Savaitės komentaras Kai po mūšio mojuojama kumščiais arba sumaištis dėl Lukiškių aikštės

, Algimantas Mikelionis
Savaitės komentaras   Kai po mūšio mojuojama kumščiais arba sumaištis dėl Lukiškių aikštės
Kaip simboliškai šiemet baigėsi ruduo. Jau paskutinę kalendorinę jo dieną, lapkričio 30-ąją, vakare pradėjo gausiai snigti, ir automobiliams susidarė nekokios sąlygos kelyje, tad nenuostabu, kad jau vakare pasirodė sniegą valančios mašinos. Jau gruodžio 1-ąją galėjome džiaugtis nemenka sniego danga, o čia dar pasitaikė mėnulio pilnatis, tad tamsūs ir ilgi vakarai gerokai prašvito, ir jau nebebuvo taip nyku ir niūru. Bet tuo džiaugtis ilgai neteko, nes savaitės pradžia pasitaikė šilta, tad vakar to sniego jau nelabai buvo likę. Sinoptikai rimtą ir šaltą žiemą prognozuoja tik sausio ir vasario mėnesiais, o štai laukiniai žvėrys šiai žiemai užsiaugino storą riebalų sluoksnį. Iš to lyg ir peršasi išvada, kad žiema turėtų būti nemenka. 
Paskutinį rudens ketvirtadienį ne tik Lazdijuose, bet ir visame rajone vyko jau 10-oji jubiliejinė šventė – „Prozos ruduo“. Mano subjektyviu manymu, negali būti gražesnės šventės nei ta, kuri susijusi su knygomis. Kaip banaliai ir kai kam gal net kvailai atrodytų, manau, kad knygos yra didžiausias žmonijos išradimas. Juk knygą drąsiai galima pavadinti šventa, o ar šventais kas nors gali pavadinti kompiuterius ar išmaniuosius telefonus, internetą ar Facebook'ą? Tikrai, ne.
O kaipgi ši šventė be knygų mugės? Iš vienos pusės smagu pastebėti, kad knygų pasiūla buvo didelė, bet jų pirkėjų, kiek teko pastebėti, – mažoka. Jau dabar girdžiu sakančius: kam pirkti knygas, kurios tokios brangios, jeigu yra biblioteka? Taip, šiais laikais, kai knygų pasiūla yra tiesiog milžiniška, nenusipirksi net mažos jų dalies. Bet žmogų, kurio namuose nėra bent poros šimtų knygų nuosavos bibliotekos, vargu, ar galima pavadinti inteligentu. Daug kas sako, kad knygos brangios ir nėra laiko jas skaityti. Iš tikrųjų knygos nepigios, ir pirkdamas kone viską iš eilės greitai išleisi šimtus eurų, bet reikia neskubėti ir pirkti tik tas knygas, be kurių neapsieisi ir skaitysi dar ne kartą. Pagaliau tam ir yra knygų mugės, nes čia vienoje vietoje yra ne vienos leidyklos knygos ir kainos ne pačios didžiausios. Dar geriau yra pirkti leidyklų knygynėliuose, kur būtent tos leidyklos knygos yra be nemenkų knygynų antkainių. Bene pats geriausias variantas yra apsipirkti kartą per metus vykstančioje Vilniaus knygų mugėje. Čia ir knygų kainos mažiausios, ir visų leidyklų stendai po vienu stogu. Visus metus seki pasirodančias naujas knygas ir ramiai sau sudarinėji norimų įsigyti knygų sąrašą, o sulaukęs Vilniaus knygų mugės jas žymiai pigiau nusiperki. Štai visai neseniai pasirodė nauja gyvojo klasiko J. Erlicko knyga, kuri „Tyto albos“ knygynėlyje šioje leidykloje kainuoja 11 eurų. Pirmadienį iš Druskininkų skambino bičiulis, kuris knygyne ją įsigijo jau už 14,5 euro. Atrodytų, kad pirkdamas vieną knygą, sutaupai 3,5 euro, bet jeigu perki dešimt knygų? Skirtumas akivaizdus. 
Neseniai paskelbtas laisvės kovotojų įamžinimo Vilniaus Lukiškių aikštėje konkursą laimėjęs projektas. Visuomenės ir ekspertų vertinimo balų suma lėmė, jog Lukiškių aikštėje turėtų būti įgyvendintas Andriaus Labašausko memorialas laisvės kovotojams partizanų bunkerio motyvais. Jo pasiūlymas – suformuoti kalvą, kuri susilietų su aikšte ir pratęstų aikštės pievas bei takus, papildydama ir paįvairindama kraštovaizdį. Pietinis, į Gedimino prospektą orientuotas kalvos šlaitas būtų užbaigtas vertikaliu skulptūrinės plastikos reljefu. Tai – memorialinė siena, kurią menininkas kuria liedamas formą nuo medžių kamienų. Medžių motyvas pasirinktas neatsitiktinai: į viršų besistiebiančių kamienų vaizdas siejasi su miško partizanų bunkeriais ir pačiu mišku, kuris lietuviams nuo seno svarbus tiek strategine, tiek sakraline prasme. Ši skulptūrinė siena komponuojama kalvos šlaite, todėl ji simbolizuoja ir pogrindį – simbolinę erdvę, kurioje vyko pasipriešinimas okupacijai.
