Savaitės komentaras Kaip spauda klaidina skaitytojus ir drumsčia jiems protus

, Algimantas Mikelionis
Savaitės komentaras Kaip spauda klaidina skaitytojus ir drumsčia jiems protus
Po kelerių metų bus lygiai ketvirtis amžiaus, kai baigiau Vilniaus universitetą. Atmintyje išliko daug prisiminimų, įspūdžių ir detalių iš studentavimo ir studijavimo laikų. Nors įgijau geografo specialybę, bet likimas po studijų susiklostė taip, kad neteko dirbti pagal specialybę. Dažnai girdžiu, kaip jauniems žmonėms vyresnieji linki tinkamai pasirinkti gyvenimo kelią. Iš savo patirties galiu pasakyti, kad gyvenimo kelio pats pasirinkti negali, nes likimas jį parenka tau už tave patį. Taip atsitiko ir man. Gimiau šeimoje, kurioje itin svarbus vaidmuo teko knygoms ir spaudai – jie buvo nepaprastai gerbiami ir užėmė pačią svarbiausią vietą. Gal ir nieko keisto, nes mama buvo lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja, o šviesaus atminimo tėtis, nors ir dirbo vairuotoju, bet nuo vaikystės skaitė knygas ir itin didelį dėmesį skyrė joms visą likusį savo gyvenimą. Manęs niekas specialiai nevertė ir neragino nuo mažens užsiimti skaitymu, bet knygas, laikraščius ir žurnalus į rankas paėmiau pats. Gal nuo dešimties metų amžiaus pradėjau domėtis politikos aktualijomis ir, nors tuomet teko skaityti sovietinę spaudą, kuri gerokai klaidino ir neleido į politinius įvykius pažvelgti objektyviai, bet kartu su tėčiu pradėjau klausyti „Amerikos balso“. Ši laisvojo Vakarų pasaulio radijo stotis leido į pasaulyje vykstančius įvykius pažvelgti, kiek galima, objektyviau. Mokykloje itin domino geografija ir istorija, kurios leido susipažinti su pasaulio praeities įvykiais ir dabartimi. Gana anksti nusprendžiau, kad baigęs vidurinę mokyklą į aukštąją stosiu studijuoti geografijos arba istorijos. Nors baigiau geografiją, bet istorija dabar yra vienas iš mano pomėgių.
Studijų metais itin dažnai užsukdavau į M. Mažvydo biblioteką. Nors iš pradžių ten eidavau nutaręs pasimokyti specialybės dalykų, bet neištvėręs greitai atsidurdavau skaitykloje, kur iki užsimiršimo vartydavau aktualią lietuvišką spaudą. Skaitykloje savarankiškai pradėjau mokytis anglų kalbos. Knietėdavo pavartyti ir senos spaudos komplektus. Ypač tuos, kuriuose būdavo rašoma apie pasaulio futbolo čempionatus. Su malonumu pradėjau knaisiotis ir užsienio spaudoje. Laisvojo Vakarų pasaulio laikraščiai skaitykloje 
pasirodydavo kelių dienų senumo. Čia pirmą kartą į rankas 
paėmiau britiškuosius „The Sun“, „The Times“, „Financial Times“ ir „The Guardian“, prancūziškuosius „Le Monde“, „Le Figaro“ ir „Liberation“, ispanų „El Pais“, itališkuosius „La Repubblica“, „Il Messaggero“, vokiškuosius „Die Welt“, „Der Spiegel“ ir „Süddeutsche Zeitung“. Man ypač patiko Niujorko dienraštis „The New York Times“. Visi minėti laikraščiai pribloškė ir patiko įspūdingu puslapių skaičiumi, dideliu formatu, įmantriais šriftais užrašytais pavadinimais, originaliomis nuotraukomis ir, žinoma, savo didele apimtimi ir turinio temų gausa. Juose itin plačiai būdavo nagrinėjamos visos gyvenimo sritys. Iš tiesų M. Mažvydo bibliotekos skaitykloje jausdavausi patekęs į spaudos rojų.
Dabar siūlau sugrįžti į dabartį ir eilinį kartą pažvelgti į tai, kuo gyvena mūsų respublikinė spauda. Žinoma, pasitaiko eilė kokybiškos žiniasklaidos pavyzdžių, kai straipsniuose išklausomos abi pusės ir žurnalistas įkyriai nebruka savo nebūtinai objektyvios nuomonės ir iš anksto nenuteisia kurios nors pusės ar brutaliai skaitytojui neprimeta savo nuomonės, ar sąmoningai jo neklaidina.
