Savaitės komentaras Kas apgins mokytojus nuo fizinio mokinių smurto ir patyčių?

, Algimantas Mikelionis
Savaitės komentaras   Kas apgins mokytojus nuo fizinio mokinių smurto ir patyčių?
Praėjusi savaitė iš kitų išsiskyrė tuo, kad net keturias dienas Vilniuje šurmuliavo Tarptautinė knygų mugė. Kažkas, ją pavadindamas knygų atlaidais, pataikė tiesiai į dešimtuką. Mugėje apsilankė tūkstančiai skaitytojų ir nupirko ištisas krūvas knygų. Įvyko daugybė naujų knygų pristatymų, diskusijų, susitikimų su Lietuvos ir užsienio šalių rašytojais, koncertų ir kitokių renginių. Iš tiesų knygų mugė spėjo tapti labai savitu, jaukiu ir populiariu renginiu, kurio daug kas laukia ištisus metus. Ir kaip šaunu, kad pagrindinis ir svarbiausias mugės dalykas yra knyga. Popierinė knyga, apie kurios išnykimą jau gana senokai kalba šiuolaikinių technologijų mėgėjai, lindintys savo facebukuose. Kiek daug laiko tokie tipai iššvaisto veltui rašinėdami beprasmes žinutes apie tai, kad kepa šašlykus, verda sriubą ar kompotą. Koks susireikšminimas! Lyg tai būtų kam nors įdomu... Dar gerai, kad nerašo ar gausiai nusišlapino ir išsituštino ir neįdeda šių veiksmų padarinių nuotraukų. Bet, manau, sulauksime ir šito. Svarbiausia, kad šį beprasmiškai iššvaistytą laiką būtų galima skirti knygų skaitymui. Apskritai, kai išgirstu kokį nors žmogelį skundžiantis, kad neturi laiko, jam pasakau, kad žinau, iš kur jo paimti – tereikia atsiimti iš facebuko.
Šiemet neturėjau galimybės apsilankyti knygų mugėje, tad sudariau sąrašą ir paprašiau draugės nupirkti kelias knygas. Labiausiai laukiau vieno iš dviejų mano mėgstamiausių rašytojų – J. Kunčino poezijos rinktinės „Malūnų gatvė be malūnų“. Gal ne visi žino, bet J. Kunčinas ir jo kūryba yra susijusi su Veisiejais. Šio miestelio mokykloje jis yra atlikęs praktiką. Todėl ne veltui viena jo poezijos knygelė pavadinta „Liepų ratas“, o dviejuose romanuose nesunkiai galima atpažinti ne vieną Veisiejų kampelį. 
Pirmadienį Lietuvą vėl apskriejo tragiška žinia: sumuštas septynių mėnesių kūdikis ir jau komos būklės paguldytas į ligoninę. O juk visai neseniai visą Lietuvą sukrėtė amžiną atilsį Matuko istorija. Po minėto įvykio visa šalis ne juokais sujudo sukruto – ne tik paprasti žmonės, bet ir už vaikų saugumą atsakingos institucijos, Seimas ir vyriausybė, politikai. Juk tokių atvejų pasitaikė ir praeityje, tad visi šaukte šaukė, kad laikas imtis pačių rimčiausių priemonių. Deja, tik kiek aptilo triukšmas dėl Matuko, ir vėl tragiškas atvejis, kai kūdikį užtalžė suaugusieji. Nors Seimas ir priėmė įstatymą, draudžiantį mušti vaikus, bet juk žinoma, kaip būna – įstatymas lieka įstatymu, o gyvenimas teka savo vaga. Kol visuomenė neatsikratys sovietinio raugo dvasinio paveldo ir netaps tikrai vakarietiška ir moderni, vargu, ar galima tikėtis esminių pokyčių.
Žinoma, priimti įstatymą ir tikėtis, kad viskas iš karto pasibaigs, gali tik visiškas naivuolis. Bet norėtųsi į šią problemą pažvelgti kitu kampu, nes beveik visi, kas tik galėjo, buvo labai kategoriški ir negailestingi tų politikų ir asmenų atžvilgiu, kurie bent kiek suabejojo priimtu įstatymu ar bent bandė išreikšti kiek kitokią nuomonę.
