonės buvo net gėlių prisisodinę, o pervažiavus į Lietuvos pusę atrodė labai gražu, sutvarkyta. 
 
– Jūs kalbate apie nesirūpinimą savo aplinka, kurį teko matyti. Tai dėl šios priežasties čia ūkininkaujate? Kad prižiūrėtumėte savo žemę?
– Iš esmės taip.
 
– O kodėl būtent avys? Kodėl ne, pavyzdžiui, grūdinės kultūros?
– Čia žemės nėra ypatingai geros ir dar kalvotos. Javus auginti čia yra ir sunku, ir neproduktyvu. Mes tada gyvenom Kaune, čia nieko nebuvo, tik kieme esančios arklidės. Vietoje negyvenant grūdinių augalų auginimas yra vienintelė išeitis. Bandžiau, bet buvo taip, kad susitari su žmogumi, kad tau, pavyzdžiui, žemę suars, o atvažiuoji – jo nėra ir laukas nesuartas, tada susitari kitai dienai, atvažiuoji, o jo vėl nėra ir laukas vis dar nesuartas. Vėl važiuoji, ieškai, klausi. Supratom, kad negyvenant ten, kur žemė, per sunku net grūdines kultūras auginti. Tuomet nutarėme apsigyventi čia, o tam reikėjo pasistatyti namą. Kadaise čia buvo 19 statinių, o liko tik arklidės, tiesa, ir tos buvo be stogo. Pradėjom ruoštis namo statybai ir galvoti, kuo galėtumėme verstis. Grūdinės kultūros netiko. Tada galvojom apie galvijus, bet nutarėm, kad karvių melžti nenorim, per seni galbūt. Tada galvojom apie mėsinius galvijus, bet jiems taip pat reikia pakankamai geros žemės, tada nutarėm, kad ir šis ūkis mums netiktų. Be to, tuomet buvo susiklosčiusi tokia situacija, kad už mėsinių galvijų mėsą mokėjo nė kiek ne daugiau nei už pieninių galvijų mėsą. Tada galvojom apie avis, bet su avimis irgi problema – vilna. Avis reikia kirpti ir nėra kur vilnos dėti. Pradėjom ieškoti avių, kurių nereikia kirpti ir, pasirodo, yra apie 30 skirtingų rūšių avių, kurių nereikia kirpti, bet gal tik 2–3, kurios galėtų augti Lietuvoje, ir susiradom vailtšyrų avis (angl. Wiltshire Horn). Parsivežėm jas turbūt 2005 metais, nes 2006 jau gimė pirmieji ėriukai. Avis mes atsivežėme iš Olandijos. Bet ne patys atsivežėme, nes pats to padaryti negali. Per Europą vežamos avys turi būti gerai prižiūrimos, sunkvežimis turi būti atitinkamai įrengtas, jis turi sustoti poilsiui ir pan. Mes susiradom, kas jas atvežtų ir taip pas mus atkeliavo 31 avis ir 3 avinai. 
 
– Ir dabar, praėjus vienuolikai metų, avių padaugėjo?
– Mes negalime plėstis, nes mūsų namai yra regioninio parko teritorijoje, negalime statyti čia daugiau pastatų, bet šių avių Lietuvoje jau yra nemažai, ir mums net nėra reikalo plėstis. 
 
– Papasakokite plačiau apie avis.
– Avių yra įvairiausių rūšių. Šimtai skirtingų rūšių ir jos skirstomos į grupes: yra pirmos, antros ir trečios grupės avys. Mūsų avys priklauso pirmai grupei ir jos gali pramisti praktiškai bet kuo. Jos nėra kvailos, todėl pirmiausiai išsirenka tai, kas joms skaniausia, o po to jau ir tai, kas lieka, suėda. Šios veislės avims iš tiesų nieko ypatingo nereikia. Reikia pastogės, kad jų nesulytų, neperpūstų vėjas. Pagrindinis maistas – šienas ir žolė. Kai avys apsiėriuoja, duodame joms ir avižų, kad palaikytume pieningumą ir ėriukai turėtų užtektinai maisto. Taip pat žiemą duodame ir runkelių arba ir kitų daržovių, pavyzdžiui, morkų. Joms reikalinga ir druska, bet ne bet kokia, o druska, kuri tiktų avims. Pavyzdžiui, gyvulinėje karvių druskoje yra vario, kuris kaupiasi avies organizme ir laikui bėgant pakenkia.
 
– Ar esate nukentėję nuo vilkų? 
– Nuo vilkų ne. Panašu, kad šiose apylinkėse vilkų tiesiog nėra. Mes esame nukentėję nuo vagių, lietingą dieną ne visos avys grįžo. Visi ieškojome, bet jų niekur nebuvo. Pas mus pavojingiausi yra sulaukėję šunys. Anksčiau čia jų vaikštinėdavo būreliai. Jie ypatingai pavojingi, kadangi nelabai bijo žmonių. O avis jie puola ne pasimaitinimui, tik iš agresyvumo. Tokie avių užpuolimai mums atnešė nuostolių. Gaila, bet ir anksčiau, ir dar dabar žmonės paleidžia savo šunis. Tik dabar juos surenka. Mes savo ruožtu bandysime apsitverti, kad jie tiesiog negalėtų įeiti į teritoriją, kurioje ganosi avys. Be to, mes nakčiai avis parvarome namo. Tuomet jos būna apsaugotos ir nuo vilkų, ir nuo sulaukėjusių šunų, ir, žinoma, nuo vagių. 
 
– Pradžioje pokalbio, kai klausiau, kodėl pasirinkote būtent Lietuvą, judu sutartinai pasakėte: „Mes dabar patys galvojame, kodėl ta Lietuva“. Jei rinktis reikėtų dabar, gal pasirinkimas būtų kokia nors šilto klimato šalis, kurioje tiesiog mėgautumėtės užtarnautu poilsiu?
– Mūsų pasirinkime vis tiek lieka arba Lietuva, arba Amerika. Tik šias valstybes galime vadinti namais. O išsvajoti namai visą laiką buvo Lietuva. 
 
– O jei dabar vaikai, gyvenantys Amerikoje, kviestų Jus atgal, ar sutiktumėte keltis?
– Ne. Jau nebe. Lietuvoje yra daug kas keistina, ir labai gaila, kad daugelį dalykų padarė ne taip, kaip galėjo padaryti, bet iš kitos pusės tai yra savas kraštas ir kiekvienas turi stengtis, kad viskas būtų daroma geriau. Neturime jokio noro važiuoti iš Lietuvos. Grįžę iškart pasijutome, kad čia viskas sava, nors daug dalykų galėtų būti kitaip ir gaila, kad nėra, bet penktadienį prisėdam prie „Duokim garo“ ir viskas tinka. 
 
– Ačiū už pokalbį.

Komentarai

Rašyti komentarą

Šis laukelis yra nebūtinas. Tačiau jeigu įvesite, jis bus laikomas privatus ir nerodomas viešai.
Emocijos
:)|(:(:beer::bigsmile:$)8)J):davie:>):glasses::D:love::X:~:O:8):steve::p;)
CAPTCHA
Šis klausimas yra skirtas nustatyti ar tai tikras lankytojas ir apsaugo nuo automatinių šlamsto pranešimų.
Vaizdinė CAPTCHA užduotis
Įrašykite simbolius iš paveikslėlio.