Savaitės komentaras Kremlių įsiutino NATO filmukas apie miško brolius

, Algimantas Mikelionis
Savaitės komentaras   Kremlių įsiutino NATO filmukas apie miško brolius
Po truputį diena po dienos kalendorinė vasara persirito į antrąją pusę. Ne tiek jau daug liko, ir atsidursime ant eilinio rudens slenksčio. Bet neskubėkime liūdėti, o pasimėgaukime likusia vasara. Šiemet ji kol kas ne itin džiugino, nes gailėjo didesnės šilumos, o lietaus tikrai nepašykštėjo. Tad poilsiautojai dažniau ilgesingai žiūrėjo į dangų laukdami jo malonės nei deginosi paplūdimyje ar nardė ežerų ir jūros bangose. Žinoma, daliai lietuvių toks oras buvo nė motais, nes jie sau gali leisti nuskristi į Egiptą, Turkiją ar Maljorką ir grįžti iš ten gražiai nusvilintais šonais ir nosimis. Kas kita numylėtoje Lietuvėlėje. Nors nevarykime Dievo į medį, nes šią vasarą mūsų šalyje pasitaikė tokių dienų, kad galima buvo nusvilti saulėje kaip reikiant. Kitas reikalas su maudynėmis. Ežeruose per birželio mėnesį saulė nesugebėjo įšildyti vandens iki dvidešimties ir daugiau laipsnių Celsijaus. Negirdėtas, neregėtas dalykas! Tad birželį ežeruose ir jūroje pliuškenosi pavieniai žmogeliai labiau panašūs į ruonius nei į šilumą mėgstančias plaukuotas būtybes.
Praėjusios savaitės pirmadienį, liepos 10 d., į savo pamėgto Snaigyno ežero bangeles nutariau pasinerti ir aš. Nuo tilto gale įtaisytų laiptelių atsargiai ir nedrąsiai panardinau pėdas ir blauzdas. Pirmas įspūdis nebuvo malonus, ir noras lipti gilyn po truputį mažėjo, bet pamatęs, kad visai maži vaikai pliuškenasi pakrantėje, nutariau nepasiduoti. Pagaliau vandenyje atsidūrė šlaunys ir glaudės, bamba ir krūtinė. Tuomet atsispyriau nuo laiptelių ir varlyte nuplaukiau tolyn į ežerą. Vanduo kaip reikiant stingdė kūną, bet greitai plaukdamas stengiausi nors kiek sušilti. Apsisukęs parplaukiau atgal ir ilsėdamasis atsistojau ant laiptelių. Pailsėjęs tolyn nuplaukiau dar kartą. Šį sykį vanduo pasirodė jau šiltesnis. Trečią kartą – visiškai normalus. Nežinau, kiek metų ar dešimtmečių maudynes ežeruose visuomet pradėdavau birželio mėnesį, o tik šiemet – vos neįpusėjus liepai. Taip pasielgė dauguma žmonių, o patikėkit, dar yra tokių, kurie nesimaudė. Bet juk dar ne vasaros pabaiga. Be to, sinoptikai prognozuoja šiltą rugpjūtį. Gal nors šį kartą nesuklys?
Bet ką čia aš, dar penkiasdešimties metų neturintis vyras, maudynes pradėjęs liepos 10 dieną. Geriau papasakosiu apie savo 84-erių metų mamą, kuri šiemet pradėjo maudytis gegužės pabaigoje ir kiekvieną dieną veržte veržiasi maudytis. Tą ji mielai darytų bent kelis kartus kiekvieną dieną, bet visa bėda, kad jau sunkai bepaeina. Tad kartą per dieną turiu jai padėti nueiti prie ežero. Eidama remiasi lazdele, kita ranka įsikimba į manąją. Pasinėrusi į Ančią ji kaip mat atsigauna – matyt, praeitame gyvenime buvo žuvis ar koks nors vandens gyvūnas. Vėsiame ežero vandenyje jai praeina skaudėti nesveikas kojas, o atgal namo ji žengia gerai atsigaivinusi, puikiai nusiteikusi, su dviguba energija. Prisižiūrėjęs tokių dalykų nori nenori imi tikėti, kad vanduo stebuklingas daiktas. Tikrai gaila, kad tokiais malonumais galima mėgautis tik vasarą.