Vienu metu Lietuvoje buvo tokia situacija, kai didžiausi šalies dienraščiai „Lietuvos rytas“ ir „Respublika“ rašė ne tik skaitytojams, bet ir vienas kitam, ir vienas apie kitą, tiksliau, aršiai ir aštriai kritikavo vienas kitą. Žinoma, to neturėtų būti, bet buvo. 
Lazdijuose šiuo metu gyvuoja du savaitraščiai: „Dzūkų žinios“ ir „Lazdijų žvaigždė“. Teisybės dėlei reikia nepamiršti ir „Lazdijų reklamos“, bet ji pagal apimtį yra greičiau antrojo minėto savaitraščio priedas. „Lazdijų žvaigždė“ jau kuris laikas itin intensyviai rašo apie „Dzūkų žinias“ ir skaičiuoja kiekvieną šiam savaitraščiui teisėtai tenkantį centą. Viešai kalbėti apie svetimus pinigus ir juos skaičiuoti yra itin prasto tono požymis. Na, taip, laikraštis „Dzūkų žinios“ gauna Lazdijų rajono savivaldybės užsakymus, UAB „Dzūkų žinios“ užsiima komercine veikla, ir parduoda prekes. Tai yra normali normalios įmonės veikla, kokių Lietuvoje šimtai. Bet pasakius a „Lazdijų žvaigždė“ pamiršta pasakyti b ir nei žodeliu neužsimena, kad Lazdijų rajono savivaldybės užsakymus gauna ir „Lazdijų žvaigždė“. Tad gal pastarajam savaitraščiui nereikia vaidinti itin nuskriausto ir nepabijoti pažvelgti tiesai į akis. Bet šiuo atveju elgiamasi itin gudriai: ir pinigai iš Lazdijų rajono savivaldybės gaunami, ir skaitytojams peršamas patrauklus nuskriaustojo įvaizdis. 
Dar vienas klasikinis pavyzdys, kaip klaidinami skaitytojai. „Lazdijų žvaigždės“ straipsnyje buvo rašoma, kad Lazdijų rajono savivaldybė žada įsigyti elektromobilį. Minėtas laikraštis šią informaciją apvertė aukštyn kojomis. Jis teigė, kad vietoj to, jog nutiestų kuo daugiau kelių, Lazdijų rajono savivaldybė geriau pirks elektromobilį. Tik buvo „pamiršta“ paminėti, kad savivaldybė gavo pinigų pirkti elektromobilį ir negali jų panaudoti niekur kitur –  tik elektromobilio pirkimui. Jeigu jo neperka, turi pinigus grąžinti, o ne tiesti už juos kelius ar remontuoti autobusų stotį. Jeigu skaitytojas kiek akylesnis, tokių specialiai klaidinančių pavyzdžių minėtame savaitraštyje ras su kaupu. 
Dar vienas visai nesenas pavyzdys. Tiksliau senas, nes jis jau buvo pasirodęs prieš metus kaip straipsnis, o dabar ta pati informacija buvo pakartota komentare. Dar kartą pateikiamas tų mero giminių sąrašas, kurie dirba savivaldybėje arba savivaldybės įstaigose. Bet sakykite, gudručiai, ką daryti žmonėms, kurių giminaitis yra meras? Visai nedirbti ir eiti prašyti pašalpų, emigruoti ar išvažiuoti gyventi į kitą rajoną? Kuo jie nusikalto ir yra prastesni už kitus? Kuriant tokias sąmokslo teorijas galima nusivažiuoti iki visiško idiotizmo.
Toks kelių faktelių ir melo mišinys bei manipuliavimas jais yra labai parankus minėtam Lazdijų laikraščiui. Jis kuria pigias iš piršto laužtas sensacijas, skambiomis antraštėmis masina skaitytojus ir dedasi didžiu kovotoju už tiesą. Tik tuo tikrai nereikia žavėtis, nes taip skaitytojai yra tiesiog kvailinami ir jiems drumsčiamas protas. Tik visa bėda, kad su objektyvumu šis laikraštis neturi nieko bendro.

Komentarai

Rašyti komentarą

Šis laukelis yra nebūtinas. Tačiau jeigu įvesite, jis bus laikomas privatus ir nerodomas viešai.
Emocijos
:)|(:(:beer::bigsmile:$)8)J):davie:>):glasses::D:love::X:~:O:8):steve::p;)
CAPTCHA
Šis klausimas yra skirtas nustatyti ar tai tikras lankytojas ir apsaugo nuo automatinių šlamsto pranešimų.
Vaizdinė CAPTCHA užduotis
Įrašykite simbolius iš paveikslėlio.