Na, įvyko konkursas, turime nugalėtoją, tad, atrodo, belieka jo idėją paversti kūnu, bet kilo didžiausias triukšmas. Labiausiai triukšmauja ir nerimsta Vyties šalininkai, kurie niekaip negali susitaikyti su sąžiningo ir skaidraus konkurso rezultatais. Tai daugiausia vyresnio amžiaus žmonės, kurie turi labai daug įkarščio, bet labai dažnai jiems trūksta ne tik kompetencijos šioje srityje, bet ir elementaraus supratimo. Reikia pabrėžti, kad vyresnis amžius dar toli gražu nereiškia, kad tu viską išmanai, geriausiai supranti, ir viskas turi būti tik taip, kaip tu pasakei. Kitaip mąstantis žmogus jiems dažniausiai tampa ne oponentu, kurio nuomonę reikia gerbti, o priešu.
Pasižiūrėkime į labiausiai išsivysčiusias demokratines Vakarų pasaulio valstybes. JAV ir Vokietijos herbuose vaizduojami ereliai. Mūsų herbas yra Vytis. Ar JAV ir Vokietija savo svarbiausiose aikštėse stato paminklus ereliams? Tikrai ne, nes tai yra pasenęs ir atgyvenęs skulptūrų stilius. Pagaliau ir mes turime šansą sutvarkyti Lukiškių aikštę taip, kaip Vakarų Europoje tvarkoma viešoji erdvė. Taip, mes esame lietuviai ir gerbiame savo herbą, bet statyti Vyties skulptūrą lyg XIX a. ar XX a. pradžioje neverta. Pasaulis keičiasi, ir mes turime nuo jo neatsilikti. Nors ir kaip vyresnio amžiaus žmonės norėtų matyti Vyčio skulptūrą, bet jiems gerai reikėtų pagalvoti, ar Lukiškių aikštėje ją norėtų matyti jų vaikai, anūkai ir proanūkiai. 
Konkursą laimėjo skulptorius A. Labašauskas, kuris iš pradžių net nepatikėjo, kad taip gali būti, nes neturėjo jokio užnugario ir pažįstamų. Dabar susidaro įspūdis, kad bus daroma viskas, kad tik Lukiškių aikštėje nebūtų pastatytas A. Labašausko autorystės memorialas. Tvarkant Lukiškių aikštę  2016 m. vertingosios jos savybės buvo ne kartą keistos, o dabar funkcionieriai lyg užsispyrę ožiai teigia, kad lygumas yra šios aikštės savybė ir jos keisti negalima. Turbūt ne tas projektas laimėjo, kad taip uoliai daug kas stengiasi, kad tik jis netaptų realybe. 
Jeigu konkurso laimėtojas pasitelkiant biurokratines valstybės girnas bus pašalintas iš žaidimo, tai taps itin blogu pavyzdžiu jaunimui ir suformuos jų įsitikinimą, kad neturint užnugario ir pažįstamų Lietuvoje negalima ko nors pasiekti. O paskui valdžia stebisi, kodėl iš Lietuvos emigruoja tiek daug jaunų ir gabių žmonių.

Komentarai

Gerb.autoriau, aš Jus gerbiu

Gerb.autoriau, aš Jus gerbiu už laisvą literatūrinę mintį, tačiau šį kartą rašinėlis gavosi ypatingai banalus ir nesuvokiamas. Kokią teisę mes turime moralizuoti kitų nuomonę. Straipsnis taip2 ir prašosi - užsakytas.

Vilniaus Lukiškių aikštėje

Vilniaus Lukiškių aikštėje labiausia tiktų skulptūra-Falas,simbolizuojanti gyvenimo lygį Lietuvoje,liaudies požiūrį į politikus,politikų požiūrį į liaudį ir t.t ir t.t.

Balsas tyruose....

Balsas tyruose....

Rašyti komentarą

Šis laukelis yra nebūtinas. Tačiau jeigu įvesite, jis bus laikomas privatus ir nerodomas viešai.
Emocijos
:)|(:(:beer::bigsmile:$)8)J):davie:>):glasses::D:love::X:~:O:8):steve::p;)
CAPTCHA
Šis klausimas yra skirtas nustatyti ar tai tikras lankytojas ir apsaugo nuo automatinių šlamsto pranešimų.
Vaizdinė CAPTCHA užduotis
Įrašykite simbolius iš paveikslėlio.