Visiškai sutinku, kad vaikų atžvilgiu negalima naudoti nei fizinio, nei psichologinio smurto. Bet pridėkite ranką prie širdies ir sąžiningai pasakykite, ar augindami savo vaikus nepliaukštelėjote jiems per užpakalį, ar nepakėlėte balso. Visi žurnalistai, aišku, apsimetė geručiais ir tyli, nes prisipažinti gėda, o  patys juk, kiek pajėgė, rėkė, kad taip daryti negalima. Tik vienas žurnalistas viešai prisipažino skriaudęs savo vaiką ir rašė, kad buvo blogas tėvas. Tik vienas, nors tai darė dauguma.
Kad nevalia smurtauti prieš kūdikius ir mažus vaikus, savaime aišku, bet kas atsakys, ką daryti tuo atveju, kai jau gerokai išaugę ir įmitę -niolikmečiai naudoja fizinį ir psichologinį smurtą prieš savo tėvus ir mokytojus? Kas sakys, jog taip nebūna, meluoja susirietęs ir net nerausta. Tokių atvejų mūsų šalyje nors vežimu vežk. Vienoje šalies mokykloje mokinys sumušė pagyvenusią mokytoją. Pasak liudininkų (kitų mokinių), minėtas mokinys parvertė moterį ant žemės ir abiem kumščiais jai trankė galvą. Įstatymas sako: vaikų mušti negalima. Bet ką daryti kitam mokytojui pamačius, kaip mokinys muša jo kolegę??? Atsakykite, gudragalviai, kurie nedirbate tokio darbo, ką tokiu atveju daryti? O juk nežinote, nors vis tiek kaip mantrą kartojate žodžius: vaikų mušti negalima. Tad belieka stovėti šalia, žiūrėti, kaip talžoma mokytoja, ir švelniai kartoti: vaikeli, nedaryk taip, būk geras... Arba kitas neseniai nuskambėjęs atvejis, kai mokyklos direktorius, mokinio aplaistytas fekalijomis, nesusilaikė ir jį sudrausmino. Pasirodo, kad be reikalo. Direktorius turėjo tuo apsidžiaugti ir dar padėkoti mokiniui už tai. Nesvarbu, kad su mokiniu ir jo tėvais direktorius susitaikė ir šie jam atleido (gal jie turėjo direktoriaus atsiprašyti irgi ir prašyti atleidimo). Nepakako įspėjimo, direktorių išmetė iš darbo. Jums nebaisu? Užtenka tik poros tokių atvejų, kad būtų labai baisu. 
Labai gerai, kad vaikai turi teises. Bet susidaro stiprus įspūdis, kad vaikai turi tik teises, o pareigų jokių. Sakoma, kad laisvė skirta protingiems žmonėms, nes jie suvokia, kad jų laisvė baigiasi ten, kur prasideda kitų žmonių laisvė. Kvailiams laisvės jokiu būdu negalima duoti. Visi gerai prisimename atvejį, kai Vilniuje protestus surengę mokiniai iš pareigų sugebėjo išversti direktorę. Tikėkime, kad direktorė buvo prasta ir to  nusipelnė, be to, dar atleido iš darbo mokinių itin mėgstamą mokytoją. Bet kas gali garantuoti, kad kitų mokyklų mokiniai rengdami protestus nepanorės iš mokyklos pašalinti direktoriaus arba mokytojo, kuris yra griežtas ir principingas ir iš mokinių atkakliai reikalauja mokytis? Ar tai negali tapti sąskaitų suvedinėjimu?
Prisimenu savo mokyklos laikus ir pagalvoju, kas būtų buvę, jeigu mes su klasės draugais būtume turėję tokią veiksmų laisvę ir teises, kaip jau minėtos Vilniaus mokyklos mokiniai. Tuomet tikrai būtume protestavę prieš tuos mokytojus, kurie iš mūsų labiausiai reikalaudavo mokytis, nes tokius mokytojus mes vadindavome „blogais“. Ir tik praėjus ne vieneriems metams po mokyklos baigimo mes supratome, kad labiausiai gerbiame ir vertiname tuos mokytojus, kurie anuomet buvo „blogi“. Juk negali penkiolikmetis ar septyniolikmetis objektyviai įvertinti mokytojų elgesio ir jų darbo kokybės.

Komentarai

Rašyti komentarą

Šis laukelis yra nebūtinas. Tačiau jeigu įvesite, jis bus laikomas privatus ir nerodomas viešai.
Emocijos
:)|(:(:beer::bigsmile:$)8)J):davie:>):glasses::D:love::X:~:O:8):steve::p;)
CAPTCHA
Šis klausimas yra skirtas nustatyti ar tai tikras lankytojas ir apsaugo nuo automatinių šlamsto pranešimų.
Vaizdinė CAPTCHA užduotis
Įrašykite simbolius iš paveikslėlio.