Neseniai NATO savo socialinėje paskyroje paskelbė aštuonių minučių trukmės filmuką apie miško brolius. Jame pasakojama apie Lietuvos, Latvijos ir Estijos partizanus, kurie po II pasaulinio karo kovojo su sovietiniais okupantais. Pats stipriausias ir galingiausias iš visų Baltijos šalių buvo Lietuvos partizanų pasipriešinimas. NATO savo filmuke iš esmės nieko naujo nepasakė, bet Kremlius įsiuto ne juokais. Rusijos Užsienio reikalų ministerijos atstovė M. Zacharova iškoneveikė mums šventą partizanų atminimą. Nuo jos neatsiliko ir Kremliaus veikėjas D. Rogozinas. Tai tik eilinį kartą įrodė, kokia galinga buvo po karo savo tėvynės stojusių ginti ir beveik dešimt metų aršiai okupantams besipriešinusių partizanų kova. Reikia pabrėžti, kad mūsų partizanai kovėsi su reguliaria sovietų kariuomene, kuri buvo ginkluota iki dantų ir remiama vietinių išdavikų ir stribų. Ne veltui Lietuvos ir kitų Baltijos šalių pokario partizanai savo šalių istorijoje užima pačią garbingiausią vietą! Net didvyriškai žuvusiųjų ir mirusiųjų partizanų  Kremlius bijo ir ant jų siunta prabėgus net daugiau kaip septyniasdešimt metų po II pasaulinio karo. Maskva puikiai suvokia, kad kol kiekviena Baltijos šalis žinos ir gerbs savo tikrųjų didvyrių – miško brolių – atminimą, tol šių valstybių nenugalėsi nei apgailėtina propaganda, nei visais pasaulio ginklais. Ilgą laiką kai kurioms Vakarų pasaulio šalims buvo nežinoma ir negirdėta šlovinga mūsų partizanų istorija. Dabar laisvo pasaulio valstybės, sužinojusios šiuos garbingus istorijos puslapius, stebisi partizanų organizuotumu, patriotiškumu, drąsa ir atkaklumu. Kremlius labiausiai ir bijo, kad tikrąją ir visą tiesą apie didvyrišką partizanų kovą sužinos visas pasaulis. Rusijai nėra kuo pasigirti pasakojant apie pokarį Baltijos šalyse, nes į jas rusai įžengė kaip niekingi okupantai, kuriuos su ginklais rankoje pasitiko garbingiausi Lietuvos sūnūs.
Labai liūdna, kad Lietuvoje vis dar pasitaiko tokių apgailėtinų pavyzdžių, kai patys į savo šalį įsileidžiame Rusijos propagandą. Ir net už ją patys sumokame! Mūsų televizijos rodo tikrai daug rusų gamybos filmų ir serialų. Tarp jų ir istorinių. Nieko nuostabaus, kad juose Rusija brukte bruka savo „istorijos“ versiją. Per vieną iš televizijų buvo rodomas serialas „Stalino sūnus“. Vienas mano bičiulis, kurio tikrai neapkaltinsi patriotizmo stoka, pažiūrėjęs šį serialą sakė, kad jam pasidairė gaila Stalino!!! Simpatijų šiam serialui jį žiūrėdama neslėpė ir paauglė bičiulio dukra. O ką kalbėti tuomet apie nelabai raštingus piliečius, kurie tesimokė istoriją sovietmečiu? Jeigu tautų budelis ir žmogėdra taip sugebamas pavaizduoti, tai ką kalbėti apie kitas sovietines personas ir įvykius. Dar vienas pavyzdys. Kino teatruose Lietuvoje rodomas rusų filmas „Šaltas tango“. Jame veiksmas vyksta 1940 m. sovietų jau okupuotoje Lietuvoje. Savaime aišku, kad šiame filme irgi pateikiama Kremliaus apdorota istorijos versija. Tikras paradoksas – už savo pinigus perkame propagandinius Rusijos serialus ir filmus, kuriais plaunamos Lietuvos piliečių smegenys. Tiesa, malonu paminėti, kad atsirado kino teatras, kuris minėto filmo nutarė nerodyti. Tai tikras sąmoningumo ir pilietiškumo pavyzdys, iš kurio galėtų pasimokyti daugelis Lietuvos žmonių.
Iš kitos pusės susirūpinti turėtų Lietuvos valdžia ir skirti dideles lėšas vietiniams režisieriams ir kino meistrams, kad jie statytų filmus ir serialus mūsų šalies istorijos temomis. Niekada nebus per mažai filmų ir serialų apie Lietuvos partizanus – tikruosius mūsų didvyrius, nes tik jų dėka mes jau beveik tris dešimtmečius esame laisvi. Visais įmanomais būdais privalome gerbti ir puoselėti Lietuvos partizanų atminimą. Šioje srityje dar turime daug ką nuveikti.

Komentarai

Rašyti komentarą

Šis laukelis yra nebūtinas. Tačiau jeigu įvesite, jis bus laikomas privatus ir nerodomas viešai.
Emocijos
:)|(:(:beer::bigsmile:$)8)J):davie:>):glasses::D:love::X:~:O:8):steve::p;)
CAPTCHA
Šis klausimas yra skirtas nustatyti ar tai tikras lankytojas ir apsaugo nuo automatinių šlamsto pranešimų.
Vaizdinė CAPTCHA užduotis
Įrašykite simbolius iš paveikslėlio.